Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Kaip iš tikro vyko mūšis dėl Karaliaučiaus: tai buvo tikras pragaras, o Rytų Prūsijos gyventojų laukė dar nepatirtas siaubas

2020-04-14 (0) Rekomenduoja   (30) Perskaitymai (165)
    Share

1945 m. balandį buvo visiškai sugriauta, apiplėšta ir liovėsi egzistuoti Rytų Prūsijos sostinė Karaliaučius (Kenigsbergas), buvęs vienas gražiausių Europos miestų. Lygiai prieš 75 metus, balandžio 9 d., kapituliavus tvirtovės įgulai prasidėjo nauja, sovietinio Kaliningrado istorija.

Besidomintieji istorija puikiai žino, koks siaubas laukė Rytų Prūsijos gyventojų, į kraštą įžengus keršto trokštančioms raudonųjų ordoms, kurios pakeliui viską niokojo, grobė, naikino, gėrė užgrobtus alkoholinius gėrimus, prievartavo ir žudė beveik visas pakeliui sutiktas mergaites, moteris ir senutes. Tačiau sovietų istoriografijoje apie Karaliaučiaus šturmą rašoma tik kaip apie sėkmingai atliktą karinę operaciją.

Nepagrįstos pagyros

Sovietinėje istoriografijoje mėgstama pasigirti, esą vokiečiams Sevastopolį pavyko užimti tik po 7 mėnesių atkaklių kovų, o Karaliaučius krito po keturių dienų. O juk tiek puolančių, tiek besiginančiųjų jėgos buvo apylygės, atkakliai teigia sovietiniai istorikai ir jų sekėjai.

Oficialioje sovietinėje istoriografijoje teigiama, kad raudonieji puolimo metu turėjo 137250 karių, o tvirtovės įgula – 130 tūkst. Atseit, jėgos buvo apylygės. Todėl sovietų pergalę tai daro ypač saldžią.

Sovietmečiu išleistuose prisiminimuose maršalas Ivanas Bagramianas (1897-1982), vadovavęs Sembos armijų operatyvinei grupei, puolusiai Karaliaučių, rašė: „Gynėjai galėjo disponuoti daugybe ginklų, neribotomis šaudmenų ir maisto atsargomis. Trumpai tariant, tvirtovė galėjo atlaikyti kelių mėnesių apgultį... Hitlerio vadovybė turėjo daugiau nei pakankamai kariuomenės ir priemonių jai sustiprinti, kad galėtų išlaikyti galingos tvirtovės įtvirtinimą. Be mūsų didžiulio pranašumo aviacijos srityje, priešas turėjo beveik tiek pat jėgų, kaip ir puolantieji. Ko gero, pirmą kartą šiuolaikinių karių istorijoje tokios galingos tvirtovės puolimą įvykdė beveik lygios jėgos. Be jokios abejonės, tvirtovės garnizoną sudarė karščiausi hitlerinio režimo šalininkai.“

Tačiau šių laikų Kaliningrado kraštotyrininkas Sergejus Golčikovas abejoja šia maršalo pateikta informacija, nes oficialiuose šaltiniuose patvirtinimo jam nepavyko rasti.

Knygoje „Mūšio laukas Prūsija“ kaliningradietis rašo: „Šių teiginių nepatvirtina priešo turimi duomenys. Tvirtovės komendantas generolas Otto Lašas (1893-1971) savo knygoje „Karaliaučiaus žlugimas“ nurodo, kad garnizone buvo 30–35 tūkstančiai kareivių ir karininkų, tarp kurių įskaičiuojami ir policijos bei folkšturmo padaliniai.“

S. Golčikovas sutinka, kad dėl atkaklių kovų Rytų Prūsijoje raudonarmiečių šaulių divizijose žmonių labai trūko. Net ir jas papildžius iš viso jose būdavo šiek tiek daugiau nei 4 tūkst. karių.

Rusiškame rinkinyje „Освобождение городов“ („Miestų išvadavimas“) pateikiama, kad Karaliaučiaus šturme raudonųjų pusėje dalyvavo 33 šaulių divizijos, 7 inžinierių-išminuotojų brigados, 35 artilerijos ir minosvaidžių brigados, 3 tankų brigados, 10 atskirųjų savaeigių pabūklų ir tankų pulkų, 10 zenitinės artilerijos divizijos, trys oro armijos, 3 laivyno aviacijos divizijos ir atskirasis NKVD divizionas.

„Nesunku suskaičiuoti, jei šaulių diviziją sudarė 4160 karių, tai vien jose buvo kur kas daugiau karių nei deklaruojamieji 137 tūkst. Akivaizdu, kad puolančiųjų gretos buvo kur kas gausesnės“, – sovietinius mitus į miltus sutrina kaliningradietis.

