Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Galvos kaltūnai – šimtmečius gyvavusi nepagydoma liga: su šypsena apie praeitį

2020-05-15 (0) Rekomenduoja   (17) Perskaitymai (220)
    Share

Ištisus tūkstantmečius kai kurios žmonijos ligos buvo traktuojamos kaip Dievo bausmė už nuodėmes ar net „piktųjų dvasių“ apsireiškimas. Kai kurie itin reikšminga medicinos mokslo pažanga garsėjančio XIX amžiaus gydytojai taip pat nuėjo ilgą kelią ieškodami tikrosios ligų kilmės.

Apie tai, kaip kartais nešvarumų sukelti padariniai, tokie kaip plaukų susivėlimas į kaltūną, buvo laikomi liga, pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto ir Sveikatos etikos, teisės ir istorijos centro dėstytoja, VU ligoninės Santaros klinikų Neurologijos centro gydytoja neurologė Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė.

Istorinė perspektyva

Kaltūnas (lotynų k. plica polonica, plica polonica judaica, trichoma, lues sarmatica) tėra susivėlusių, neiššukuojamų ir nešvarių plaukų „kepurė“, susiformavusi dėl antisanitarinių sąlygų ir utėlėtumo. „Tačiau ilgus amžius tai laikyta savarankiška, sunkia, recidyvuojančia viso organizmo liga, – teigia E.Sakalauskaitė-Juodeikienė.

– Manyta, kad kaltūnu dažniausiai „sirgo“ Lenkijos ir Lietuvos regiono gyventojai. Kaltūnas, pasak šiuolaikinių tyrinėtojų, tapo tarsi tam tikra Abiejų Tautų Respublikos (ATR) savasties išraiška.“

Nuo XVI iki XIX a. vidurio paskelbta daugiau nei 900 disertacijų, traktatų ir straipsnių, skirtų kaltūnui, visų pirma kaip ligai, aiškinti. Nors manyta, kad kaltūnu daugiausia serga ATR gyventojai, tačiau daugiausia darbų apie kaltūno reiškinį buvo išspausdinta Centrinėje, Pietų ir Vakarų Europoje: Bazelyje, Leipcige, Hamburge, Erfurte, Halėje, Krokuvoje, Vienoje, Karaliaučiuje, Paduvoje, Venecijoje, Paryžiuje ir kituose miestuose. Didžioji autorių dalis pabrėžė, kad kaltūnas – tai liga, pasireiškianti neiššukuojamu plaukų susivėlimu, lydimu utėlėtumo, galvos skausmų, luošinančio artrito, skoliozės, onichogripozės ir kitų požymių.

ATR ir Europoje dėl šios ,,ligos“ diskutuota mažiausiai keturis šimtmečius, tačiau tik keletas tyrimų priartėjo prie visapusiško šio fenomeno paaiškinimo. Kaltūnas kaip reiškinys ATR buvo taip paplitęs, kad bet kokio paaiškinimo paieškos tapo svarbia gydytojams patikėta užduotimi. Nuo pat pirmųjų savo veiklos metų plica polonica bandė paaiškinti iškilūs VU Medicinos fakulteto mokslininkai, tokie kaip Steponas Laurynas Bizijas (1724–1790), Jozefas Frankas (1771–1842) ir kiti.

Pirmieji aiškinimai – paremti prietarais

Italų kilmės ATR gydytojo, Jėzaus draugijos Vilniaus akademijos ir universiteto profesoriaus, dėsčiusio anatomiją Medicinos kolegijoje, S.L.Bizijo veikale „Responsum Stephani Bisii ad amicum philosophum De melancholia, mania et plica polonica“, 1772 m. išleistame Vilniuje, pasiūlytas melancholijos, manijos ir kaltūno aiškinimas.

Apšvietos epochos filosofijos ir medicinos mokslų daktaras racionaliai aiškino kaltūną, kritikavo su šiuo fenomenu susijusius prietarus ir baimes: „Lenkai kaltūną apipina daugybe neįtikėtinų simptomų, kurių niekas savomis akimis nėra matęs, nebent sapnavęs, kad matė (…). Simptomai, kurie priskiriami kaltūnui, yra būdingi kitoms ir kitų sričių ligoms.“

S.L.Bizijas įvardijo ligas, klaidingai priskiriamas kaltūnui: tai melancholija, manija, paralyžius, apopleksija, plaučių infarktas, astma, džiova, tulžies pūslės diegliai, įvairios vandenės, pilvo organų ligos, uždegiminės ligos, taip pat ligos, dirginančios sausgysles, nervus, antkaulį, raumenis, žalojančios kaulus ir pan. Šie susirgimai, nežinant tikrosios priežasties, pasak profesoriaus, „priskiriami vieninteliam tamsios minios spėjimui, protui ir patyrimui prieštaraujant“.

Autorius taip pat apibūdino ligos, kaip reiškinio, esmę: pasak S.L.Bizijo, liga turi išsiskirti savita diagnostika ir patognominiais simptomais. Todėl kaltūnas yra „ne liga, o liaudies klaida, kilusi iš žmonių aplaidumo ir prietarų, maitinama senučių apgaulių ir tamsumo, sustiprinama neprotingo kai kurių dvasininkų patiklumo“. Nors XVIII a. pabaigoje dviem kalbomis – lotynų ir lenkų – išleistas S.L.Bizijo veikalas ir sukėlė dvasininkų bei gydytojų polemiką, daktaro teiginiai dėl kaltūno, kaip ligos, neegzistavimo Vilniuje buvo ignoruoti dar kone visą šimtmetį.

