Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Šis tas, ko apie da Vinčio „Paskutinę vakarienę“ turbūt nežinojote - kas liko iš originaliojo paveikslo?

2020-01-02 (0) Rekomenduoja   (36) Perskaitymai (4042)
    Share

1495-1498 metais Leonardo da Vinčis buvo labai užsiėmęs. Milano kunigaikščio užsakymu ant Santa Marija dele Gracijė bažnyčios vienuolyno valgomajo sienos tapė „Paskutinę vakarienę“. Šis darbas dabar laikomas vienu garsiausių meno kūrinių pasaulyje, bet yra keletas faktų, kurių apie jį jūs nežinojote.

Nėra tiksliai žinoma, kada šis piešinys buvo pradėtas tapyti, bet tikriausiai apie 1495 metus. Darbas užtruko gana ilgai - legenda byloja, kad da Vinčis ieškojo tinkamo veido Judui. Kai vienuolyno vyresnysis pasiskundė dėl vėluojančių darbų, da Vinčis pagrasino Judui suteikti būtent jo veidą.

Bet šiandien tik labai maža piešinio dalis gali būti laikoma originalia. Kodėl? Nes siena, ant kurios ji nutapyta, buvo padengta netinkamu tinku, kuris traukė drėgmę. Paveikslas ėmė pastebimai irti dar tais pačiais metais, kai buvo užbaigta, o jau 1556 metais „Paskutinė vakarienė“ buvo apibūdinta kaip neatpažįstamų spalvotų dėmių mišinys. Praėjo dar keleri metai ir piešinys buvo pripažintas prarastu.

1652 metais toje sienoje buvo išpjautos durys. Paveikslas jau buvo neatpažįstama, todėl niekam nerūpėjo tai, kad buvo nupjautos Jėzaus kojos. Tik maža detalė? Anksčiau buvo teigiama, kad Jėzaus kojos „Paskutinėje vakarienėje“ buvo genialiausia detalė, nes jos jau simbolizavo artėjantį nukryžiavimą.

1726 metais Michelangelo Bellotti pabandė restauruoti paveikslą - užpildė trūkstamas piešinio dalis ir viską nulakavo. Tai neišsprendė drėgmės problemos, todėl „Paskutinė vakarienė“ iro toliau. 1768 metais visa siena buvo uždengta audeklu, taip bandant apsaugoti paveikslą, bet tai tik sutrukdė sienai džiūti ir dažai dar labiau luposi. 1770 metais vėl bandyta piešinį restauruoti - Giuseppe Mazza perpiešė 9 apaštalų veidus.

Tada čia įsikūrė prancūzų kariai, kurie išbraižė apaštalų akis. Tada čia buvo kalėjimas. Galiausiai Stefano Barezzi pabandė pašalinti freską, kad ją būtų galima perkelti kitur. Stipriai apgadinęs centrinę paveikslo dalį Barezzi suprato, kad „Paskutinė vakarienė“ nėra freska - tai yra piešinys ant sienos. Taigi, nulupta dalis buvo priklijuota klijais.

Dar keli restauracijos bandymai, Antrojo pasaulinio karo bombardavimo padariniai, šelako apsauga, patamsinusi siužetą, ir 1972 metais „Paskutinė vakarienė“ atrodė taip.

1978-1999 metais įvykdyta didžiausia paveikslo restauracija. Pašalinti ankstesnių restauracijų padariniai, atkurtos dingusios paveikslo vietos. Jos, beje, atliktos šiek tiek blankesnėmis spalvomis, kad egzistuotų vizualinis skirtumas tarp originalaus ir naujo. Tuo pačiu užmūryti kambario langai, siekiant sukurti lengviau kontroliuojamą klimatą.

Tačiau žmonėms restauruotas paveikslas nepatiko. Na, ne visiems - tie, kurie nesidomi menu ir nėra matę 16 amžiaus kopijų ar netgi tų aštuntojo dešimtmečio likučių, „Paskutinę vakarienę“ vertina neblogai. Menotyrininkams nepatinka pasikeitusios spalvos, veidų formos ir pranykusios detalės. Ypač klostės ant Jėzaus rankų - jos atrodo visiškai kitaip. Ir kiek čia liko da Vinčio? Mažai, bet tai - ne restauratorių kaltė.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(42)
Neverta skaityti!
(6)
Reitingas
(36)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
22(0)
19(0)
18(0)
17(0)
15(3)
14(1)
12(0)
10(0)
Savaitės
111(24)
98(0)
74(0)
71(8)
63(0)
Mėnesio
151(47)
145(15)
116(0)
111(0)
98(0)