Gynėjų buvo mažiau

Jis suskaičiavo Karaliaučiaus tvirtovės gynėjus ir priėjo išvados, kad vokiečių buvo mažiausiai keturis kartus mažiau. „Tvirtovės įgula turėjo 5 pėstininkų divizijas, policijos grupę, 8 atskirus folkšturmo batalionus ir dar keletą smulkesnių padalinių. Sunku patikėti, kad beveik šešiose vokiečių divizijose galėtų būti 130 tūkst. karių, kaip įrodinėja sovietai.

Pietinę miesto dalį gynė 69 pėstininkų divizija, sustiprinta trimis pėstininkų pulkais ir 8–10 atskiraisiais batalionais. Tai buvo pats stipriausias vokiečių junginys, faktiškai dvi divizijos, kuriose buvo apie 13 tūkst. karių. Įvertinus šį skaičių, galime daryti prielaidą, kad ir mieste dislokuotose divizijose galėjo būti ne daugiau nei 6500 karių, tai ir gautume tuos 30–35 tūkst.“, – skaičiuoja S. Golčikovas.

Jis taip analizuoja pagrindinį sovietų versijos „įrodymą“ – priešo nuostolius šturmo metu. Esą nukautų ir sužeistų 41915 (žodis „sužeistų“ dažnai praleidžiamas), belaisvių – 91853. Tačiau bendrą paveikslą „gadina“ 561-oji vokiečių pėstininkų divizija, kuri liko išoriniame apsiausties žiede ir išvengė sunaikinimo.

Bet jei prisimintume, kad raudonarmiečių vadai savo ataskaitose Stalinui priešo nuostolius visuomet pateikdavo 10 kartų didesnius, galime spėti, kad vokiečiai per šturmą neteko apie 4 tūkst. karių.

Majoras Kurtas Dieckertas ir generolas Horstas Grossmanas knygoje „Der Kampf um Ostpreussen“ („Mūšiai dėl Rytų Prūsijos“) puolančiųjų pajėgas dar labiau padidina. „Kai iš Notangos vokiečiai atitraukė savo pajėgas, 3-asis Baltarusijos frontas, kuriam vadovavo maršalas Vasilevskis, galėjo dalyvauti Kenigsbergo ir Sembos pusiasalio puolime. Keturios raudonųjų armijose, iš kurių kovingumu išsiskyrė 11-oji gvardijos armija, turėjo net 100 šaulių divizijų ir du tankų korpusus. Visa ši jėga apsupo Kenigsbergo tvirtovę“, – knygoje vokiečių karininkai.

Apgailėtina gynėjų ginkluotė

Maršalas I. Bagramianas teigė, kad tvirtovės įgula buvo puikiai aprūpinta ir galėjo atlaikyti kelių mėnesių apsiaustį. Ir šis teiginys laužtas iš piršto.

Statistiškai suskaičiavus Karaliaučiaus gynėjai turėjo daug artilerijos vienetų, tačiau tai buvo daugiausiai trofėjiniai pabūklai su ribotu kiekiu šaudmenų. Be to, po solidžiu terminu „tvirtovės artilerija“ slėpėsi menkos 37 ir 50 mm kalibro patrakėlės, kurių, dėl mažo efektyvumo ir negebėjimo padaryti žalos rusų tankams T-34, atsisakyta dar 1941-aisiais. Fortuose buvo 100 tokių patrankų. Taip pat vokiečiai turėjo 100 prancūziškų 50 mm minosvaidžių, 200 prancūziškų kulkosvaidžių. Turėta ir 165 prieštankinių 76,2 mm patrankų, perdarytų iš trofėjinių sovietinių F-22, tačiau sviedinių joms buvo labai mažai. Gynybos pagrindą sudarė zenitiniai pabūklai ir etatinė divizijų artilerija.

Taip pat nereikia pervertinti ir tvirtovės fortifikacinių statinių sistemos, kuri baigta statyti 1892 m. Tuo metu tai buvo išties įspūdingi įtvirtinimai, tačiau jų reikšmė sumažėjo jau XX a. pradžioje, kai atsirado greitašaudės ypač galingos 305 mm ir 420 mm kalibro patrankos. O Karaliaučiaus gynybiniai įtvirtinimai buvo statyti taip, kad atlaikytų 210 mm kalibro sviedinio sprogimą.

Šturmas

Pagal galutinį Karaliaučiaus šturmo planą, 11-oji gvardijos, 50-oji ir 43-oji armijos iš priešingų pusių turėjo perkirsti priešo gynybą ir užimti miestą.

