Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Vyrs, kuris norėjo būt motriška: keista istorija apie tarpukario dvaro audėją, kuris rengėsi kaip moteris

2020-11-17 (0) Rekomenduoja   (4) Perskaitymai (110)
    Share

„Ans buvo vyrs, ale dideliai norėjo būti motriška. Liuob rėdyties kaip motriška. Liuob karolius pasiriš, baltą bliuską apsivilks, papus užsidės“. Taip žmonės pasakojo apie Joną – audėją, tarpukariu dirbusiu anuomet savo audykla garsėjusiame Santeklių dvare Mažeikių rajone. Jis aplinkinius stebino tuo, kad nenorėjo būti vyru ir visada stengėsi atrodyti kaip moteris. Jis kasdien dėvėjo moteriškus drabužius, pats pasisiūdino liemenėlę, kad krūtinė atrodytų moteriška, kalbėdamas tyčia plonino balsą.

Jono istorija išliko kraštotyrininkų surinktoje medžaigoje apie Viekšnių kraštą. Apie 1980-2000 m. šiame krašte buvo renkami senų žmonių pasakojimai apie jų jaunystę ir gyvenimą. Šiuose pasakojimuose net keli žmonės minėjo Joną.

Translyčiai ar transseksualai – taip dabar įprastai vadinami žmonės, kurie netapatina savęs su savo biologine lytimi. Jie nori dėvėti priešingos lyties drabužius, kitų žmonių būti laikomais priešingos lyties atstovais, o kartais ir medicininiu būdu pasikeisti lytį.

Jono istorija patvirtina, kad nors apie translyčių asmenų gyvenimą tarpukario Lietuvoje ar senesniais laikais žinių esama mažai, tai nereiškia, kad tokių žmonių Lietuvoje nebuvo.

Išlikę jį pažinojusių gyventojų pasakojimai apie Joną atskleidžia, kad jie Jono įpročiais labai stebėjosi, tačiau pykčio nejautė – tiesiog priėmė kaip vietinį keistuolį, kitokį negu visi, tačiau nieko blogo nedarantį ir vertą pagarbos.

Rengėsi kaip moteris

Istorikė ir pedagogė, rašytojo Balio Sruogos žmona Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, po II pasaulinio karo emigravusi į JAV, 1971 m. JAV lietuvių žurnalui „Aidai“ parašė straipsnį „Pamirštoji pionierė“ apie tarpukario dvarininkę, dailininkę ir audėją Oną Bagnickaitę, kuri dvarininkavo Santeklių dvare Mažeikių rajone, netoli Viekšnių miestelio.

Šiame dvare O.Bagnickaitė turėjo įsirengusi audyklą, kurioje dirbo ir Jonas. Todėl jis nusipelnė paminėjimo V.Daugirdaitės-Sruogienės straipsnyje.

„Prie vienų staklių dirbo pati panelė Ona, prie kitų — jos pasamdytas audėjas. Tai buvo labai keista būtybė, garsėjusi savo kaime. Jonelis, kaimiečių vištgaidžiu vadintas, mūvėjo vyriškomis kelnėmis, bet dėvėjo moteriškas bliuzeles ir nešiojo skarelę ant trumpai kirptų ir šviesiai dažytų plaukų.

 

Buvo puikus darbininkas, tylus, kantriai kėlęs savo ponios nuotaikas — retai kas tegirdėjo jo spiegiamą balsą“, – taip straipsnyje Joną aprašė V.Daugirdaitė-Sruogienė.

Tai ne vienintelis šaltinis, kuriame užsimenama apie Joną. 1980 m. Viekšnių gyventoja O.Orencienė Mažeikių krašto tautosakininkei Amelijai Urbienei, daugelį metų rinkusiai Viekšnių ir apylinkių gyventojų atsiminimus, irgi pasakojo apie Joną.

Šis pasakojimas išliko A.Urbienės surinktoje etnografinėje medžiagoje. Jame pateikiama ir Jono pavardė – Kriaučiūnas. Jį pateikiame žemiau (kalba netaisyta).

„Kitą kartą — taip apie 1925-tus metus — Guduose gyveno Jonis Kriaučiūnėlis (Jonas Kriaučiūnas). Ans buvo vyrs, ale dideliai norėjo būti motriška. Liuob rėdyties kaip motriška. Liuob karolius pasiriš, baltą bliuską apsivilks, papus užsidės. Batai — aukštais kulnais, motriški.

Tik kelnės vyriškos, bet ir tos trumpos, tik iki kelių. Kelnių kiškų šonuose trys balti guzikėliai įsiūti. Taip ir liuob toks ateit į Viekšnių miestelį šventą ar turgaus dieną. Aš (O.Orencienė) tarnavau už mergę pas Kriaučiūną Guduose. Jonis dedino vištas, ganė žąsis, mokėjo verpti, austi. Prie stalo nesisėdo kartu valgyti. Su niekuo nešnekėjo — liuob tylės ir tylės per dienų dienas.”

