Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Mažai kam žinoma Vilniaus psichiatrinių ligoninių istorija: kas gi buvo tas „Vilniaus Freudas“ ir kodėl visų pamiršti bei apleisti ligoniai vadinti „kralikais“

2020-12-08 (0) Rekomenduoja   (15) Perskaitymai (110)
    Share

Ar žinojote, kad Kairėnuose, kur dabar yra botanikos sodas, kadaise egzistavo psichikos ligonių kolonija? Kad XX a. pradžioje Vilniuje dirbo psichiatras, kurį dabar kartais vadina „Vilniaus Freudu“? Kad homoseksualūs vyrai ar abortus pasidaryti norinčios moterys į psichiatrines ligonines kartais patekdavo savo noru? Kad egzistavo atskira ligonių kategorija – visų pamiršti ir apleisti ligoniai, vadinti „kralikais“?

Psichiatrinių ligoninių istorija nėra dažnai aptariama istorijos sritis, tačiau pradėjus į ją gilintis galima rasti daug įdomių aspektų, daug pasakančių ne tik apie ligonines, bet ir apie visuomenę, kurioje jos egzistavo. Kviečiame susipažinti su 7 tokiais aspektais.

Tekstas parengtas pagal VU Istorijos fakulteto dėstytojo, istoriko dr. Tomo Vaisetos paskaitą „Sovietinis Vilniaus pamišimo trikampis: Antakalnis, Kairėnai, Naujoji Vilnia“, skaitytą Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

T.Vaiseta yra išleidęs knygą „Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija“, iš kurios apie Vilniaus psichiatrines ligonines galite sužinoti dar daugiau.

7. Psichikos ligoninių kolonija egzistavo dabartiniame Kairėnų botanikos sode

Jei esate vilnietis, tikriausiai esate kada nors lankęsis Vilniaus universitetui priklausančiame Kairėnų botanikos sode – miestiečių pamėgtoje poilsio vietoje, kur dažnai vyksta įvairūs renginiai. Tačiau didelei daliai buvusių šios vietos gyventojų buvo anaiptol ne linksma.

1934 m. buvusio Kairėnų dvaro teritorijoje lenkų valdžia įsteigė psichiatrijos koloniją. Čia buvo apgyvendinami pacientai, pagal tuometinį supratimą laikyti nepagydomais. Kolonijos teritorija buvo didelė, jai priskirta 450 ha žemės. Planuota, kad pacientai dirbs žemės ūkio darbus ir galės save bent iš dalies išlaikyti patys.

Realybė nebuvo tokia graži. Kairėnų psichiatrijos kolonija egzistavo kaip atskirties taškas, labiausiai apleista iš visų Vilniaus psichiatrijos institucijų. Tiek pacientai, tiek gydytojai ir sanitarai, atsidūrę kolonijoje, iš esmės buvo paliekami likimo valiai.

Kairėnus nuo Vilniaus centro skiria apie 15 kilometrų – ir dabar ne taip jau paprastai įveikiamas atstumas. Tarpukariu ir pokario metais motorinių transporto priemonių buvo mažiau, ir susisiekimas su kolonija buvo labai sunkus. Pacientai į koloniją įprastai buvo gabenami arklių tempiamais vežimais. Dalis gydytojų dėl nepatogaus susisiekimo pacientus geriausiu atveju lankydavo kartą per savaitę.

Pati kolonija irgi buvo skurdi. Citata iš 1950 m. dokumento, apibūdinanti sąlygas kolonijoje: „Vietos ten taip pat neužtenka. Visai nėra gydytojų nei seselių kabinetų. Lovos sustatytos viena šalia kitos, praėjimo nėra. Kadangi skyrius yra 15 kilometrų už Vilniaus ir ten dirbantis personalas turi ten ir gyventi, ligoninė turi užtikrinti gyvenamąją vietą. Bet tokios praktiškai nėra, dirbantieji gyvena keliuose kambariuose po dvi šeimas“.

 

Pagalbinis ūkis, kuriame dirbo pacientai, beveik visą laiką buvo ties žlugimo riba. Arkliai ar kiaulės nuolat buvo leisgyviai, trūko pašaro.

Pacientų gyvenimo sąlygos buvo nepavydėtinos. Į Kairėnus siųsti pacientai dažnai neturėjo jokių artimųjų, kurie jais pasirūpintų ir juos užtartų. Lovos buvo sustumiamos viena greta kitos, kad į vieną lovą tilptų kuo daugiau pacientų.

Gydytojams pacientai mažai rūpėjo, o sanitarai dažnai elgdavosi žiauriai. Tai buvo pažymima skunduose, bet situacija nesikeitė.

Citata iš 1953 m. dokumento: „Sanitarai nemoka psichologiškai prieiti prie ligonių. Vietoj to, kad išspręstų ginčą tarp ligonių, pasikviečia į pagalbą kitus ligonius ir pradeda erzinti. Kyla muštynės tarp ligonių.