Balandžio 2–5 d. raudonieji pradėjo artilerijos parengimą. Tvirtovės įtvirtinimams sugriauti 3-ajam Baltarusijos frontui buvo paskirta ypač didelės griaunamosios galios artilerija. Divizionai buvo ginkluoti 203–305 mm kalibro haubicomis ir mortyromis.

Puolančiosios armijos turėjo 4848 pabūklus ir minosvaidžius, 545 tankus ir savaeigius pabūklus.

Sovietų nuostolių analizė leidžia daryti išvadas, kad kariniai veiksmai balandžio 5 d. suintensyvėjo. Nes tą dieną, palyginti su balandžio 4 d., žuvusiųjų skaičius patrigubėjo ir viršijo 1580. Ruošdamiesi Karaliaučiaus gynybai vokiečiai suprato, kad prieš raudonųjų artileriją jie neturi ko priešpastatyti. Idant nuostoliai būtų kuo mažesni reikėjo savo karius kuo labiau išsklaidyti, tačiau tuo pačiu turėti galimybę juos vėl surinkti kontratakuojant.

Balandžio 6-ąją prasidėjo paskutinis mūšis dėl tvirtovės.

Buvo akivaizdu, kad pagrindinis puolančiųjų artilerijos smūgis teks pirmajai gynybos linijai, sudarytai iš išorinės gynybos fortų. Todėl ten buvo palikta nedaug gynėjų. Puolimą stabdyti vokiečiai rengėsi antrojoje gynybos linijoje – Karaliaučiaus priemiesčiuose. Čia gynėjai buvo stipriai įsitvirtinę ir neretai kontratakuodavo.

Štai, kaip aprašoma mūšių eiga knygoje „Der Kampf um Ostpreussen“: „Rusai atidengė uraganinę ugnį iš visų artilerijos pabūklų. Virš Kenigsbergo ratus suko nesuskaičiuojama galybė bombonešių, kurie vertė savo mirtiną krovinį ant miesto, versdami jį griuvėsių krūva. Šturmo lėktuvai iš visų turimų ginklų apšaudė tvirtovės gynėjų pozicijas bei naikino viską, kas judėjo gatvėmis.

Miestas buvo griaunamas, visur siautėjo gaisrai. Vokiečių pozicijos buvo sunaikintos, tranšėjos užverstos, šaulių apkasai sulyginti su žeme, palaidotos ištisos kuopos, ryšys tarp karinių dalinių nutrauktas, šaudmenų sandėliai susprogdinti.

Po ugnies uragano banga po bangos prasidėjo raudonųjų tankų ir pėstininkų puolimas.

Puolantieji neduodavo ramybės net naktį. Sutemus virš miesto ratus sukdavo vadinamosios „siuvamosios mašinos“, lengvieji bombonešiai biplanai Po-2 (Polikapovo), skirti naktiniam bombardavimui. Šie įjungę prožektorius skraidė žemame aukštyje virš vokiečių pozicijų bei išilgai miesto gatvių mėtydami bombas ir šaudydami į viską, kas juda.

Naktimis iš rusų pusės per garsiakalbius buvo transliuojami įvairūs maršai, tarp kurių tvirtovės gynėjams vokiškai buvo skelbiami reikalavimai pasiduoti ir sudėti ginklus.

Kitą rytą – vėl toks pat pragaras. Rusai vokiečių pozicijas apšaudė uraganine visų kalibrų artilerijos ugnimi. Lėktuvai vėl suko ratus virš liepsnojančių kvartalų. Toliau griuvo namai, medžiai lūžinėjo lyg degtukai. Ryšininkai, įsakymus perduodami raštu arba tik žodžiu, per didelius vargus judėdavo miestu“.

Karaliaučiaus komendantas generolas Otto Lašas prisiminė: „Pirmąsias dvi gynimosi dienas vokiečių kareiviai kovėsi įnirtingai, nors priešas buvo daug kartų gausesnis žmonėmis ir technika. Jie Kenigsbergo puolimui sutelkė pasiutiškai daug aviacijos ir artilerijos. Trečia gynimosi diena pakeitė didvyrišką mūsų kariuomenės pasipriešinimą. Milžiniška artilerijos ir aviacijos ugnis, be paliovos pliekianti į mūsų pozicijas, sutrikdė ryšius. Mes negalėjome susisiekti su grupuočių štabais. Nesitikėjome, kad Kenigsbergo tvirtovė taip greitai kris. Čia palaidojome savo armiją. Rusų karinė vadovybė gerai paruošė ir labai greitai įvykdė Kenigsbergo operaciją“, – pripažino miesto-tvirtovės komendantas.

