Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Auksu tviskanti didybė, „gyvi numirėliai“ ir visuomenę iš pagrindų pakeitusios pandemijos - kaip per daug klaidų ir bandymų metų buvo sukurta Europos civilizacija

2020-06-06 (0) Rekomenduoja   (27) Perskaitymai (165)
    Share

Norėdami atsakyti į klausimą, kokias pamokas išmoksime iš pandemijos, kurią šiuo metu visi išgyvename, žvelkime į „istorijos veidrodį“. Laiko tėkmėje Europa mokėsi įveikti grėsmes sveikatai, o jos patirtį mes tyrinėjame ir šiandien.

Kviečiame skaityti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojo, medicinos istoriko, dr. Aisčio Žalnoros straipsnį apie tai, kuo reikšmingas viduramžių laikotarpis praeities epidemijų istorijoje.

Būtent ši, tarp Antikos ir Naujųjų laikų datuojama istorinė Europos epocha, anot dr. A.Žalnoros, geriausiai atskleidžia, kaip per daug klaidų ir bandymų metų buvo sukurta Europos civilizacija.

Higienos iššūkiai viduramžiais

Viduramžių „sveikatos prakeiksmai“ turėjo nemažai bendrų bruožų su senesnių laikų epidemijomis, tačiau būtent šio laikotarpio žmonijos bandymai nugalėti mirtį nešančias ligas, primena savotišką „šachmatų žaidimą“, kur kiekviena nauja „partija“ darosi vis sudėtingesnė, išryškindama daugiau netikėtų, kartais gerų, o kartais ir visai netikusių ėjimų.

Kai Justiniano maras (540-542) palengva paliko Bizantiją, o ant kadaise didingos Romos imperijos griuvėsių ėmė dygti kreivos medinės lūšnelės ar vienas kitas mūrinukas, Europos civilizacijai teko nauji išbandymai, šįkart raupsai ir maras.

„Nepaisant visų tuometinių perspėjimų, viduramžių miestuose sąvoka „švara“ buvo labai reliatyvi“, – pasakoja istorikas.

„Net svarbiausiose miesto aikštėse nekliudomi lakstydavo įvairūs naminiai gyvūnai (paršeliai, vištos ir kt.), kol nepridergdavo prie bažnyčios durų, priversdami į šią problemą pažvelgti rimčiau.

Eiliniai piliečiai švara ir namų ūkio tvarka, rūpinosi daugiausiai tik valdžios verčiami, kai būdavo „pagaunami už rankos” (beje, ne itin švarios)“.

Kai kurie šaltiniai teigia, kad šakutė tuo metu buvo pripažinta velnio įrankiu. Siekdami apsisaugoti nuo nelabojo žabangų (arba nematydami reikalo rūpintis papildomu stalo įrankiu), dievobaimingi žmonės valgydavo tiesiog pirštais, o kai to būtinai reikėdavo – šaukštu ar peiliu.

Tualetinio popieriaus dar nebuvo. Maisto buvo nedaug. Mityba, kaip ir ankstesnėse agrarinėse civilizacijose, buvo itin priklausoma nuo javų. Jiems neužderėjus, beveik visada ištikdavo badas, o tada prasidėdavo ir ligos.

Prieš atsirandant miestams Europoje, Rytuose jau klestėjo Islamo civilizacija. Dar VIII a. buvo įkurtas žymusis Bagdado miestas, kuriame veikė mokyklos, universitetas, ligoninės.

Priešingai nei Europos karaliai, čia valdovai nesibodėjo finansiškai remti mokslo ir gydymo įstaigų. Su nešvara problemų buvo mažiau.

Mokėta pakankamai efektyviai valyti dantis, o Dievui buvo palikta teisė neišklausyti nešvarių žmonių maldų. Deja, ligos neaplenkė ir šios, tuo metu pakankamai pažangios, civilizacijos. Žinomas gydytojas Al Razi (864-925) savo veikaluose jau nagrinėjo raupus, buvo žinomi tymai ir raupsai.

Ši, dar Egipto papirusuose aprašyta liga, pasak dr. A. Žalnoros, periodiškai pasikartodavo tiek Afrikoje ir Azijoje, tiek Vakarų Europoje. Žinių apie raupsus Europoje teikia VI-VII a. šaltiniai.

Raupsai viduramžių Europoje

Apie XI a. pirmuoju Europos „prakeiksmu“ tapo būtent raupsai, kurie kilo civilizacinių konfliktų pasekoje.

