Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Paskelbė tai, kas nepateko į Bibliją: burtininkų mūšis, Jėzaus gelbėjimas ir demonų prisipažinimas

2020-10-08 (0) Rekomenduoja   (22) Perskaitymai (220)
    Share

Ar kada nors girdėjote istoriją apie burtininkų mūšį, kuris tariamai įvyko ankstyvaisiais laikais besikuriant Bažnyčiai? Arba pasakojimą apie pasienio sargybinį, kuris nepaisė karaliaus Erodo įsakymų ir pagailėjo Jėzaus? Mokslininkai dabar pirmą kartą išvertė šiuos ir kitus apokritinius krikščioniškus tekstus (kanoninėje Biblijoje nepasakotas istorijas).

Kaip knygoje „Naujojo Testamento apokritai – daugiau nekanoninių raštų“ (2 tomas) („Eerdmans“, 2020 m.) rašo ankstyvosios krikščionybės profesorius iš Jorko universiteto Toronte (Kanada) Tony Burke'as, yra žinoma daugiau nei 300 krikščioniškų apokritinių tekstų.

„Apokritiniai tekstai buvo neatsiejami nuo dvasinio krikščionių gyvenimo dar ilgai po akivaizdaus kanono suformavimo ir raginimai vengti ar net naikinti tokią literatūrą ne visada buvo veiksmingi“, – teigia mokslininkas.

Senovės krikščionys dažnai diskutuodavo, kurie tekstai apie Jėzų buvo teisingi, o kurie ne. Ketvirtojo amžiaus pabaigoje Bažnyčia „kanonizavo“ tekstus – kurie, jos manymu, buvo tikslūs – ir įtraukė juos į Bibliją.

Burtininkų mūšis

Vienas iš naujai išverstų tekstų pasakoja apie kovą prieš „šėtoniškus“ burtininkus, kurie priešinosi krikščionių vyskupui senovinėje bažnyčioje Filipių mieste (Graikija).

Tekstas parašytas egiptiečių koptų kalba, vartojant graikų abėcėlę – ir kaip teigia tekstą išvertęs Ajovos universiteto (JAV) religijos studijų profesorius Paulas Dilley, galėjo būti sukurtas maždaug prieš 1500 metų.

Visa istorija pasakojama dviem tekstais, kurie buvo išsaugoti Šventojo Makarijaus Didžiojo vienuolyne Egipte. Tuo metu daugelis Viduržemio jūros regiono gyventojų jau buvo atsivertę į krikščionybę – nors kai kurie vis dar laikėsi politeistinių tikėjimų.

„Egzistavo tendencija politeizmo likučius tapatinti su „magija“ ir „burtininkais“, kurie kėlė pavojų krikščionių bendruomenei: kartais atvirai, o kartais ir slapčia“, – portalui „Live Science“ pasakoja P.Dilley.

 

Naujai išverstame tekste pasakojama, kaip vyskupą Bazilijų (329-379 m.) sapne aplanko Mergelė Marija ir papasakoja jam, kur rasti jos atvaizdą, kuris „nėra žmogaus rankų padarytas“. Ji taip pat nurodo šį atvaizdą pakabinti virš dviejų kolonų, kurias ras jai skirtoje bažnyčioje, esančioje prie Filipių miesto.

„Šios dvi kolonos buvo pastatytos milžinų laikais. Ant jų pilna demoniškų vaizdų. Niekas negali tų vaizdų panaikinti, išskyrus mano mylimo sūnaus [Jėzaus] žodį“, – tekste sako Mergelė Marija.

Toliau istorijoje pasakojama, kaip į šventyklą su kitais žmonėmis atvykęs Bazilijus susiduria su burtininkų, užsiimančių šėtoniška magija, grupe. „Išgirdę apie šiuos planus [perkelti kolonas], jie didžiai sunerimo ir griebėsi velniškų iliuzijų“.

Tekste pasakojama, kad Bazilijus paima lazdą su „gelbėjančio kryžiaus ženklu“ ir padeda ją ant kolonų. „Padėjau ją [lazdą] ant dviejų kolonų ir iškart po jomis pasigirdo didelis ūžesys. Staiga jos [kolonos] iššoko iš savo pamatų ir taip riedėjo tol, kol pasiekė miesto aikštę“, – pasakoja Bazilijus.