Taip du ligoniai susipyko dėl paklodės. Bet vietoj to, kad iš esmės išsiaiškintų, sanitaras su kitais ligoniais pradėjo erzinti ligonį, o kažkas po poros minučių nudegino ligonio blauzdą.“

1974 m. Kairėnų psichiatrijos kolonija buvo uždaryta, teritorija su dvarviete ir parku perduota Vilniaus universitetui, o ligoniai iškelti kitur.

Dabar Kairėnų dvaro istoriją pasakojančiuose interneto puslapiuose apie čia keliasdešimt metų veikusią koloniją tik šykščiai užsimenama vienu sakiniu.

6. Paliktieji, užmirštieji ir apleistieji

Nemažą pacientų dalį Vilniaus psichiatrinėse ligoninėse sudarydavo ilgalaikiai gyventojai, kurie niekam nerūpėjo, buvo visų užmiršti bei apleisti. Tokiems žmonėms patekus į psichiatrinę ligoninę, jais niekas iš artimųjų nesidomėdavo, jie iš esmės gyvendavo anoniminį gyvenimą.

Toks gyvenimas galėjo tęstis 10,15 ar 20 metų. Mirę tokie pacientai būdavo tyliai palaidojami Našlaičių ar panašiose kapinėse ir išnykdavo iš pasaulio, nepalikę jokių savo egzistavimo ženklų.

Kiti ligoniai ir personalas tokius ligonius vadindavo „pastajankomis“, „kralikais“ ir panašiai. Kadangi tokie pacientai įprastai buvo laikomi nepagydomais ir medicinos požiūriu beviltiškais, gydyti jų beveik ir nesistengta. Gydytojai jais rūpinosi mažai. Tokių pacientų buvo visose ligoninėse.

Citata iš 1966 m. išleisto Antakalnyje, Vasaros gatvėje, veikusios ligoninės direktoriaus įsakymo: „Š. m. spalio mėn. 24 d. II-me vyrų skyriuje staiga mirė ligonis R. J., kuris buvo gydomas ligoninėje 24 metus. Kadangi pagal telegramas giminės palaidoti neatvyko, iš šio ligonio uždirbtų ir sutaupytų pinigų nupirkti karstą ir būtiną aprangą“.

 

Dažnai tokiais žmonėmis artimieji rūpintis nustodavo dar iki patenkant į ligonines. Jie buvo randami gatvėse, traukinių stotyse, į ligonines atvežami milicijos, dažnai be jokių dokumentų.

Menininkas Jonas Zarazza savo autobiografiniame kūrinyje „Kliedesys“, aprašydamas prisiminimus iš Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės, pacientus aprašo taip: „Kralikai visi be pižamų, tik su baltais apatiniais marškiniais ir kelnėm. Daugelio burnose tik po keletą dantų ir net jų veidai keistai vienodi.

Žmogai keistai siurrealistiški, o visų judesiai labai lėti (greičiausiai dėl didelių vaistų dozių). Ten, kralikyne, apie 30 lovų“.

Ligoninės valdžia tokius žmones laikė ne žmonėmis, kuriems reikia padėti, o problema. Oficialiai jie vadinti ligoninėje „nusėdusiais pacientais“. Didelis „nusėdusių pacientų“ skaičius kartais pateiktas kaip priežastis, kodėl ligoninėje trūksta vietų kitiems.

Paniekinamai į tokius pacientus žiūrėjo ir kiti ligoniai, kurie dažnai manė, kad jie „normalūs“, o štai „kralikai“ yra „nenormalūs“. Tai, kad jie skyrėsi nuo „kralikų“, tokiems ligoniams tapdavo argumentu prieš save, kad jie yra sveiki.

5. „Vilniaus Freudas“

Seniausia šių laikų Vilniaus psichiatrinė ligoninė yra Naujosios Vilnios ligoninė, kuri pirmąkart atsidarė dar Vilniui priklausant Rusijos imperijai, 1903 m. Tai buvo didelė, tūkstančio vietų ligoninė, moderni to meto standartais.

Pirmasis ligoninės direktorius Nikolajus Krainskis iki šiol kartais pavadinamas „Vilniaus Freudu“. Taip yra dėl to, kad jis diegė humanišką požiūrį į pacientus, ragino gerbti net sunkiausiai sergančio ligonio asmenybę, kas tuomet buvo neįprasta. Ir bandė taikyti psichoterapijos metodus.

Be to, N.Krainskis rašė literatūrinius ir filosofinius tekstus, kuriuose svarstė, kas apskritai yra psichikos liga, kokį žmogų galima laikyti ligoniu, o kokį – sveiku. Viena jo knyga neseniai buvo išleista ir lietuvių kalba.