Krikščioniškoji to meto Europa prisiėmė sau „teisuolio vaidmenį“ ir nuo 1096 m. prasidėjo kryžiaus žygius prieš musulmonus, siekdama vaduoti krikščioniškas vertybes iš „netikėlių“ nagų.

Europos feodalams ėmė stigti vietos ir galimybių „pamojuoti kardu“, valstiečiai troško šviežio oro gūsio, „senutė“ Bizantijos imperija, kaip konkurentė pačiam popiežiui, buvo visiems kiek pabodusi, be to ir turtų Rytuose jau seniai buvo ieškoma.

Visi šie faktai, anot MF dėstytojo, sudarė sąlygas naujoms galimybėms. Kai kurie šaltiniai teigia, kad 1212 m. vyko net vaikų Kryžiaus žygis, vadovaujamas dvylikamečio, bet ir jis, kaip visi prieš tai ir po to buvusieji kryžiaus žygiai, patyrė fiasko.

„Visgi, išsvajotų ,,lobių“ žygių metu prisigrobta, neabejotinai, įdomių. Vienas jų – raupsai“, – pusiau juokais rimtus dalykus pasakoja istorikas.

Dėl itin suaktyvėjusios migracijos XI–XIII a. susidarė palankios sąlygos šiai ligai plisti. Manoma, kad XII a. pabaigoje vienas iš 200-ų Europos gyventojų buvo užsikrėtęs raupsais.

Raupsai galėjo pasireikšti besimptome forma, jei žmogaus organizmo imunitetas būdavo pakankamai stiprus. Priešingu atveju, liga pasireikšdavo odos pažeidimais ir nejautrumu.

Vėlesnėse stadijose prasidėdavo audinių pažeidimai ne tik dėl ligos, bet ir išorinių traumų. Taip pat pasireikšdavo dusulys, sutrikęs regėjimas. Odos surambėjimas, nosies, ausų, veido deformacijos galiausiai sukurdavo savotišką „liūto veidą“ – susiniveliuodavo bruožai, nuslinkdavo veido plaukai. Liga pažeisdavo sąnarius, raumenis ir kaulus, ypač galūnes: kojų ir rankų pirštus.

Vertinga pamoka, pasak istoriko, kurią žmonija išmoko anksčiau, nei Europą ištiko Juodoji mirtis (1346-1451 m.), buvo sergančiųjų izoliavimas arba karantinavimas.

Raupsai dalį europiečių izoliuodavo ne keliems mėnesiams, bet visam likusiam gyvenimui! Raupsuotieji buvo paskelbiami „gyvais numirėliais“. Jiems buvo rengiamos net savotiškos simbolinės laidotuvės, su kunigu, žemės grumstelių pamėtymas ir pan.

Iš tikrųjų, užsikrėtę nelaimėliai visam laikui būdavo ištremiami į atskiras gyvenvietes už miestų, gydomi, tiksliau, izoliuojami ligoninėse.

Anot kai kurių šaltinių, jie negalėdavo vesti ar tekėti, jei to nebuvo padarę anksčiau. Raupsuotieji galėdavo nusipirkti maisto turguje, bet tik atsargiai, nesiartindami prie sveikųjų, iš tolo apie save pranešdami tarškynėmis, palikdami laiko kitiems pasišalinti, neliesdami nieko rankomis, tik rodydami pagaliu.

„Tiesa, – šypteli dr. A.Žalnora, – paimti pinigų iš raupsuotųjų tuo metu nelaikyta didele problema“.

Jiems nebuvo galima eiti kirptis pas kirpėjus ir barzdaskučius. Su Dievu jie galėdavo pasimatyti, bet irgi su tam tikromis išlygomis.

Jei tikėsime legendomis, Rygos (Latvija) katedroje esą buvęs toks raupsuotųjų balkonas, iš kurio jie galėdavo išklausyti mišias. Tačiau į balkoną nebuvo galima patekti iš bažnyčios, tik iš lauko, ir tik į lauką sugrįžti. Paradoksas, bet tuo metu dar nebuvo žinoma, kad iš tikrųjų liga nėra užkrečiama.

Asmenis, įtariamus užsikrėtimu raupsais, tirdavo speciali komisija, sudaryta iš vyskupo, kelių dvasininkų, ir, žinoma, „specialisto“ – kito raupsuotojo.

Vėliau į komisiją buvo įtraukti ir keli miesto gydytojai, bei chirurgai – barzdaskučiai. Teoriškai, apie susirgimą gyventojai turėjo pranešti patys, tačiau dažniausiai apie juos pranešdavo akyli kaimynai.

