Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Ar galite įsivaizduoti žmogų, laikomą zoologijos sode ar demonstruojamą parodoje kaip gyvūną? Tai šokiruoja, bet dar ne taip seniai tai buvo realybė

2020-03-13 (1) Rekomenduoja   (23) Perskaitymai (1756)
    Share

Ar galite įsivaizduoti žmogų, laikomą zoologijos sode ar demonstruojamą parodoje kaip gyvūną? Tai šokiruoja, bet dar ne taip seniai tai buvo realybė. Vadinamieji „žmonių zoologijos sodai“ (angl. human zoos) – ekspozicijos, kurių eksponatais tapdavo Afrikos bei Azijos gyventojai – ne tik egzistavo, bet ir pritraukdavo šimtus tūkstančių lankytojų.

Niujorkiečiai stebi parodoje eksponuojamus filipiniečius, 1905 m.
©JAV Kongreso bibliotekos nuotr.

Ekspozicijos įprastai buvo dviejų tipų – arba keliaujančios parodos, aplankydavusios kelis ar keliolika miestų, arba vienoje vietoje keliems mėnesiams įrengti neva autentiškai atkurti „primityvių laukinių kaimai“. Kartais tolimų kraštų gyventojai patekdavo ir į tikrus zoologijos sodus, greta beždžionių.

Žmones traukė „laukiniai“

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kolonializmo era buvo pasiekusi savo aukščiausią tašką. Naujai užvaldyti egzotiški kraštai kaitino vaizduotę. Vakarų pasaulis troško savo akimis išvysti „žiaurius ir atsilikusius laukinius“, apipintus keisčiausiais gandais.

Šiuos dažnai skleidė tyrinėtojai ir nuotykių ieškotojai, ieškoję naujų teritorijų savo valstybėms ir jose esančių išteklių. Kuriais vietiniai gyventojai ne visada skubėjo dalintis ir atvykėlius draugiškai priimti.

Televizijos tada dar nebuvo. Tad siekiant patenkinti smalsumą ir parodyti, kaip atrodo tie egzotiškų kraštų gyventojai, tūkstančiai Azijos ir Afrikos vietinių gyventojų, gyvenusių šiuose žemynuose iki europiečių atvykimo, buvo atgabenti į JAV ir Europą.

Ten jie patekdavo į „žmonių zoologijos sodus“. Taip laikinas ekspozicijas arba keliaujančias parodas ir cirkus, kurių eksponatais tapdavo iš tolimų šalių atgabenti gyventojai, tapo įprasta vadinti dabar.

Berlyno zoologijos sodo direktorius Heckas pozuoja su eksponatais, 1931 m.
©Wikipedia Commons / Vokietijos federalinio archyvo nuotr.

Tai dažniausiai nebuvo zoologijos sodai griežtąja to žodžio prasme – jie neturėjo narvų, tik tvoras, o naktis gyventojai praleisdavo po stogu.

Bet kuomet ekspozicija atverdavo duris, su „primityviais laukiniais“, kaip jie buvo pristatomi, buvo elgiamasi kaip su gyvūnais.

Niujorkas, Londonas, Milanas, Barselona, Antverpenas, Hamburgas – tai tik keli miestai, kuriuose buvo galima išvysti tokias ekspozicijas ar parodas.

Pavyzdžiui, Carlas Hagenbeckas, prekiautojas laukiniais gyvūnais ir zoologijos sodų steigėjas, 1876 m. išsiuntė ekspediciją į Sudaną, kad ši parvežtų vietinių laukinių gyvūnų ir vietinių gyventojų.

Parvežtus Sudano gyventojus jis demonstravo labai sėkmingoje parodoje, kuri keliavo po Paryžių, Londoną ir Berlyną.

Parodos Norvegijoje eksponatai iš Kongo, 1914 m.
©Wikimedia Commons / Oslo muziejaus nuotr.

Progresas ir atsilikimas

Itin dideli „žmonių zoologijos sodai“ dažnai buvo atidaromi pasaulinių mugių, kurios vykdavo kas keletą metų vis kitame JAV ar Europos didmiestyje ir pritraukdavo milijonus lankytojų, metu. Jų „atsilikimas“ buvo demonstruojamas kaip kontrastas civilizacijos pasiekimams.

