Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Sąmokslas ar kritimas nuo žirgo? Profesorius atskleidė, ką dabar žinome apie netikėtą Vytauto mirtį

2020-10-29 (1) Rekomenduoja   (35) Perskaitymai (165)
    Share

Prieš 590 metų, 1430 m. spalio 27 d., mirė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didysis kunigaikštis Vytautas. Mirė, taip ir nespėjęs tapti karaliumi. Pirmąjį Vytauto bandymą karūnuotis sužlugdė lenkų didikai, apiplėšę vainikavimo sutartį gabenusius Šventosios Romos imperatoriaus pasiuntinius ir nepraleidę oficialios pasiuntinybės su karūnomis, o antrojo bandymo jis taip ir nesulaukė.

Netikėtą Vytauto mirtį metams bėgant apipynė gandai ir istorijos. Ar gali būti, kad Vytautą nunuodijo lenkai, siekdami sukliudyti jo karūnavimui? Kiek tiesos dažnai įvairiuose šaltiniuose sutinkamame teiginyje, kad jis mirė nukritęs nuo žirgo? Ar Vytautas patyrė kokių nors sveikatos problemų dar iki mirties? Kas lėmė, kad jo įpėdiniu tapo pusbrolis, Jogailos brolis Švitrigaila, o ne artimesnis giminaitis?

Į šiuos klausimus atsakymų ieško istorikai. Nors vienareikšmius atsakymus rasti jiems pavyksta ne visada, nuosekli istorinių šaltinių analizė vis dėlto padeda pateikti bent jau labiausiai tikėtinus atsakymus į daugelį šių klausimų.

Apie paskutinius Vytauto gyvenimo metus, jo mirtį ir jos aplinkybes 15min pasakojo Vilniaus universiteto (VU) rektorius, istorijos profesorius Rimvydas Petrauskas.

– Žinome Vytauto mirties datą – 1430 m. spalio 27 d. Ką dar žinome apie Vytauto mirtį, jos aplinkybes ir priežastis?

– Iš pradžių verta pažymėti, kad Vytautas buvo neįtikėtinai ilgai kaip tiems laikams gyvenęs valdovas. Ne tik Vytautas – Jogaila irgi. Turime tokią porą labai ilgai gyvenusių ir valdžiusių valdovų.

Bet mes tiksliai nežinome jų gimimo datų – nei Jogailos, nei Vytauto. Tai mums neleidžia būti visiškai tikrais, kokio amžiaus jie mirė. Esama istoriografinių bandymų smarkiai juos pajauninti.

Tradiciškai manoma, kad abu jie gimė apie 1350 m. Tai reikštų, kad Vytautas mirė būdamas maždaug 80-ies, o Jogaila būdamas maždaug 84-erių metų. Tiesa, lenkų istorikas Tadeuszas Wasilewskis beveik 15 metų pajaunino Jogailą. Jis mano, kad iš tikrųjų Jogaila gimė apie 1362 m.

Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad Vytautas, net jei buvo ir šiek tiek jaunesnis, nei priimta manyti, 1430 m. jau buvo senas žmogus.

Vytautas rūpinosi savo sveikata, ji kartais pablogėdavo – tai liudija išlikę laiškai. Juose minima, kaip jis kviesdavosi gydytojus, dažniausiai iš Vokiečių ordino valstybės – sau ir savo žmonai.

Vis dėlto informacijos, kad Vytautas 1430 m. jau būtų sunkiai sirgęs ar turėjęs nuolatinių sveikatos problemų, šaltiniuose nėra. Priešingai, šaltiniai liudija, kad 1430 m. Vytautas veikė labai politiškai aktyviai, ruošėsi savo karūnacijai, net buvo ištrūkęs pamedžioti.

 

Žinome, kad jis paskutiniais savo gyvenimo metais medžiojo, kad keliavo iš Vilniaus į Trakus. Jei būtų turėjęs didelių sveikatos problemų, jis tikrai nebūtų keliavęs iš vienos savo rezidencijos į kitą, vis tiek čia dienos kelionė. O kad gydytojus kartais pasikviesdavo, tai būnant tokio amžiaus tai natūralu. Ir ne tik būnant tokio amžiaus.

Be to, dar prieš keletą metų, 1426–1428 m., Vytautas atliko pora karinių žygių į Pskovą ir Naugardą, taip pat apkeliavo beveik visą LDK, greičiausiai besirengdamas savo karūnacijai. Manau, kad tos medžioklės, kariniai žygiai ir šalies apvažiavimas rodo gerą jo formą. Juk jei jo sveikata būtų prasta, vargu ar jis būtų toks mobilus.