„Ligos kilmė bažnyčiai buvo aiški. Susirgimas ištinka tik dvasine prasme „nešvariuosius“, t. y. tuos, kurie santykiauja su velniais, nešvariomis moterimis ar kitaip nusideda. Todėl izoliavimas buvo ne tik medicininė priemonė, bet, tam tikra prasme, bausmė už nuodėmes“ – teigia Medicinos fakulteto dėstytojas.

Nors efektyviausias būdas kovoti su liga iš esmės buvo karantinavimas (beje, šios ligos gydymas yra sudėtingas net ir šiandien), tačiau netrūko atsirasti įvairių šarlatanų, siūliusių savo stebuklingus receptus.

Vieni teigė, kad pakanka tikėti, kad juos gali išgydyti Dievas (panašiai, kaip vienas mūsų laikų pastorius, bandęs išgąsdinti COVID virusą griausmingu šauksmu) ar stebuklingos maudynės šventoje upėje.

Kiti, siūlė pirkti juodos gyvatės, pipirų, druskos, acto, aliejaus ir vandens sriubą. Nuo tokios „sriubytės“ pasireikšdavo šalutiniai poveikiai, tad prekeiviai į pasiūlymą įtraukdavo ir teriaką – priešnuodį ir vaistą nuo visų nuodų.

Bažnyčia raupsų ligą interpretavo dar ir kaip skaistyklą žemėje, už kančias žadėdama atlygį danguje, jos atstovai globodavo sergančiuosius.

Dar VII a. Lombardijos karaliaus Rotario priimtu ediktu numatyti steigti raupsuotųjų namai – leprozoriumai. Tokių namų XII a. Europoje padaugėjo nuo 2000 iki 20000, jie veikė tol, kol maždaug XIV a. viduryje, raupsų epidemija visiškai nunyko.

Manoma, kad didelė dalis raupsuotųjų tiesiog išmirė didžiosios maro epidemijos – Juodosios mirties – metu. Be to, raupsų plitimas sulėtėjo dėl pasikeitusių prekybos, piligrimystės kelių.

Visgi, liga ruseno dar ilgus amžius. Paskutinės raupsuotųjų kolonijos (kaip visiškos izoliacijos nuo likusios pasaulio vieta) dar veikė iki XX a. vidurio. 1957 m. buvo uždaryta kolonija Spinalongos saloje Graikijoje, 1969 m. – Moloka saloje Havajų salyne ir kt. Liga, anot mokslininko, nėra visiškai išnykusi ir iki šiol.

Maras Viduramžių Europoje

„Jei raupsais sergantis žmogus galėdavo išgyventi ir pakankamai ilgai, tai maras daugeliui suteikdavo vos kelias dienas. Juodoji mirtis užklupo Europą 1347 m. ir iki šiol yra apipinta įvairiausiomis legendomis.

Maras turi akivaizdžių panašumų su šiuolaikinėmis epidemijomis, vienas kurių – susirgimo plitimo trajektorija. Kitas - kaip ir daugelis vėlesnių, mus iš Rytų pasiekusių epidemijų, maras į pasaulį atkeliavo iš Kinijos. Matyt, istorija mėgsta kartotis“, – sako dr. A.Žalnora ir čia pat priduria. – „Visgi, maro epidemija pagal mirtingumo rodiklius buvo daug kartų pavojingesnė už kitas“.

Pirmoji maro epidemija 1346 m. ištiko Krymo totorius, su kuriais, kaip musulmonais ir, matyt, ne itin gerais prekybos partneriais, tuo metu kovojo italų prekeiviai.

Totoriai skolingi neliko ir į italų užimtą citadelę katapultavo, turbūt, pirmą žmonijai žinomą bakteriologinį ginklą – maru infekuotus lavonus. Liga netruko pasklisti.

Italų laivai 1347 m. pasiekė Genują ir kitus Italijos miestus. Kaip nesunku numanyti, to meto Europos gyvenvietėse kone idealias sąlygas rado žiurkės ir jomis keliaujančios, marą platinusios blusos, kurios įkąsdavo naujam žmogui, vos tik mirdavo jų pirmasis „šeimininkas“.

Dalis mokslininkų žiurkes linkę išteisinti, juk marą galėjo platinti ir žmonių blusos. Šiaip ar taip, blusos keliaudavo per naminius gyvūnus ar net galvijus, kuriuos, beje, maras taip pat pribaigdavo.