Jau nepriklausomoje Lietuvoje 1996 m. V.Daugirdaitės-Sruogienės straipsnis buvo perpublikuotas atsikūrusios Lietuvos spaudoje, Akmenės krašto laikraštyje „Vienybė“.

Po kelių dienų tame pačiame laikraštyje publikuotas ir kraštotyrininko, bibliotekininko Broniaus Kerio straipsnis apie Santeklių dvarą, kuriame jis papildo straipsnį savo prisiminimais.

 

„[Žmonės] Tikrai atsimena, kad Santeklių dvare buvo geras audėjas nebylys, žmonių laikytas „vištgaidžiu”, bet pasakojimai apie jį panašesni į anekdotus. Išgirdęs, kad audėja buvo O. Bagnickaitė, ne vienas abejoja — gal ir audė...“, – trumpai užsimena apie Joną, tiesa, neįvardindamas jo vardu, B.Kerys.

Po mirties kūną apžiūrėjo milicija

B.Kerys, Viekšnių krašto gyventojas, ir pats domėjosi šio krašto istorija, rinko žmonių pasakojimus.

1999 m. šio krašto gyventoja Stefanija, gimusi 1923 m., B.Keriui papasakojo apie J.Kriaučiūną.

Tai, kiek žinoma, išsamiausias pasakojimas apie šį asmenį. Iš jo mes sužinome Jono likimą.

„Mes jį vadinom Joneliu Kriaučiūnėliu. Kitoks jis buvo nuo pat mažens.

Jo motina yra sakiusi, kad kol Jonelio didele senoviška skarele, taip senoviškai sukryžiavojant, neaprišdavo, tol į bažnyčią negalėdavo išvest, neidavo“, – taip prasideda pasakojimas.

Moteriškai apsirengęs, anot Stefanijos, Jonas vaikščiojo nuo pat jaunystės.

„Nuo pat jaunystės, gal nuo 15 ar 16 metų, Jonas vaikščiodavo apsirengęs moteriškai. Dėvėdavo tokias trumpas kelnes, su baltais guzikėliais šonuose. Kojos buvo didelės, tai batai dideli vyriškiniai. O kojinės ilgos moteriškos. Paltas visuomet moteriškas. Buvo aukštas, bet vaikščiodavo pasilenkęs, kad ūgiu būtų panašesnis į moterį. Nebuvo nebylys. Prie žmonių kalbėdavo plonu moterišku balsu. Kai gyveno Ievos namelyje, ateidami pas jį, dar būdami už durų ar toliau, žmonės dažnai išgirsdavo jį vieną patį bešnekantį su vištom ar kitais gyvūnais normaliu vyrišku balsu. Nenorėjo moterų ir žmonos neturėjo“, – pasakojo etnografui apie Joną Viekšnių gyventoja.

 

Taip pat Stefanija pasakoja apie tai, kad Jonas vaikystėje susirgo žandikaulio liga, dėl kurios jo veidas deformavosi – „burna įdubo, lūpos susitraukė. Taip ir liko visam gyvenimui“. Ir kad šeimos ūkį pasidalino jo broliai, o Jonas išėjo tarnauti „pas Santeklių paneles“.

„Iš pat jaunų dienų, iki O. Bagnickaitės išvežimo (į tremtį, – red. past.) Jonas dirbo Santeklių dvare. Dirbdamas Santekliuose, buvo didelius pinigus susidėjęs. Tos panelės jam teisingai algą mokėjo. Jonas buvo net namus Viekšniuose nusipirkęs. Prieš pat 1940 metus jis tuos namus pardavė, sakė, man jie nereikalingi. Kada išvežė O. Bagnickaitę, Jonas grįžo gyvent pas brolius“, – tęsiasi etnografo užrašytas Stefanijos pasakojimas.

Likusį gyvenimą, anot viekšniškės, Jonas praleido gyvendamas tai pas brolius, tai vienas tuščiuose aplinkinių kaimų nameliuose, kol mirė būdamas 80 metų amžiaus.

Tradicinių vyriškų darbų Jonas vengė, bet gerai verpė ir audė, be to, juo pasirūpindavo ir kaimynai.

„Jonelis verpė ir audė. Vyriško darbo nenorėjo. Verpėjas ir audėjas buvo begalinis.

Kada jau gyveno Stonkaus name, mes liub užeisim. Ar paršą papjovę, ar šiaip ko turėdami nunešdavom. Visi kaimynai nunešdavo“, – pasakojo Stefanija apie Joną.

Viekšniškė prisiminė tik vieną atvejį, kuomet dėl Jono neįprastos išvaizdos būtų kilęs konfliktas.