Tačiau burtininkai galiausiai sustabdo jas ir magiška kova tarp jų ir Bazilijaus grupės patenka į aklavietę. Atėjus nakčiai, Bazilijus nusprendžia leisti jį lydintiems žmonėms išsiskirstyti, kad šie pailsėtų.

 

Bet kai Bazilijus užmiega, jam sapne vėl pasirodo Mergelė Marija ir pažada, kad burtininkai bus nugalėti: „Žiūrėk, tie, kurie užsiėmė šia įžūlia ir pikta magija, yra akli ir gobšūs“.

Vėliau, kai Bazilijus pabunda, šalia kolonų ima kunkuliuoti vanduo ir išsiveržia upelis, kuris turi stebuklingų gydomųjų galių. Tuo tarpu burtininkams viskas baigiasi ne kaip: „žemė tuoj pat atvėrė savo burną ir juos prarijo“, rašoma tekste.

Bazilijus taip pat atranda, kad Mergelė Marija ant kolonų dar ir palieka savo atvaizdą.

Šiandien vienintelės išlikusios teksto kopijos saugomos Vatikano Apaštalų bibliotekoje ir Leipcigo universiteto bibliotekoje.

Gailestingasis pasienietis

Kitas naujai išverstas tekstas pasakoja apie nusikaltėlį, vardu Dimas (dar vadinamą Dymu / Dismu), prikaltą ant kryžiaus greta Jėzaus. Tekste teigiama, kad Dimas kadaise buvo pasienio sargybiniu ir ant kryžiaus pateko todėl, kad padėjo Jėzui ir jo šeimai, kai šie bėgo į Egiptą. Tekste pasakojama, kad Jėzus tuo metu buvo kūdikis, o jo šeima bėgo nuo karaliaus Erodo, kuris norėjo nužudyti Jėzų.

Šis apokritinis tekstas parašytas lotynų kalba ir datuojamas XII ar XIII amžiumi, sako tekstą išvertęs Kalifornijos valstijos universiteto religijos studijų lektorius Markas Bilby. Jis pažymi, kad viduramžiais būta nemažai istorijų, kuriose pasakojama apie šalia Jėzaus nukryžiuotus nusikaltėlius. Mokslininko nuomone, tekstas greičiausiai buvo parašytas Prancūzijos vienuolyne.

„Manau, kad siužetas yra visiškai fiktyvus, kaip legenda, sukurpta iš mažiausiai 10 dar ankstesnių legendų“, – „Live Science“ teigia M.Bilby. Knygoje jis pažymi, kad ši istorija ir kiti panašūs pasakojimai galėjo būti „numanomi raginimai jauniems žmonėms prisijungti prie kryžiaus žygių ir tapti Jėzaus draugu Šventojoje žemėje bei aplink ją“.

 

Pasak teksto, visa istorija nutinka tada, kai karalius Erodas siekė nužudyti Jėzų, ir visi pasienio sargai gavo nurodymus žudyti bet kokius vyriškos lyties kūdikius, su kokiais tik susidurs. Istorijoje pasakojama, kad Dimas su tėvu saugojo sienos ruožą tarp Judėjos karalystės ir Egipto.

Pasakojama, kad Dimo tėvas pasišalina atlikti kitų savo pareigų ir liepia Dimui atidžiai stebėti sieną. Netrukus po to Juozapas ir Marija atvyksta į pasienį nešini vargingai aprengtu kūdikėliu Jėzumi. Dimas prieina prie šeimos ir klausia apie Jėzų. Marija bijo, kad Dimas atims Jėzų, bet Juozapas pasikalba su Dimu ir įtikina juos praleisti.

Juozapas įtikina Dimą, kad vargšė šeima nekelia grėsmės Erodui. „Protinga, kad jūs visi ieškote šio regiono turtuolių sūnų, ilgainiui galinčių įgauti pranašumą. Tačiau, kai matote kenčiančiuosius skurde, netinkama prie jų su tokiom kalbom eiti“, – pasak teksto, sako Juozapas.

Dimas leidžia jiems kirsti sieną ir net aprūpina šeimą maistu. Kai Dimo tėvas tai sužino, jis įsiunta. „Ką aš dabar darysiu? Davęs priesaiką negalėsiu meluoti. Jei jis [karalius Erodas] nuteis mane dėl išdavystės, jis nužudys mane, vietoje tų berniukų“, – kalba Dimo tėvas.