Tiltas iš lavonų

Tačiau puolėjai nesiveržė į artimą kovą, todėl pasipriešinimo židiniai būdavo ne užimami, o tiesiog naikinami ir sugriaunami pasitelkus minosvaidžius, artileriją, tankus ir aviaciją. Taip pat buvo naudojamas ugnies taškų ir dotų blokavimas, užminavimas ir sprogdinimas.

„Kad priverstume šį miestą-tvirtovę pasiduoti privalėjome jį paversti griuvėsių krūva“, – šturme dalyvavusį raudonarmietį savo knygoje citavo S. Golčikovas.

Po trijų dienų nuožmių kovų pasiekus Karaliaučiaus centrą, kuriame dominavo 4–5 aukštų gyvenamieji namai, net ir stambaus kalibro raudonųjų artilerija nebuvo tokia efektyvi. Šiuos kvartalus raudonieji buvo priversti šturmuoti. Neretai puolantieji patys atsidurdavo apsuptyje.

Vladas Kazlauskas, Tėvynės apsaugos rinktinės gretose dalyvavęs Sedos kautynėse 1944 m. spalį ir pamušęs vieną rusų tanką, knygoje „Kovos dvasia“ štai kaip aprašo raudonarmiečių ryžtą: „Aklas fanatizmas ypač reiškėsi antrą puolimo dieną, veržiantis per Priegliaus upę prie citadelės ir įgulos bažnyčios. Vokiečių kulkosvaidžių ir minosvaidžių sutelktinė ugnis iš citadelės priguldydavo per upę besikeliančių rusų tiek, kad kurį laiką per savo draugų lavonus jie bėgo kaip per tiltą. Stovintis upės vanduo nenunešdavo žuvusiųjų. Kritusieji grimzdavo gilyn, kiti guldavo ant jų. Susidarė lavonų tiltas“.

Iš viso per keturias šturmo dienas žuvo 10136 raudonarmiečiai, 37614 buvo sužeista.

Kapituliacija

Supratęs, kad priešintis nebėra prasmės, generolas O. Lašas, kol dar miestas nebuvo galutinai apsuptas ir liko siauras atsitraukimo kelias į vakarus į Sembos pusiasalį, paprašė leidimo išvesti tvirtovės garnizoną į Vakarus. Tokiu būdu jis ketino išgelbėti ne tik likusius karius, bet ir dešimtis tūkstančių civilių. Prašymą A. Hileris atmetė.

Balandžio 8 d. rusai iš pietų forsavo Prieglių. Karaliaučius buvo visiškai apsuptas.

Atskiruose rajonuose be karininkų likę kareiviai pasiduodavo.

Įvertinęs, kad padėtis be išeities, tvirtovės komendantas O. Lašas balandžio 9-osios 19 val. Maskvos laiku nusprendė derėtis dėl kapituliacijos sąlygų. Raudonųjų atstovai į komendanto štabą atvyko 22.45. Generolas įsakė savo kariams nutraukti pasipriešinimą.

Vyriausiajam sausumos pajėgų vadui skirtoje radiogramoje, komendantas pranešė, kad mūšiai Karaliaučiuje dėl šaudmenų trūkumo ir maisto sandėlių praradimo nebeįmanomi, todėl jis nusprendė pasiduoti.

Už kapituliaciją Hitleris tvirtovės komendantui O. Lašui ir jo šeimai už akių skyrė mirties bausmę pakariant.

Siaubas po kapituliacijos

Generolas Galickis pranešė apie kapituliaciją 3-ojo Baltarusijos fronto vadui maršalui Aleksandrui Vasilevskiui (1895–1977), tas – į Maskvą.

Tačiau ne visur iškart nustota priešintis. Nes ne visus pasiekė įsakymas, kiti – nesutiko su kapituliacija. Galutinai mūšiai Karaliaučiuje baigėsi tik balandžio 10 d.

Generolas iš nelaisvės grįžo tik 1955 m., o jo šeimai išsigelbėti pavyko tik per stebuklą.

Rusai kapituliacijos rašte pažadėjo pasiduodantiesiems išsaugoti gyvybes, normalų maitinimą, pagarbų elgesį nelaisvėje, pagalbą sužeistiesiems, apsaugą civiliams ir galimybę iš nelaisvės grįžti į tėvynę arba bet kurią pasirinktą šalį.

Tačiau nė vienas kapituliacijos rašte duotas pažadas nebuvo ištesėtas. Dvi dienas raudonieji barbarai plėšė miestą. Girti niokojo likusį turtą, prievartavo moteris, šaudė jiems drįsusias priešintis.

