Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Istorikų manymu, būtent šis laikotarpis žymi aukščiausią Europos civilizacijos klestėjimo tašką: kas tuomet vyko ir kaip gyveno žmonės?

2020-02-22 (0) Rekomenduoja   (36) Perskaitymai (110)
    Share

„Gražiąja epocha“ („La Belle Epoque“ – pranc.) vadinamas Prancūzijos ir kitų Vakarų šalių kultūros, meno, ekonomikos, visuomeninio gyvenimo istorijos periodas, kurio pradžia datuojama Prancūzijos-Prūsijos karo pabaiga 1871 m., o pabaigą žymi 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Kas gi ypatingo nutiko šiuo laikotarpiu, kad jis įgavo išskirtinį, ypatingą, daugeliui girdėtą „Gražiosios epochos“ pavadinimą?

Visų pirma, to meto Europoje vyravo taika, lėmusi ekonomikos suklestėjimą. Pasaulį stebino nauji moksliniai išradimai, technologinės inovacijos, kultūros ir meno pasiekimai.

Gyvendami optimistinėmis, pozityviomis nuotaikomis, Paryžiaus menininkai kūrė šedevrus, vėliau tapusius garsiais ir žinomais visame pasaulyje.

„Gražioji epocha“ paženklinta literatūros, muzikos, teatro, dailės, skulptūros meno kūriniais, įtrauktais į visas meno istorijos chrestomatijas.

„Gražiąja epocha“ šis darnaus, taikaus, produktyvaus žmonijos gyvenimo ir sugyvenimo periodas pavadintas retrospektyviai, lyginant jį su Pirmojo pasaulinio karo žiaurumais.

Pasak kai kurių istorikų, būtent šis laikotarpis žymi aukščiausią Europos civilizacijos klestėjimo tašką.

Kaip visiškas kontrastas XX a. kataklizmams, „Gražioji epocha“ apibūdinama kaip „gyvenimo džiaugsmas“ („joie de vivre“ – pranc.).

Masinio, visa apimančio, kone euforiško džiaugsmo atmosfera buvo itin ryški 1889 m. Paryžiuje vykusioje Pasaulinėje mugėje.

Prancūzija tapo lyderiaujančia valstybe, pasižyminčia medicinos, technologijų, meno ir kitų visuomeninio gyvenimo sričių pasiekimais.

Prie ilgaamžes tradicijas turinčių aristokratų prisišliejo nauja visuomenės klasė: sėkmingi pramonininkai, fabrikantai, kiti verslininkai, vadinti „naujaisiais turtuoliais“ („nouveau-riches“ – pranc.).

Jie išsiskyrė plačiai ir atvirai demonstruojama prabanga ir ekstravagantišku elgesiu, senųjų aristokratų vertintu kaip visiškas netaktas, beskonybė ar net chamizmas.

Į kairę ir į dešinę pinigus švaistančių „naujųjų turtuolių“ įgeidžiams patenkinti steigėsi naujos, prabangą „išrėkiančios“ pasilinksminimų vietos: kabaretai, restoranai, varjetė teatrai. 1890 m. duris atvėrė garsusis Paryžiaus kazino.

Didžiausimis to meto įžymybėmis tapo išskirtinio grožio kabareto šokėjos Liane de Pougy, La Goulue ir Jane Avril, įamžintos dailininko Henri de Toulouse-Lautreco drobėse ir piešiniuose.

Šios brangiausiais kailiais apsisiautusios, egzotiškomis plunksnomis, deimantais ir perlais išsidabinusios dekoltuotos damos tapo gražaus, laimingo, sėkmingo gyvenimo simboliu.

Tiesa, pagrečiui su artisčių talentu, jos dar garsėjo kaip brangiai apmokamos kurtizanės. Tuo metu tai nebuvo jokia gėda: būti pakviestam pas jas į saloninį priėmimą reiškė didžiausią garbę, kurios troško vyriškasis visuomenės elitas.

„Gražiosios epochos“ klestėjimą žymi naujai užgimusios post-ekspresionizmo, impresionizmo, simbolizmo, kubizmo meninės kryptys, dariusios ir tebedarančios didžiulę įtaką pasaulinei kūrybai.

Susiformavo vadinamasis „Naujojo meno“ („Art Nouveu“ – pranc.) judėjimas, pasižymėjęs išskirtinai dekoratyviu stiliumi, vingiuotomis formomis, gamtos motyvais.

Vokietijoje ir Skandinavijoje Art Nouveu išplito Jugendstil („jaunimo stilius“ – vok.) pavadinimu, kitose Centrinės ir Vakarų Europos valstybėse jis vadintas „secesiniu“, Lietuvoje – paprasčiausiai „modernu“.

Žymiausi „Gražiosios epochos“ meno meistrai buvo Paulis Gauguinas, Henri Matisse'as, Henri de Toulouse-Lautrecas, jaunas ir daug žadantis Pablo Picasso (dailininkai), Auguste'as Rodinas (skulptorius), Igoris Stravinskis, Claude'as Debussy (kompozitoriai), Guy de Maupassant'as, Émile'is Zola, Marcelis Proustas, Thomas Mannas (rašytojai), Charles'is Baudelaire'as, Paulis Verlaine'as ir Arthuras Rimbaud (poetai).

Du pastarieji gyveno dekadentišką gyvenimą ir kūrė dekadentišką literatūrą, itin žavėjusią to meto paryžiečius.

„Gražiosios epochos“ linksmybes ir pramogas negailestingai nutraukė 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Išaukštintą „gyvenimo džiaugsmą“ pakeitė baimė ir nerimas dėl ateities, kraujas ir mirtys.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(38)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(36)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Rasa Jakiūnaitė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
42(1)
39(9)
38(0)
22(3)
16(0)
16(8)
15(0)
15(0)
Savaitės
78(9)
68(4)
66(4)
62(2)
Mėnesio
166(16)
134(2)
104(1)
84(3)