Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Kaip naciai planavo ištremti žydus į Afriką ir kodėl jiems nepavyko

2020-05-11 (0) Rekomenduoja   (19) Perskaitymai (220)
    Share

Adolfo Hitlerio sėkminga invazija į Prancūziją 1940 m. birželį atvėrė kur kas platesnes erdves antisemitinių tikslų įgyvendinimui. Žydų klausimas nebebuvo vien Trečiojo Reicho vokiečių „gyvybinės erdvės“ Rytų Europoje uždavinys – tai virto europinio masto uždaviniu, kurį naciai jautėsi privalantys išspręsti. Viena iš tuo metu labiausiai svarstytų idėjų buvo Europos žydų ištrėmimas į salą prie Afrikos – Madagaskarą.

Madagaskaro planas buvo „svaiginanti“ vizija tiems, kurie susidūrė su demografinės inžinerijos kliūtimis Rytų Europoje per pastaruosius devynis mėnesius. Šis planas atgaivino nacių ryžtingumą bei fanatizmo proveržį.

Madagaskaras anuomet buvo Prancūzijos kolonija. Europos žydų ištrėmimas į šią koloniją, esančią prie pietryčių Afrikos pakrantės, nebuvo nauja idėja, kadangi jau vėlyvaisiais 1930 m. keli britų antisemitai iškėlė tokią idėją.

Kiek vėliau britų, prancūzų bei lenkų vyriausybės netgi sudarė Jungtinį skirstymo komitetą (angl. „Joint Distribution Committee“). Lenkai nužengė dar toliau – gavę prancūzų valdžios sutikimą išsiuntė trijų vyrų tyrėjų grupę į salą ištirti Madagaskaro tinkamumą Lenkijos žydams. Tyrėjai nustatė, jog saloje įmanoma apgyvendinti 5000-7000 žydų šeimų.

Tačiau šių trijų vyriausybių idėja buvo daugiau utopinė nei reali, be trijų tyrėjų išsiuntimo nebuvo imtasi jokių kitų realesnių veiksmų.

Bet kalbant apie nacius ir jų užmojus, utopija ši idėja toli gražu nebuvo – planui bei salos tyrimams buvo skirta nemažai dėmesio ir laiko. Visgi galų gale naciams kelią pakirto jų gobšumas ir užtikrintumas, tikėjimas, kad Antrąjį pasaulinį karą Reichas visgi laimės.

„Visi žydai lauk iš Europos...“

Naciai, gerokai anksčiau deklaravę savo blogus ketinimus prieš Europos žydus, 1933 m. ėmėsi realių veiksmų.

 

Pirmiausia, pasitelkdami aršią diskriminaciją bei smurtą, jie privertė maždaug 250 000 Vokietijos žydų emigruoti už Atlanto vandenyno, į Didžiąją Britaniją, Palestiną ar kitur. Likusią dalį, kiek mažesnę nei pirmoji, planavo prievarta iškeldinti.

Tam puikiai turėjo tikti neproduktyvios žemės. Jos buvo vertinamos kaip tinkamos, kad ištremti žydai nesuklestėtų svetur.

Jau 1938 m. pradžioje Adolfui Eichmannui buvo paskirta pristatyti pranešimą tema „Madagaskaro planas“, kadangi nacių nuomone, sala turėjo puikiai tikti.

Tačiau keletą ateinančių metų idėja neatkreipė reikiamo Reicho viršūnių dėmesio, kadangi laiką ir išteklius reikėjo paskirti Rytų Europoje vykdomam Nisko-Liublino planui.

Atėjus 1940 m. pavasariui naciams tapo aišku, kad nebuvo verta naudoti tiek išteklių ir laiko, gabenant žydus į Liublino rezervaciją. Tai nedavė reikiamos naudos karo tikslams, tik atkreipė užsienio valstybių dėmesį į nacių vykdomą užsienio politiką bei slaptojo pakto protokolų įgyvendinimą. Tad grįžta prie Madagaskaro plano.

Pagrindinis Madagaskaro plano kūrėjas buvo Vokietijos užsienio reikalų ministerijos „Žydų stalo“ (angl. „Jewish desk“) vadovas Frankas Rademacheris.

„Pageidaujamas sprendimas: visi žydai lauk iš Europos“ – tokiais žodžiais jis pradėjo svarbų nacių viršūnių susitikimą 1940 m. vasarą, sprendžiant žydų klausimą.

F.Rademacherio susitikime pateikta plano schema ragino atšaukti žydų europinę pilietybę ir konfiskuoti jų turtą dėl naujo „supergeto“ finansavimo Indijos vandenyne.