Dėl didelio gyvulio mirtingumo žmonėms ėmė trūkti maisto. Tuo tarpu graužikams maisto ir vietos, kur pasislėpti, buvo apsčiai, jie gyveno puikiomis sąlygomis. Maža to, dalis graužikus naikinančių kačių – „juodosios katės“ – buvo apkaltintos sąmokslu su velniu, jas pradėta naikinti (taip pat ir „juoduosius šunis“).

Pasak dr. A. Žalnoros, įdomu, kad bandymai aiškinti maro priežastis buvo labai toli nuo realybės. Manyta, kad jį galėjo sukelti specifinis Saturno, Jupiterio ir Marso išsidėstymas į vieną liniją.

Kiti manė, kad epidemija kilo dėl neva užnuodytų šulinių arba oro (kaip kadaise atėniečių ir spartiečių konflikte, bet šįkart buvo kaltinti žydai, kurie nuo epidemijos nukentėjo mažiau).

Dar kiti kaltino blogą orą, kylantį nuo puvėsių, pelkių. Galiausiai, viskam logišką paaiškinimą rasti linkę išminčiai nustatė, kad viskas priklauso nuo organizmo konstitucijos. Jei žmogus „teisingai sudėtas“, tai liga neturėtų jo paliesti.

Kaip ir ankstesnių epidemijų atveju, laimingiausi buvo tie, kuriems pavykdavo tiesiog palikti miestus. Taip, beje, vėliau pasielgė ir mūsų Lietuvos valdovai, pasislėpę neįžengiamose giriose.

XVI a. vidurio epidemijos Vilniuje metu Žygimantas Augustas įpareigojo visus vilniečius iš anksto parašyti testamentus, o atsakingus pareigūnus užrakinti miesto vartus.

Istoriniuose šaltiniuose pateikiami buboninio maro simptomai kelia siaubą: stiprus karščiavimas, nuo infekcijos išsipūtę limfmazgiai, organų gangrenavimas, kraujavimas iš nosies, kruvini skrepliai, vėmimas krauju, viduriavimas, odos pažeidimai, galūnių ir žaizdų gangrenavimas, dėl ko jos nusidažydavo juodai.

Galiausiai prasidėdavo kliedesiai ir ištikdavo mirtis. Dėl minėtų simptomų, ligai prigijo Juodosios Mirties vardas.

Buvo ir kitų formų: septiceminis maras bei plaučių maras. Antruoju atveju, liga plisdavo dar greičiau, nes vietoje blusos įkandimo užtekdavo tiesiog sergančiojo žmogaus čiaudėjimo ar kosulio. Maro bakterija buvo ypač užkrečiama.

Visgi, simptomai pasireikšdavo ne iš karto, o po kelių dienų, kas sunkindavo galimybes karantinuoti užsikrėtusius. Kaip ir raupsų atveju, efektyviausia priemonė stabdyti marą, buvo itin griežtas karantinas.

Kaip tik iš šio laikotarpio ir atkeliavo pats itališkas žodis „karantinas“. Pirminė jo trukmė buvo 14 dienų, vėliau išaugo iki 40 dienų. Tiek laiko naujiems laivams ir keliautojams nebuvo galima įplaukti ar įvažiuoti į uostą bei miestą. Skaičius „40“ turėjo biblinių ir magiškų prasmių, tačiau, ilgainiui, šis empiriškai nustatytas laikotarpis, leido atskirti ūmines ligas nuo chroniškų.

Atplaukus laivams, pirmiausia buvo stebima, kas vyksta su įgula. Jei nepasirodydavo ligos ženklų, laivas buvo įleidžiamas į uostą. Jei nutikdavo priešingai – įsileisti jau nebebūdavo ką, visi atplaukusieji būdavo mirę.

Tuomet laivas, povandeninių stovių ir vėjų pagalba, pats išdreifuodavo kartu su visa „vaiduokliška“ įgula, panašiai kaip Justiniano maro laikais. Manoma, kad tai galėjo duoti pradžią legendoms apie ,,laivus vaiduoklius“.

Pasak dr. A.Žalnoros, šios ligos statistika negailestinga. „Per kelis metus iki 1351 m. (1353 m.) Europoje mirė apie 20 mln. žmonių, t. y. apie 1/4 šio žemyno gyventojų (kitais duomenimis – 50-70 milijonų arba 1/3 visos populiacijos).

Tiksliai apskaičiuoti suku, nes mirties priežastimi galėjo būti ne tik maras, bet ir kitos tuo pat metu kilusios epidemijos. Kai kurie miestai, pvz. Florencija (Italija), po maro liko tušti ir negyvenami. Pasaulyje nuo šio maro mirė apie 150-200 mln., žmonių t. y. apie 40 proc. visų gyventojų (kitais duomenimis – daugiau nei pusė planetos žmonių)“.