O. Lašas knygoje „Karaliaučiaus žlugimas“ rašė: „Jau pakeliui į vienos rusų divizijos vadavietę spėjome patirti, kas mūsų laukė „garbingoje“ nelaisvėje. Nors lydintys rusų karininkai mus saugojo, bet kareiviai jėga vis mėgino iš mūsų karių atimti laikrodžius, nešulius, drabužius. Rusų karininkai negalėjo suvaldyti padėties ir savo žmonių.

Atsivėrė sunkiai aprašomi vaizdai. Pakelės grioviai buvo pilni lavonų, ant nužudytųjų kūnų buvo aiškiai matoma kanki¬nimo ir prievartavimo pėdsakų. Aplinkui gulėjo daugybė nužudytų vaikų, ant medžių kabėjo pakartieji nupjaustytomis ausimis, išdur¬tomis akimis. Įvairiausiomis kryptimis rusai vedėsi vokiečių moteris, girti ka¬reiviai mušėsi dėl vokiečių medicinos seselės, prie paplentės medžio sėdėjo senutė, kuriai kojas sutraiškė automobilis.

Teko eiti basomis, nes batų jau nė vienas neturėjome. Sužeistieji, kuriais niekas nesirūpino, dejavo iš skausmo. Visi kentė baisų troškulį ir alkį. Iš visų tūkst.. – kariai brovėsi į belaisvių būrį. Vieni čiupo milines, kiti kepures, dar kiti portfelius su visu jų skurdžiu turiniu. Kiekvienas stengėsi ką nors nutverti. „Uhr, uhr“ (vokiškai laikrodis), – aidėjo aplinkui. Mes buvome atiduoti šių plėšrūnų valiai.“

Plėšikų armija

Pasibaigus karo veiksmams, sovietų okupacijos zoną užplūdo „trofėjų medžioklės“ karštinė. Visus, pradedant kareiviais ir baigiant maršalais, žinoma, domino ne kariniai dalykai.

Viktoras Suvorovas knygoje „Pergalės šešėlis“ rašė, kad vadinamasis „pergalės maršalas“ Georgijus Žukovas priplėštas gėrybes iš Berlyno namo siuntė ištisais ešelonais.

Jei taip elgėsi maršalas, kuo prastesni žemesnio rango vadai ir vadukai?

Rytų Prūsija nebuvo išimtis. Prisigrobti įvairių gėrybių čia stengėsi tiek dezertyrai, apsimetę trofėjų rinkimo komandomis, tiek paties aukščiausio rango karininkai. „Išvaduotojai“ grobė viską, nuo baldų, kilimų, laikrodžių ir indų, iki medžiagos rietimų ir moteriškų apatinių bei šilkinių kojinių. Tuo laikotarpiu buvo rasta, o paskui dingo be pėdsako, daug kultūros vertybių, įskaitant tas, kurias vokiečiai anksčiau buvo išvežę iš SSRS.

S. Golčikovas, remdamasis straipsniu laikraštyje „Страж Балтики“ („Baltikos sargybinis“), knygoje rašė, kad dalį Karaliaučiuje prisigrobtų gėrybių išplukdyti buvo planuota laivų statykloje užgrobtu nebaigtu statyti kreiseriu „Seidlitz“. Laivą, kimšte prikimštą kelių karininkų „asmeninės paskirties daiktų“, planuota išplukdyti į Leningradą. Pakrovimo metu kilo gaisras, ugnies užgesinti nepavyko, o laivo vidus, kartu ir visas „asmeninis turtas“ išdegė.

Tačiau mieste likusių gyventojų laukė kur kas baisesnė lemtis, nei asmeninės nuosavybės netektis. Įvairiais duomenimis, Karaliaučiuje galėjo likti apie 90 tūkst.-130 tūkst. civilių. Juridiškai ne savo valia jie tapo priešiškos valstybės piliečiais ir negalėjo tikėtis tokių pačių teisių okupacinės valstybės piliečiais. Minimalius maisto davinius gaudavo tik dirbantieji. Nedarbingi, iš viso apie 60 proc. visų likusių gyventojų – negaudavo nieko.

1946 m. liepos 4 d. Karaliaučius oficialiai pervadintas Kaliningradu.




 

Verta skaityti! Verta skaityti!
(36)
Neverta skaityti!
(6)
Reitingas
(30)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Mindaugas Milinis
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
45(0)
34(0)
21(6)
19(3)
17(2)
13(0)
12(0)
Savaitės
134(21)
79(1)
68(3)
66(0)
65(4)
Mėnesio
175(16)
134(21)
128(2)
113(26)