Klaidingai vertino ir žymūs mokslininkai

Kitą žinomą VU mokslininką prof. J.Franką, 1804 m. atvykusį į Vilnių, irgi sudomino šiam kraštui, kaip manyta, būdinga liga. „Kaltūnas, – rašė J.Frankas, – tai endeminė Lenkijos, Totorijos ir kaimyninių šalių liga, paprastai prasidedanti ilgai trunkančiu ir visuotiniu nervų ir sąnarių negalavimu, progresuojanti iki plaukuotų kūno dalių, ypač galvos, pažeidimų, galvos plaukų sulipimo ir neiššukuojamo susivėlimo.“

Profesorius „Atsiminimuose“ pabrėžė, kad kaltūnas – tai „nacionalinė rykštė: lėtinių užkrėtimų ir vietinių sąlygų rezultatas“, „liga pražūtinga daliai dabartinių gyventojų, ji pakenks ir ateinančioms kartoms“. Pasak mokslininko, „kaltūnas apima ne tik plaukus, bet ir kitas kūno dalis. Odą ėda vėžinės opos, yra kaulai, nosys nulinksta, akys ir ausys ima bijoti šviesos ir garsų. Dieną ir naktį skausmai neduoda žmogui ramybės, ištisais mėnesiais nemiga aštrina kančias“, „pagaliau atsiranda konvulsijos, žmogus pradeda kliedėti ir po kelerių metų sulaukia mirties (…). Išimtys retos.“

Kaltūną J.Frankas laikė ne tik odos ir jos priedų, bet ir sistemine viso organizmo liga, apibrėžė galimas kaltūno neurologines komplikacijas – fotofobiją, fonofobiją, konvulsijas, nemigą, skausminį sindromą. Taigi aiškindamas kaltūno ligą įžymus profesorius klydo ir tik praėjus keliems dešimtmečiams pasisekė įrodyti tikrąją kaltūno kilmės priežastį.

Kovoti su kaltūnu buvo sunku todėl, kad sklido prietaras, jog nukirpti į kaltūną susivėlusių plaukų negalima, nes ligonis apaks, apkurs ar net numirs.

Už „ligą“ pavojingesnis gydymas

Kovoti su kaltūnu buvo sunku todėl, kad sklido prietaras, jog nukirpti į kaltūną susivėlusių plaukų negalima, nes ligonis apaks, apkurs ar net numirs. XIX a. pradžioje nekerpamas kaltūnas (utėlių židinys) tapo kone epidemija.

1829 m. Vilniaus medicinos draugija ragino daugiau dėmesio skirti kovai su kaltūnu. 1821 m. ir 1830 m. VU buvo apgintos dvi disertacijos, kuriose aprašytas kaltūnas, šios „ligos“ stadijos ir gydymas. Tačiau jose pateikta informacija, vertinant šiuolaikinio gydytojo požiūriu, taip pat buvo netiksli ir klaidinga, o siūlytas gydymas kone tiesiogiai kėlė grėsmę ligonio sveikatai.

Siekiant ligonį pagydyti nuo kaltūno, buvo taikomi priešuždegiminio (antiflogistinio) gydymo metodai, skiriamos sunkiųjų metalų druskos, išorinis gydymas. Pvz., Liudvikas Knotė disertacijoje pabrėžė: „Daug reikšmės turi griežčiausia švara […], rekomenduojamos vonios – paprastos arba sieringos, arba su tirpalu, pagamintu iš kalio [druskų].“

Siūlytas įvairus simptominis gydymas, pvz., galvos skausmai gydyti burgundiškos eglės dervos pleistrais, sutirštintomis paprastosios durnaropės sultimis, sumaišytomis su siera. Manyta, kad galūnių skausmus malšina maudynės, įtrynimai, kurpelių ekstraktas, siera, stibis, sarsaparilis. Sprando srityje buvo klijuojami pūsles sukeliantys pleistrai (vesicatorium) ar dedami garstyčių trauklapiai.

Kaltūnui gydyti taip pat buvo gausiai naudojami gyvsidabrio preparatai: L.Knotė teigė, kad gyvsidabris yra veiksmingas gydant kaltūninius išopėjimus, pūlinėlinę ir su kaltūnu susijusias nervų ligas. Sublimuotas korozinis gyvsidabris ir kalomelis rekomenduotas įvairiems limfinės sistemos sutrikimams, lėtiniams uždegimams gydyti: gyvsidabris tirpintas vandenyje, vyne arba gamintas kaip piliulių masė kartu su sarsaparilio ekstraktu, įdedant „vieną kitą kruopelę opijaus“. Be to, kaltūnui gydyti naudotas kamparas, kuris, pasak L.Knotės, „veiksmingai gelbsti“ gydant nervų ligas, taip pat skiriamas, jei kaltūnuotam ligoniui pabąla veidas, išsausėja oda, netenkama jėgų.

Turėjo praeiti dar daug laiko, kol buvo moksliškai įrodyta, kad kaltūnas – ne liga, bet higienos ir žmonių tamsumo rezultatas, o vienintelis būdas jo atsikratyti – tai paprasčiausiai nukirpti susivėlusius, utėlėtus plaukus.

Apie kaltūno fenomeną, šios „ligos“ gydymo metodus, kaltūno kaip ligos „mirtį“ ir paneigimą XIX a. antroje pusėje Vilniuje maloniai kviečiame skaityti E.Sakalauskaitės-Juodeikienės straipsnyje „Plica Polonica Through the Centuries: the Most „Horrible, Incurable, and Unsightly”, kuris yra paskelbtas Pasaulio neurologų federacijos oficialiame naujienlaikraštyje „World Neurology“.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(20)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(17)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
26(2)
16(0)
15(0)
13(1)
12(0)
10(0)
Savaitės
78(9)
70(4)
68(4)
64(2)
Mėnesio
168(16)
135(2)
105(1)
84(3)