Šiaip to meto istoriniuose šaltiniuose, ypač laiškuose, tikrai kartais galima rasti duomenų apie vieno ar kito valdovo sveikatą, patiriamas problemas. Bet apie Vytautą nieko panašaus nėra.

Tačiau, net jei ir palyginti sveikas, Vytautas visgi buvo senas žmogus, kuriam kiekvienas incidentas galėjo kelti grėsmę.

Daugelis yra girdėję legendą, kad Vytautas mirė nukritęs nuo žirgo. Apie tai kronikos išties rašo: pirmasis maždaug 30 metų po Vytauto mirties apie tai užsiminė žymus lenkų kronikininkas Janas Dlugošas.

Istorikai pripažįsta, kad Dlugošas toli gražu ne visuomet yra patikimas autorius ir tikrai galima į jo žodžius žiūrėti skeptiškai. Bet visgi galvočiau, kad kažkoks incidentas galėjo įvykti. Ir tas incidentas lėmė staigų Vytauto sveikatos pablogėjimą, o netrukus ir mirtį.

Mes turime labai svarbų dokumentą, surašytą 1430 m. spalio 21 d., likus 6 dienoms iki Vytauto mirties. Tą dieną jis paskelbė apie didelę paramą, skiriamą Vilniaus katedrai. Ir tas dokumentas neabejotinai turėjo testamento požymių.

Vienas svarbiausių tokių požymių – dokumente Vytautas numatė savo galimą laidojimo vietą. Aiškiai nurodyta, kad tai turi būti būtent Vilniaus katedra, prie Šv. Mykolo altoriaus, šalia pirmosios žmonos Onos. Galima galvoti, kad spalio 21 d. Vytauto sveikata jau buvo ganėtinai smarkiai pablogėjusi, jei jis rūpinosi tokiais dalykais.

Žinoma, kad Vytautas mirė Trakuose. Laidotuvės po to įvyko greitai. Tais laikais būdavo įvairiai, bet kadangi atstumas nuo Trakų iki Vilniaus nedidelis, tai po 8 dienų jau buvo suorganizuotos laidotuvės.

 

Palaidotas jis Vilniaus katedroje, kaip ir numatė paskutinė valia. Apskritai tuomet katedra jau pamažu tapo Lietuvos elito nekropoliu, ir tai buvo natūrali Vytauto laidojimo vieta.

– O kiek vis dėlto yra pagrįstos kalbos apie galima lenkų sąmokslą prieš Vytautą, siekiant, kad šis nebūtų karūnuotas?

– Garantuotai pasakyti neįmanoma, bet visgi nemanau, kad labai pagrįstos. To meto šaltiniuose absoliučiai jokių duomenų ar bent užuominų apie sąmokslą visiškai nėra.

Aš manau, kad jei to meto didikai būtų turėję bent įtarimų, kad Vytautas galėjo tapti sąmokslo auka, tai vis tiek Švitrigailos, Ordino ar Romos karaliaus Zigmanto Liuksemburgo susirašinėjimuose tai būtų išlindę.

Taip, vėlyvaisiais viduramžiais politinių oponentų nuodijimo atvejų Europoje pasitaikydavo, Pavyzdžiui, Jogailos brolis Skirgaila, kadaise karaliaus atstovas Lietuvoje ir rimtas Vytauto oponentas, buvo nunuodytas 1394 m. Kijeve.

Neįmanoma šio nunuodijimo su Vytautu susieti tiesiogiai – tokių duomenų tiesiog nėra. Bet akivaizdu, kad Skirgailos mirtis buvo Vytautui naudinga.

Be to, Jogaila ir lenkai tada nebuvo nusiteikę kažkaip ypatingai neigiamai Vytauto atžvilgiu. Taip, jie trukdė Vytauto karūnacijai dėl politinių sumetimų.

Bet turime atkreipti dėmesį, kad karūnacijai neįvykus, vis dėlto Jogaila su lenkų didikais patys pas Vytautą atvyko į Vilnių, su juo susitiko. Ryškaus konflikto, mirties-gyvybės lygį galinčio pasiekti susidūrimo tuomet tarp Jogailos ir Vytauto tikrai nebuvo. Čia daugiau XX a. pirmosios pusės stereotipai apie lenkų-lietuvių istorinį susipriešinimą.

– Esama liudijimų, kaip Lietuvos diduomenė reagavo į Vytauto mirtį? Ar labai liūdėjo, buvo sukrėsta?

– Neturime tiesioginių šaltinių, bet neabejotinai laidotuvės turėjo būti itin iškilmingos. Kaip žinia, Lietuvoje po Vytauto mirties jo kultas susiformavo labai greitai.

Lietuvos diduomenės aplinkoje Vytautas greitai tapo simboline figūra – jis simbolizavo Lietuvos savarankiškumą, Vytauto laikų LDK sienas didikai suvokė kaip tarsi idealią valstybės teritoriją.