„Gudų kaime pas Kojelius būdavo kaip ir kaimo žmonių susiėjimo vieta. Ateidavo ten ir Jonelis. Vieną kartą, vyrams jau gal kiek alaus išgėrus, įeina Jonelis. Vyrai susižvalgė, ir kažkuris sako — pažiūrėkim, kas ans toks yr, vyriškas ar motriška. Jonelis tik čiupo ten pat buvusį kirvį ir laukia. Visi ir atsitraukė. Matėm, sako, būtų nukirtęs“, – pasakojo Stefanija.

 

Papasakojo Stefanija kraštotyrininkui ir apie Jono mirtį. Po mirties, anot jos, milicininkai nutarė išsiaiškinti, kokia visgi buvo Jono lytis.

„Toks Alšauskas ein pro mumis, užein, sako, Jonėlis yr negyvs, trobelėj radau. Mes nulekiam, atvažiuoja milicininkai, atein tokia Baravykienė, dar kas. Jonelis jau sustingęs, numiręs vienas gal prieš dvi dienas. (...) Reikia vežt skrost. Kada išnešė laukan, vienas milicininkas ir sako — kad ans visą amžių taip vaikščiojo, reikėtų gerai pažiūrėt, kas ans yr. Baravykienė dar, buvusi Amerikoj, Sibire, apsišvietusi motriška, sako, ir pažiūrėkim, kad reikia. Ir pažiūrėjo. Staniką pasisiuvęs, vatos čia kur reikia įsiuvęs. Taip gražiai viską rankom pasisiuvęs. Kelnelės tos trumpos. Kad trumpos, milicininkas patempė ir pažiūrėjo. Mums visiems visai ne juokai. Milicininkas pažiūrėjo, sako, akuratnas vyriškas, vyriškas kaip reikiant“, – pasakojo Stefanija.

Mirties priežasčiai nustatyti atliktas skrodimas, jos teigimu, „rado širdelę pasibaigusią“.

„Palaidojo vyriškai. Labai gražus atrodė aprėdytas vyriškai. Aprengė kostiumu, parišo šlipsį.

Dar mano vyras kapinėse iškasė duobę, padėjo įkelt į mašiną. Kolūkis jau buvo susikūręs — davė mašiną. Palaidojo Viekšnių senosiose kapinėse“, – taip baigė Jono istoriją Stefanija.

Kitoks, bet savas

Iš pasakojimų matyti, kad tradicinio „vyriškumo“ supratimo Jonas neatitiko.

Dabartiniais terminais jį būtų galima vadinti translyčiu – tiesa, tuomet, kaip gyveno Jonas ir jį pažinoję žmonės, tokio žodžio Lietuvoje niekas nebuvo girdėjęs.

 

Tačiau išlikę pasakojimai nerodo, kad kaimynai būtų nepakentę Jono dėl jo kitoniškumo. Jonas jį pažinojusių žmonių buvo charakterizuojamas neutraliai, o kartais ir labiau teigiamai negu neigiamai.

Jo nuolatinis rengimasis moteriškais drabužiais ir pastangos atrodyti kuo panašesniu į moterį nebuvo smerkiama, veikiau suvokiama kaip nekenksminga keistenybė.

„Kitoks jis buvo nuo pat mažens“, „tai buvo labai keista būtybė“, – tokie apibūdinimai skamba pasakojimuose apie jį, tačiau juose neminima, kad kas nors Joną dėl to būtų persekioję, viešai smerkę, iš jo atvirai tyčiojęsi, kaltinę „tradicinių vertybių niekinimu“ ar panašiai.

Nors minima, kad Joną kiti kaimo gyventojai vadino „vištgaidžiu“, iš konteksto matosi, kad šis žodis neturėjo tiek pat įžeidžiamos ar neigiamos prasmės kaip dabar.

Be to, pasakojimai mini, kad Jonas buvo priimamas prie bendro stalo, vertinamas dėl savo darbo, kaimynai, kuomet reikėdavo, juo pasirūpindavo, o galiausiai ir palaidojo.

Jį pažinoję žmonės pabrėžė ir tai, kad jis buvo geras darbininkas – verpėjas, audėjas. Atrodo, kad Jonelį, koks jis keistas bebūtų atrodęs, artima jo aplinka priėmė kaip savą.

Aišku, įmanoma, kad pasakojimai ką nors nutyli arba kad pasakotojai žinojo ne viską. Akivaizdu, kad Jono gyvenimas nebuvo lengvas. Tekstai akcentuoja, kad Jonas buvo tylus, su kitais žmonėmis bendravo nedaug, kai kas jį net laikė nebyliu.

Gyvendamas laikais, kol apie translytiškumą dar nieko nebuvo žinoma ir viešai kalbama, Jonas tikrai turėjo savęs ne kartą ir ne du klausti, kodėl jis yra kitoks negu visi.




Verta skaityti! Verta skaityti!
(6)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(4)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Ugnius Antanavičius
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
37(2)
33(0)
25(0)
20(0)
17(0)
15(6)
15(1)
13(0)
Savaitės
87(0)
69(2)
65(0)
65(7)
Mėnesio
109(14)
109(9)
83(0)
75(0)
73(0)