 

Vėliau Erodas išsikviečia Dimą, kuris pasakoja apie šeimą. Dimo tėvas išsižada sūnaus ir šis pradeda plėšikauti – nes jau auginant buvo mokytas kaip elgtis su ginklu.

Tekste teigiama, kad maždaug po 30 metų, kai Judėjos prefektu jau yra Poncijus Pilotas, Dimas sugaunamas ir nukryžiuojamas šalia jau suaugusio Jėzaus. Kai juos ketinama nukryžiuoti, Dimas išpažįsta padarytas nuodėmes ir Jėzus atleidžia.

Vienintelis išlikęs šio teksto egzempliorius saugomas Grand Séminaire bibliotekoje Namūre, Belgijoje.

Demonų gaudymas

Dar vienas naujai išverstas tekstas – šįkart iš graikų kalbos – pasakoja, kaip apaštalas Petras Azoto mieste (šiuolaikiniame Izraelyje vadinamas Ašdodu) įkalino septynis demonus, kurie buvo užsimaskavę angelais.

Nors tekstas datuojamas XI ar XII amžiais, istorija tikriausiai buvo sukurta gerokai seniau – maždaug prieš 1600 metų. „Pasakojimas rezonuoja su ketvirtojo ir penktojo amžiaus spekuliacijomis apie nuodėmę, tačiau jos laisva forma rodo, kad tai greičiausiai yra ankstyvasis tos raidos etapas“, – knygoje rašo Pepperdine'o universiteto (D.Britanija) religijos profesorius Cambry Pardee.

Anot mokslininko, teksto autorius „rašė grožinės literatūros kūrinį,šlovindamas didžiojo krikščionių herojaus Petro nuotykius“. Nors įvykiai ir išgalvoti, „labai tikėtina, kad daugelis paprastų krikščionių, susidūrusių su šia legenda, raštu ar sakytine forma, būtų patikėję, kad tai tikra, tik pamiršta istorija iš šv. Petro gyvenimo“, – sako C.Pardee.

 

Tekste pasakojama, kad Petras, kuris turi įtarimų dėl „angelų“, nubrėžia aplink juos ratą ir paskelbia: „Mano Viešpatie Jėzau Kristau, tegul tavo šlovė atsiskleidžia per Šventąją Dvasią. Aš šie, kaip jie patys sako, yra tavo dieviškieji angelai – ar dvasios, kurios nekenčia to, kas yra gera?“

Šeši iš demonų prisipažįsta Petrui, kad iš tiesų jie yra apgaulės, seksualinio amoralumo, melo, svetimavimo, šykštumo ir šmeižto demonai. Septintasis demonas meta iššūkį Petrui ir klausia, kodėl su demonais elgiamasi taip blogai, nes žmonių nuodėmes Kristus atleidžia, bet demonų – ne.

„Kristaus jums nešališkas; dėl šios priežasties jis mus baudžia, bet gaili jūsų, kai atgailaujate. Todėl kai jis ima į savo karalystę paleistuvę ir mokesčių rinkėją, melagį, šventvagį ir šmeižiką, jis susirenka mus visus kartu su jumis!“

Demonas taip pat pastebi, kad žmonės dėl savo klaidų turėtų nustoti kaltinti demonus. „Aš, velnias, nekeliu jiems vargų, bet jie patys krenta žemyn. Nes tapau silpnu ir be jėgų. Todėl nebeturiu nei vietos, nes visur žmonės tapo krikščionimis. Todėl leiskite jiems saugotis patiems, o ne kaltinkite kitus“, – sako demonas. Tada Petras juos paleidžia.

Vienintelė išlikusi šio teksto kopija saugoma Angeliškojoje bibliotekoje (it. Biblioteca Angelica) Romoje.

Parengta pagal „Live Science“.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(33)
Neverta skaityti!
(11)
Reitingas
(22)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
29(2)
22(0)
20(0)
18(0)
15(0)
13(0)
12(0)
10(3)
10(0)
Savaitės
92(2)
79(9)
70(4)
69(4)
Mėnesio
168(16)
135(2)
105(1)
84(3)