Ir 1878, ir 1889 m. pasaulinių mugių Paryžiuje metu buvo galima aplankyti „juodąjį kaimą“. 1889 m. mugė, kurią aplankė 28 mln. lankytojų, demonstravo 400 vietinių gyventojų iš Afrikos.

JAV indėnai, priversti šokti savo „tradicinį“ šokį
©JAV Kongreso bibliotekos nuotr.

Jau XX a. pradžioje vykusių „kolonijų parodų“ Marselyje bei Paryžiuje metu taip pat buvo galima išvysti narvuose laikomus žmones, kurie dažnai buvo nuogi ar pusnuogiai. 1931 m. Prancūzijoje bandyta suorganizuoti ir atsakomąją parodą „tikroji tiesa apie kolonijas“, tačiau ji nebuvo populiari.

1904 m. Sent Lujiso pasaulinės mugės eksponatai
©JAV Kongreso bibliotekos nuotr.

1904 m. apačių genties indėnai ir igorotų etninės grupės iš Filipinų atstovai buvo rodomi Sent Luiso pasaulinėje mugėje.

Tokias teritorijas kaip Filipinai ir Guamas JAV buvo prisijungusios labai neseniai, ir tai pasitelkta kaip proga parodyti, kokie „egzotiški kraštai“ dabar priklauso Valstijoms.

Filipinietė mergaitė – parodos Niujorke eksponatas, 1905 m.
©JAV Kongreso bibliotekos nuotr.

Trūkstama grandis

1906 m. Niujorko Zoologijos draugijos pirmininkas Madisonas Grantas pigmėją iš Kongo vardu Ota Benga pavertė vienu iš Bronkso zoologijos sodo Niujorke eksponatų. Jis buvo patalpintas į vieną narvą iš pradžių su šimpanzėmis, vėliau – su orangutangu, prieš tai jam tyčia nusmailinus dantis.

O.Benga buvo vadinamas „Trūkstama grandimi“. Taip norėta pasakyti, kad tokie afrikiečiai kaip Benga iš evoliucinės perspektyvos yra artimesni beždžionėms negu europiečiams.

Ota Benga 1904 m. Jis buvo eksponuojamas zoologijos sode Niujorke kartu su beždžionėmis
©Wikimedia Commons / Public Domain nuotr.

O.Benga buvo verčiamas šaudyti į taikinius iš lanko ir eiti imtynių su orangutangu. Kaip tuomet rašė „New York Times“, mažai kas protestavo prieš tai, kad žmogus yra laikomas viename narve su beždžionėmis, tačiau vis dėlto miesto juodaodžių aktyvistai bandė su tuo kovoti.

„Mūsų rasė patiria pakankamai daug problemų ir be vieno iš mūsų demonstravimo greta beždžionių. Mes manome, kad esame verti būti laikomi žmonėmis, kurie turi sielas“, – sakė pastorius Jamesas Gordonas, juodaodžių našlaičių prieglaudos Brukline direktorius.

Galiausiai O.Bengą nustota laikyti narve. Kai jis buvo išleistas, jį sekusi minia „staugė, šaukė ir rėkė“.

Ota Benga 1904 m. Jis buvo eksponuojamas zoologijos sode Niujorke kartu su beždžionėmis
©Wikimedia Commons / Public Domain nuotr.

O.Benga susirado darbą ir planavo grįžti į Afriką. Tačiau I pasauliniam karui sugriovus jo planus, jis 1916 m. nusižudė.

Šaltis ir gėda

„Žmonių zoologijos soduose“ demonstruoti vietiniai Afrikos ir Azijos gyventojai patyrė daug kančių. Pavyzdžiui, nors jų tradicinė apranga buvo pritaikyta gyvenimui ten, kur visus metus karšta, juos būti nuogais, kad išlaikytų „laukinių“ įvaizdį, JAV ar Europoje vertė ir žiemą.

„Žmonių zoologijos sodo“ eksponatai ilsisi po šokio prieš žiūrovus
©JAV Kongreso bibliotekos nuotr.

Dažnai jiems nurodydavo elgtis kuo labiau šokiruojančiai, kad stebintų žiūrovus. Pavyzdžiui, filipiniečiai buvo verčiami valgyti šunis, aiškinant, esą tai jų tradicinis ritualas.

Be to, „etninių kaimų“ gyventojams parodų organizatoriai liepdavo demonstruoti tokius „primityvius“ įgūdžius kaip akmeninių įrankių gamyba. Nesvarbu, ar jie tuo iš tikrųjų užsiimdavo, ar ne.