Taip pat schema nurodė, jog nauja žydų „valstybė“ Madagaskare bus valdoma tiesioginės nacių SS policijos pajėgų.

Naciai tikėjosi, kad po invazijos į Jungtinę Karalystę (operacija „Jūrų liūtas“) jie paves britų prekybos laivynui gabenti žydus iš Europos į Madagaskarą.

F.Rademacheris taip pat siūlė salos rezervaciją nukreipti kaip propagandą: neva pasauliui būtų sudarytas vaizdas, kad vokiečiai šiuo Madagaskaro planu yra „dosni“ tauta.

„Galime panaudoti propagandą, kurioje atrodytų, jog Vokietija suteikia žydams kultūrinį, ekonominį, administracinį ir teisinį savęs administravimą“, - skelbia Madagaskaro pasiūlymo tekstas, pasirašytas jo sumanytojo 1940 m. liepos 3 dieną.

Idėja sulaukė pritarimo

1940 m. birželio 3 dieną, kai Prancūzijos okupacija atrodė nebeišvengiama, Frankas Rademacheris paviešino Madagaskaro plano ryškiausius punktus, idėja netruko pasklisti tarp Reicho valdžios viršūnių.

Jai pritarė Adolfas Eichmannas, atsakingas už žydų reikalus ir jų evakuaciją iš Reicho, užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas, o Hitleris tai paminėjo susitikime su Italijos duče Benitu Mussoliniu.

Prancūzijos pralaimėjimas ir tuo metu „akivaizdi“, nacių nuomone, pergalė prieš Didžiąją Britaniją žadėjo naciams suteikti tiek plačią kolonijinę teritoriją, tiek prekybos laivyną, reikalingą didžiuliam Europos žydų išsiuntimui iš užsienio.

„Lenkijoje laikinai buvo sustabdytas getų kūrimas, tikėtasi, kad jų nebeprireiks“, kadangi numatyta per metus į salą išgabenti per milijoną žydų.

Jau „rugpjūčio pabaigoje plano parengimo santraukoje F.Rademacheris pasiūlė išsamų darbo pasidalijimą: (1) Užsienio reikalų ministerija būtų atsakinga už derybas tiek dėl taikos sutarties, tiek dėl specialių sutarčių su kitomis šalimis, reguliuojant žydų klausimą; (2) SS būtų atsakingas už žydų surinkimą Europoje ir salos geto administravimą; (3) žydų turto panaudojimą per specialiai tam sukurtą banką prižiūrėtų keturių metų planas „Wohlthat“; (4) būtų parengta propaganda pagal Goebbelsą; (5) žydų vežimą koordinuos Viktoras Brackas iš fiurerio kanceliarijos.“

Žlugusios nacių viltys

Galų gale, nepaisant kai kurių nacių atsidavimo šiam reikalui, Madagaskaro planas šioje vietoje ir baigėsi.

Priežastis labai paprasta - planas užimti Jungtinę Karalystę mūšyje dėl Britanijos nepasisekė. Dėl stiprių karališkųjų oro pajėgų operacija „Jūrų liūtas“ 1940 m. rugsėjo 17 dieną buvo atidėta ir niekada prie jos nebesugrįžta.

Tuo pačiu ir Madagaskaro planas žlugo, nes atviros prieigos prie salos per Atlanto vandenyną Trečiasis Reichas negavo.

Galiausiai 1942 m., planas buvo galutinai užmirštas, nes lapkričio mėnesį Madagaskaro mūšyje Didžiosios Britanijos pajėgos perėmė salą iš Viši Prancūzijos ir administravimą perleido egzilinei Laisvosios Prancūzijos vyriausybei. Galima sakyti, kad Madagaskaro planas gimė ir mirė dėl karinių aplinkybių.

Nesugebėjimas nugalėti Didžiosios Britanijos, visiškai matomas 1940 m. rugsėjo mėnesį, irgi nepadėjo įgyvendinti šio plano. Staigus ir neatidėliotinas pasirengimas vasaros mėnesiais staiga subliuško lygiai taip pat, kaip ir buvo užsidegta planą vykdyti.

Teksto autorė yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė, atliekanti praktiką 15min.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(21)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(19)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Samanta Ramonaitė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
45(0)
34(0)
21(6)
19(3)
17(2)
13(0)
12(0)
Savaitės
134(21)
79(1)
68(3)
66(0)
65(4)
Mėnesio
175(16)
134(21)
128(2)
113(26)