Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Radiniai Sibire pasakoja apie kruvinus ritualus: kariauti gimę vyrai darė ir sunkiai suvokiamus dalykus

2020-09-23 (1) Rekomenduoja   (23) Perskaitymai (110)
    Share

Senovės istorikai stepių klajoklius dažnai apibūdindavo kaip smurto nevengiančius žmones, atsidavusius karui ir plėšikams. Tačiau archeologinių ir antropologinių duomenų apie smurtą šiose bendruomenėse ankstyvųjų amžių laikais iki šiol nebuvo.

Naujausi „Tunnug1“ kasinėjimai atskleidė kapines, datuojamas II-IV a. – o taip pat 87 asmenų griaučius.
©„Tunnug1“ tyrimų projekto nuotr.

Bet štai naujame žurnalo „American Journal of Physical Anthropology“ numeryje tarptautinė komanda pristatė tyrimą, kuriam vadovavo Berno universiteto ir Rusijos mokslų akademijos mokslininkai, ir kuriame pristatyti nauji atradimai, liudijantys apie II-IV a. Sibiro klajoklių patirtus smurto tipus.

Tyrimui „Problemos Tuvoje: klajoklių bendruomenės mirtinų traumų modeliai Pietų Sibire II-IV a.“ vadovavo Berno universiteto (Šveicarija) Teismo medicinos instituto Fizinės antropologijos katedroje dirbantis dr. Marco Milella.

Pietų Sibire esanti Tuvos respublika pasižymi gausiais archeologiniais tyrimais, dokumentuojančiais žmonių veiklą šiame regione nuo paleolito laikų. Ypač svarbūs elementai čia yra bronzos-geležies amžių skitų gentis ir vėlyvosios antikos laikų laidojimo struktūros.

„Tunnug1“ radimvietė yra viena iš ankstyviausių iki šiol žinomų „karališkųjų“ skitų kultūros kapų Sibire. Ją nuo 2017 m. kasinėjo archeologinė ekspedicija, kuriai vadovavo dr. Gino Caspari iš Berno universiteto, o taip pat Timuras Sadikovas ir Jegoras Blochinas iš Rusijos mokslų akademijos.

 

Naujausi „Tunnug1“ kasinėjimai atskleidė kapines, datuojamas II-IV a. – o taip pat 87 asmenų griaučius. Keliuose iš šių palaikų aptikti ir išskirtiniai smurtiniai pėdsakai, susiję ne tik su karyba, bet galbūt ir su ritualais.

Tyrėjų grupė atliko išsamią traumų, rastų griaučių liekanose, analizę. Mokslininkai siekė rekonstruoti galimus scenarijus, sutampančius su rastais antropologiniais įrodymais. Kartu su šiuo tyrimu Teismo medicinos institutas baigia izotopų ir senovės kaulų DNR tyrimą – tai leis artimiausioje ateityje atkurti šių žmonių mitybą, migraciją ir genetinę priklausomybę.

Tyrimas rodo, kad 25 proc. asmenų mirė dėl smurto, dažniausiai susijusio su tiesiogine kova, o neretai – ir dėl galvos nukirtimo. Nors smurtas daugiausia lietė vyrus, tarp aukų buvo rasta ir moterų bei vaikų. Kai kurie palaikai iš „Tunnug1“ demonstruoja gerklės perrėžimo ar skalpavimo pėdsakus. Anot M.Milella’o, „tai rodo, kad smurtas buvo susijęs ne tik su užpuolimais ir mūšiais, bet ir su specifiniais, vis dar paslaptingais ritualais, susijusiais su žmonių nužudymu ir karo trofėjų rinkimu“.

 

Mokslininkas teigia, kad remiantis tyrimo duomenimis, žmonės, palaidoti „Tunnug1“, patyrė daug smurto. „Ankstyvųjų amžių laikais visa Pietų Sibiro sritis išgyveno politinio nestabilumo laikotarpį. Mūsų tyrimas parodo, kad kaip ir šiais laikais, žmonių gyvenimas ir mirtis priklausė nuo politinių pokyčių“.

Apie skitus

Skitai buvo raiteliai klajokliai, dominavę didelėje centrinės Azijos stepių dalyje nuo IX amžiaus pr.m.e. iki iki pirmojo mūsų eros amžiaus. Jie buvo laikomi bebaimiais kariais, o senovės Graikijos istorikas Herodotas V amžiuje pr.m.e rašė, kad po mūšio skitai iš nugalėtųjų skalpų siuvasi apsiaustus, o kaukoles naudoja kaip taures.

Skitai – senovės iranėnų tauta, kalbėjusi indoeuropiečių kalba ir gyvenusi Ponto stepėje (tuo metu vadinta Skitija). Tai – graikiškas jų pavadinimas. Asirai juos vadino iškuza, spėjama, kad senovės civilizacijų šaltiniuose minimi kimerai buvo skitų kilmės.

 

Skitų kontroliuojamos Skitijos teritorija laikui bėgant keitėsi ir apėmė teritorijas nuo Altajaus regiono, per pietinę Ukrainą iki Dunojaus žemupio, Bulgarijos ir Gruzijos. Azijos (Kazachų stepės) skitai vadinti sakais ir buvo žinomi kinams kaip sai.

Europoje skitai pasirodė apie 800 m. pr.m.e. Svarbiausios skitų gentys, minimos graikų šaltiniuose, gyveno stepėje tarp Dniepro ir Dono upių. Skitiškų tekstų nėra išlikę, tačiau pagal asmenvardžius, užfiksuotus graikų literatūroje, galima spręsti, kad skitų ir sarmatų (kurie, pasak Herodoto, kalbėjo skitų kalbos dialektu) kalbos buvo panašios į Rytų Irano dialektus, pvz., šiuolaikinę osetinų kalbą.

Skitų pavergtos tautos stepės pakraščiuose taip pat dažnai buvo vadinami „skitais“ – nors tai nereiškia, kad jie kalbėjo iranėnų kalbomis kaip tikrieji skitai. Dalis skitų galėjo būti hunų kilmės, nes Bizantijos pasiuntinys pas Atilą, ne kartą į Atilos pasekėjus kreipėsi kaip į „skitus“.

Parengta pagal phys.org

Verta skaityti! Verta skaityti!
(32)
Neverta skaityti!
(9)
Reitingas
(23)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
46(0)
45(3)
34(0)
30(1)
23(2)
20(1)
13(3)
11(0)
10(3)
Savaitės
156(16)
76(4)
59(7)
58(3)
Mėnesio
179(1)
111(1)
106(20)
102(17)