Kitur jie buvo verčiami šokti ar vaidinti, perrengti keistais rūbais. Dar kitur – rengti parodomąsias kovas ar rodyti jėgą.

Ir visur buvo aiškinama, neva tai – „tikras“ jų gyvenimo būdas. Tuo pačiu raginant džiaugtis tuo, kiek pasiekė Vakarų civilizacija.

1893 m. ši nuotrauka buvo pavadinta „Kanibalai neša savo šeimininką“
©JAV Kongreso bibliotekos nuotr.

Daugeliu atvejų nuo pabėgimo tokių „žmonių zoologijos sodų“ gyventojai netgi nebuvo pernelyg saugomi. Dėl paprastos priežasties – daugelis jų, patekę į nepažįstamą kraštą, nemokėdami kalbos, aiškiai išsiskirdami išvaizda, tiesiog neturėjo kur bėgti.

Paskutinis – 1958 m.

Iš mados „žmonių zoologijos sodai“ išėjo tik XX a. viduryje. Pirmiausia dėl Antrojo pasaulinio karo, o vėliau – dėl televizijos įsitvirtinimo. Televizija nukonkuravo keliaujančius cirkus ir zoologijos sodus – tiek gyvūnų, tiek žmonių.

Vokietijos kaizeris Wilhelmas II apžiūri Etiopijos gyventojus „žmonių zoologijos sodo“ eksponatus, Hamburgas, 1909 m.
©Wikimedia Commons nuotr.

Kada tokią „žmonių zoologijos sodui“ būdingą ekspoziciją buvo galima išvysti paskutinį kartą? Tuomet, kai jau egzistavo pirmosios Europos Sąjungos užuomazgos, spalvota televizija ir buvo likę vos keli metai iki pirmojo žmogaus skrydžio į kosmosą. Tai yra, 1958 m.

Tais metais Briuselyje vyko pasaulinė paroda – ta pati, kuriai buvo pastatytas garsusis „Atomiumas“, tapęs vienu miesto simbolių.

„Atomiumas“ Briuselyje
©Wikimedia Commons / O.Palsono nuotr. // CC-BY 2.0

Viena ekspozicijų parodoje buvo rekonstruotas „Kongo kaimas“, įrengtas specialiai šiai parodai. Šios ekspozicijos lankytojai galėjo išvysti „kaip natūraliomis sąlygomis“ gyvenančius Kongo, tuomet dar priklausiusio Belgijai, gyventojus.

Senegaliečių kaimas 1958 m. Briuselio pasaulinėje mugėje
©Niujorko viešosios bibliotekos nuotr.

Iš Kongo dalyvauti mugėje atvyko keli šimtai kongiečių. Beje, patiems kongiečiams buvo pasakyta, kad į Europą jie vyksta dalyvauti„kultūriniuose mainuose“.

Tik atvykę į Belgiją jie sužinojo, kad turės visą dieną sėdėti už bambukinių tvorų stebimi minių ir kentėti, kol parodos lankytojai iš jų tyčiojasi bei juos it beždžiones bando pamaitinti bananais ar riešutais.

Neapsikęsdami patiriamų patyčių, galiausiai jie pareiškė, kad atsisako toliau būti parodos dalimi, ir išvyko namo. O po dvejų metų Kongas tapo nepriklausoma valstybe.

Didžiąją XX a. dalį apie „žmonių zoologijos sodus“ mažai kas kalbėjo. Kalbant apie rasizmo ir kolonializmo skaudulius dažniau prisiminti tokie dalykai kaip vergija ir vergų prekyba ar ilgametis kolonizuotų kraštų resursų išnaudojimas.

Bet pastaruoju metu „žmonių zoologijos sodai“ dažnai pateikiami kaip dar vienas nelygybės ir pažeminimo, kuriuos tekdavo patirti europiečių valdomų kraštų gyventojams, pavyzdys.

Parengta pagal Snopes.com ir „Rare Historical Photos“

Verta skaityti! Verta skaityti!
(23)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(23)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
47(3)
33(2)
22(0)
19(0)
18(2)
11(0)
11(3)
10(0)
10(1)
Savaitės
72(5)
65(1)
Mėnesio
155(47)
146(15)
113(0)
112(24)
101(0)