Vėliau marai atsikartodavo kone kiekviename amžiuje iki XVIII a. Paskutinis didelis maras ištiko Kiniją 1897 m.

„Ko gero, gali nuskambėti kiek ciniškai, – sako istorikas, – „bet jei tikėsime Philipe Aries (The Hour of Our Death, 2008), mirtis tapo taip dažnai matoma, kad žmonės prie jos priprato ir ji jau nieko nebestebino“.

Kita vertus, anot Giovani Boccaccio (1313-1375), Juodosios mirties epidemijos akivaizdoje, visiems aplinkui mirštant, smuko žmonių moralė. Jie ėmė nuolat svaigintis, paleistuvauti, valgyti kas papuola, juoktis, šaipytis kone iš visko, gyventi sau, kaip tik nori. Žmonės puolė daryti tai, ko šiaip niekada sau neleistų arba tai, ko niekada šiaip nebūtų išdrįsę.

Efektyvaus gydymo nuo maro nebuvo, tad apie tai net nekalbėta. Istorijos ar meno šaltiniuose ne kartą matytas maro gydytojas, pasipuošęs juodu apsiaustu, pirštinėmis ir žinoma savotiška viduramžių „dujokauke“ – paukštiška kauke, šiandien žinomas, veikiau, kaip baidyklė.

Tradiciškai ligoniams buvo nuleidžiamas kraujas, taikomi prideginimai, kurie sukeldavo papildomas infekcijas. Nekalbant apie plakimąsi rimbu, bažnytines procesijas, maudynes šlapime, „išmatų kremus“.

Kai kurie sergantieji buvo net apgyvendinami kanalizacijos kanaluose, tai, neva, turėjo veikti homeopatiškai: blogą orą sukėlusią ligą siūlyta veikti dar blogesniu.

Viduramžiams pasibaigus, netikėtumai, deja, nesibaigė. Kai kurie dalykai vyko tarsi priešingai, nei tikėtasi. Viena vertus, palengva kūrėsi institucijos, atsakingos už miestų švarą, imtasi griežtesnės viešųjų erdvių, turgaviečių higienos kontrolės.

Antra vertus, tuo pat metu pavojuje atsidūrė asmens higiena. Itin keistas tuometinis sprendimas buvo prevencijos tikslais uždaryti viešąsias pirtis.

Viduramžių žmogus pastebėjo, kad pirtyje atsiveria poros, tačiau padarė netinkamą išvadą, kad per jas gali patekti blogas, maru užterštas oras.

Taigi viduramžiams besibaigiant vieša pirtis kaip viena svarbiausių priemonių asmens švarai palaikyti buvo uždrausta. Viešoji ir asmens higiena į vieną nedalomą visumą vėl buvo apjungtos tik XIX amžiuje.

Paradoksalu, teigia dr. A.Žalnora, tačiau maras turėjo ir teigiamų pasekmių.

„Išlikusieji įgijo imunitetą, turėjo daugiau maisto ir perėmė daug anapilin iškeliavusių kaimynų turtą. Tai buvo stiprus ekonominis impulsas Renesanso miestams augti. Maža to, kadangi išmirė daug valstiečių-baudžiauninkų, darbo jėga ėmė ženkliai brangti. Likusieji gyvi galėjo drąsiai reikalauti iš feodalų geresnių darbo sąlygų ir tinkamo užmokesčio“.

Manoma, kad tai buvo vienas iš postūmių, sužlugdžiusių baudžiavinę-feodalinę santvarką ir privertusių Europą pereiti prie laisvai samdomų darbininkų modelio.

Be to, pradėjo formuotis taip vadinamos laisvosios profesijos, amatai, augo miestai. Žmonės ėmė abejoti sustabarėjusiais gydymo metodais, nepadėjusiais išgydyti šios ligos.

Kėlė abejonių ir Bažnyčia, stabdžiusi realių ligos aiškinimų paieškas. Nors tikrosios epidemijų priežastys ir gydymo būdai paaiškėjo tik dar po kelių šimtmečių, tačiau Europa turėjo gerą progą peržvelgti, bent jau plika akimi matomas, blogybes, padaryti reikšmingas išvadas ir laipsniškai reformuotis.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(27)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(27)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
38(5)
31(0)
29(0)
20(0)
18(0)
17(0)
15(5)
14(0)
13(2)
Savaitės
114(0)
104(32)
56(0)
Mėnesio
178(16)
136(21)
129(2)
94(0)
90(0)