Tai liudija, kad jo mirtis turėjo sukrėsti to meto Lietuvos elitą, visuomenę. Ir tai suprantama – Vytautas labai ilgai valdė. Nuo 1392 m. realiai jis dominavo Lietuvos politinėje scenoje.

 

Todėl daugeliui didikų buvo sunku net įsivaizduoti Lietuvą be Vytauto. Juk 38 metus jis buvo valdovas, niekas jokio kito valdovo neatsiminė.

Čia verta pastebėti, kad ir vėliau LDK valdę Jogailaičiai gana vykusiai integravo Vytautą, jo įvaizdį į savo atmintį, nors jis ir nebuvo jų tiesioginis protėvis. Jogailaičiai puoselėjo Vytauto atminimą matydami, kad tai Lietuvoje yra labai svarbus vardas.

– Po Vytauto Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Jogailos brolis Švitrigaila. Ar Vytautas jį kaip įpėdinį nurodė jūsų minėtame testamento pobūdžio šaltinyje?

– Ne, tikrai ne.

Įprastai, normaliomis sąlygomis, valdovas prieš mirdamas priimdavo sprendimą, kuriuo numatydavo, ką jis po savęs mato soste. Pavyzdžiui, Gediminas Jaunutį ar Algirdas numatė Jogailą.

Tai būdavo valdovo sprendimas. Bet, kadangi jis pats negalėjo kontroliuoti to sprendimo įgyvendinimo, jis turėjo būti labai kruopščiai suderintas su diduomenės atstovais. Elito vaidmuo čia labai svarbus.

Švitrigaila niekaip negalėjo būti Vytauto pasirinktas žmogus, nes jis buvo vienintelis visą gyvenimą, tegu ir nesėkmingai, bandęs kvestionuoti jo monarchinę valdžią. Vytautas kelis kartus jį net buvo įkalinęs.

Nebuvo jis ir Jogailos kandidatas, nors ir buvo jaunesnysis brolis. Jogaila mąstė dinastinėmis kategorijomis. Jis turėjo du sūnus. Vienas jų pagal dinastinę logiką vėliau natūraliai galėjo tapti Lenkijos valdovu, kitas – Lietuvos. Kaip, beje, vėliau ir įvyko.

Tačiau Švitrigaila bent kuriam laikui tokią paveldėjimo logiką sugriovė. Aš manau, kad Švitrigaila buvo tiesiog lietuvių didikų pasirinkimas.

Nors pagal Horodlės unijos nuostatas naują LDK didįjį kunigaikštį turėjo paskirti Jogaila, pasitaręs su didikais, didikai susitarimo nesilaikė, apsisprendė patys ir Jogailą pastatė prieš faktą.

Jogailos sūnus Kazimieras Jogailaitis LDK didžiuoju kunigaikščiu tapo tik vėliau, 1440 m.

– Vytautas turėjo ir kelis artimesnius negu Švitrigaila giminaičius – brolį, anūką. Ar jie galėjo tapti jo įpėdiniais?

– Tiesa, Vytautas turėjo kelis artimus giminaičius, apie kuriuos tarsi ir galima galvoti, kad jie galėjo tapti jo įpėdiniais. Bet tam kliudė skirtingos priežastys.

 

Visų pirma, dar buvo gyvas jauniausias Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis. Jis 1432 m. ir nuvertė Švitrigailą bei tapo didžiuoju kunigaikščiu. Tačiau visas Vytauto gyvenimas ir santykiai su broliu rodo, kad tarp jų nebuvo ypač artimo ryšio.

Visų pirma, net aštuonerius metus, 1390–1398 m., Vytautas jo neišpirko iš Vokiečių ordino nelaisvės, buvo palikęs įkaitu. Kitus įkaitus, kurių 1390 m. paprašė ordinas, Vytautas išpirko anksčiau, o savo tikro brolio Žygimanto – ne. Jis grįžo į Lietuvą tik po Salyno taikos sutarties 1398 m.

O po to, grįžęs į Lietuvą, Žygimantas didelę dalį laiko buvo kunigaikštis teritorijos, kuri buvo nutolusi nuo Vilniaus vos ne toliausiai, kiek įmanoma. Starodubo kunigaikštis – tai tikrai nebuvo prestižinė valda.

Taip, Žygimantas buvo artimo Vytautui rato žmogus, dalyvavo sprendimų priėmime, bet niekas nerodo, kad Vytautas jį galbūt būtų matęs kaip savo kandidatą perimti sostą.

Dar buvo Žygimanto sūnus – Mykolas Žygimantaitis. Jis ir jo tėvas buvo vieninteliai, be Vytauto, Kęstučio palikuonys. Tačiau ir šiuo atveju nėra jokių įrodymų, kad jį Vytautas būtų matęs savo įpėdiniu.

Ir, galiausiai, Vytautas turėjo anūką Maskvoje. Tai buvo Vasilijus II, tuometinis Maskvos didysis kunigaikštis, Vytauto dukros Sofijos sūnus.

Tačiau jis valdė aiškiai kitoje civilizacinėje erdvėje. Tuomet neįmanoma buvo įsivaizduoti, kad stačiatikių šalies valdovas galėtų tapti LDK valdovu.

Taip, Vytautas palaikė ryšį su Vasilijumi, savo autoritetu išties prisidėjo, kad anūkas įsitvirtintų Maskvoje. Tačiau Lietuvoje apie tokią galimą įpėdinystę net nebuvo kalbos.

– LDK laikais, kaip suprantu, buvo įprasta, kad kunigaikštis valdo iki pat mirties. Kaip tada buvo sprendžiamos situacijos, kai valdovui senstant jis galbūt nebe taip gerai gali susidoroti su savo pareigomis? Turiu omenyje nebūtinai Vytauto atvejį, bet apskritai.

– Jeigu valdovas būdavo neįgalus, tai natūraliai sprendimus priimdavo jo aplinka. Bet kad valdovas atsisakytų savo pareigų, taip būdavo tik ypač retais atvejais. Vis dėlto, pagal to meto supratimą, valdovas likdavo valdovu iki mirties.

Turime tokių situacijų, kuomet valdovas prieš mirtį pasidalindavo savo valdžia. Ryškiausias toks atvejis yra Žygimantas Senasis, kuris keletas metų prieš savo mirtį, 1544 m., pavedė savo sūnui Žygimantui Augustui valdyti LDK.

 

Jis toliau išliko Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, bet realiai ketverius metus iki jo mirties LDK valdė Žygimantas Augustas. Toks pavyzdys sūnaus įtraukimo, pasidalinimo valdžia.

Kitas, priešingas atvejis – Kazimieras Jogailaitis. Jis labai ilgai valdė, nuo 1440 iki 1492 m., o nuo 1447 m. kartu Lenkiją ir LDK. Nepaisant didikų prašymų, jis į Lietuvą atskiro didžiojo kunigaikščio ar bent savo atstovo taip niekada ir neatsiuntė. Nors suaugusių sūnų turėjo ne vieną.

– Klausimas pabaigai – kaip manote, ar didelė tikimybė, kad bus atrasta kažkokių dabar dar nežinomų istorinių šaltinių, kurie atskleis naujų faktų apie Vytauto mirtį? O galbūt tai mažai tikėtina ir daugiau, negu žinome dabar, nesužinosime?

– Tikimybė yra, bet veikiau tolimesniuose archyvuose. Nes, pavyzdžiui, Vokiečių ordino laiškų archyvas jau yra ganėtinai gerai pažintas. Ir jis tikrai didelis ir išsamus. Tai vienas išsamiausių archyvų, išlikusių iš to meto Europos.

Mums, Lietuvos istorijos tyrinėtojams, toks archyvas ilgai buvo lobis – kartais vis išlįsdavo kokios su Lietuva susijusios informacijos.

Kita vertus, svarbu suprasti, kad kalbame apie vėlyvuosius viduramžius, kuomet raštingumo lygis Europoje apskritai išaugo. Laiškų, įvairių dokumentų Europoje buvo daugiau negu bet kada. O Vytautas buvo europinis monarchas, nors ir kiek periferinės valstybės.

Taip kad gali atsirasti net ir visai tolimuose kontekstuose viena ar kita užuomina apie jį. Pavyzdžiui, koks nors Milano hercogas galėjo kam nors rašyti ką nors, ką nugirdo apie Vytauto mirtį. Neatmesčiau tokios galimybės.

Vytauto mirtis buvo europinės reikšmės įvykis. Mes tą gerai matome, pavyzdžiui, iš to, kad, Romos karaliaus Zigmanto kronikininkas Eberhadas Vindekė Vytauto mirtį išsamiai aprašė, minėdamas, kad daug žymių asmenų dalyvavo jo laidotuvėse.

Kronikoje net yra Vytauto laidotuvių iliustracija. Lyginant su karaliaus Mindaugo laikais, šaltinių situacija yra visai kita. Todėl vis dar galime tikėtis naujų atradimų.

– Ačiū už pokalbį!

Verta skaityti! Verta skaityti!
(35)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(35)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Ugnius Antanavičius
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
53(0)
39(7)
31(0)
23(0)
19(0)
16(2)
14(2)
13(0)
10(0)
Savaitės
100(2)
81(9)
70(4)
69(4)
Mėnesio
168(16)
135(2)
106(1)
81(9)