 

Vis dėlto, nors jis buvo pažangus pagal to meto sampratą direktorius, ne visiems ligoninės darbuotojams jo požiūris patiko, todėl jis neišsilaikė ilgai. 1905 m. po gydytojų skundų jis buvo priverstas atsistatydinti. Po to psichiatro praktika jis vertėsi privačiai.

Ligoninė šioje vietoje išsilaikė iki 1914 m., o po to vėl buvo atkurta 1960 m.

4. Vasaros g. 5 pastato teritorijoje anksčiau stovėjo vasarnamiai

Vasaros gatvė 5. Tokiu adresu esančiame pastate jau beveik šimtmetį – nuo 1927 m. – veikia seniausia Vilniuje be pertraukos psichiatrijos paslaugas teikianti įstaiga. Jos pavaldumas ir pavadinimas metams bėgant keitėsi, bet įstaigos veiklos pobūdis nekito.

Šios įstaigos pacientai ją dažnai pagal gatvę, kurioje įsikūrusi, vadino „vasarnamiu“. Įdomu tai, kad ligoninės teritorijoje anksčiau išties stovėjo vasarnamiai.

XX a. pradžioje, kai Antakalnis tapo Vilniaus miesto dalimi, teritorija priklausė marijaviečių vienuolynui. Vienuolynas sklypus nuomojo, o juose pradėjo kilti dviaukščiai mūriniai namai.

Šių namų paskirtis buvo būtent būti miestiečių poilsio vieta vasaros metu. Kitaip tariant, būti vasarnamiu.

Po I pasaulinio karo dalyje teritorijos pastatų veikiausiai buvo glaudžiami karo pabėgėliai, XX a. trečiajame dešimtmetyje čia įsteigta tuberkulioze sergančių vaikų ligoninė ir sanatorija, kuri veikė iki 1927 m. Tada, lenkų valdžiai nutarus Vilniuje įsteigti psichiatrinę ligoninę, ji įsteigta būtent čia.

Antakalnis buvo tuometinio Vilniaus pakraštys. Apskritai visos trys psichiatrinio gydymo įstaigos, XX a. atsiradusios Vilniuje, buvo įsteigtos miesto pakraščiuose ar už jo ribų – Antakalnyje, Kairėnuose ir Naujojoje Vilnioje. Tuo metu tokiose vietose steigti psichiatrines ligonines buvo įprasta.

Tokį požiūrį lėmė kelios priežastys. Viena vertus, tikėta, kad grynas oras, buvimas lauke, galimybė užsiimti lauko darbais padeda psichiatrinių ligoninių pacientams.

Kita – tuomet vyravęs požiūris, kad psichikos ligoniai turi būti izoliuoti nuo likusios visuomenės dalies, kad šiai nereikėtų jų matyti.

Egzistavo ir trečia, pragmatinė priežastis – psichiatrinės ligoninės tuomet statytos didelės, ir arčiau miesto centro, geresnėje vietoje rasti pakankamai didelį žemės plotą, kur būtų galima įkurdinti ligoninę, dažnai buvo tiesiog neįmanoma.

 

3. Tarp skirtingų ligoninių egzistavo konkurencija

Sakydami „psichiatrinė ligoninė“ dažniausiai pernelyg nemąstome, kuo viena tokio tipo įstaiga skiriasi nuo kitos. Tačiau dvi pagrindinės Vilniaus psichiatrinės gydymo įstaigos – Naujosios Vilnios ir Antakalnio – sovietmečiu ne tik skyrėsi, bet ir konkuravo.

Prie Antakalnio psichiatrinės ligoninės dar tarpukariu buvo prijungta Stepono Batoro universitetui (dabartiniam Vilniaus universitetui) priklausiusi psichiatrijos klinika. Ligoninės ir universiteto ryšys išliko ir sovietmečiu. Tai buvo svarbu, nes reiškė, kad ligoninę galėjo pasiekti naujausios mokslinės idėjos.

Naujosios Vilnios psichiatrinė ligoninė, kaip jau minėta, buvo įkurta dar XX a. pradžioje, bet vėliau panaikinta.

Sovietmečiu nuspręsta ją atkurti ir, kurį laiką egzistavusi kaip Antakalnio ligoninės padalinys, ji 1961 m. buvo oficialiai atskirta nuo ligoninės. Į Naujosios Vilnios ligoninę buvo perkelta visa Antakalnio ligoninės vadovybė, o Antakalnio ligoninei vadovauti ėmė jaunesni specialistai.

Antakalnio ligoninė tapo intelektiniu psichiatrijos centru Lietuvoje, čia veikė Vilniaus universiteto žmonės, ateidavo naujausios psichiatrijos idėjos. O Naujosios Vilnios ligoninė tapo administraciniu galios centru Lietuvoje – šios ligoninės vadovai ir psichiatrai turėjo artimus ryšius su sovietine valdžia, valdžia jais pasitikėjo, jie turėjo didesnę galią.

Antakalnio ligoninė siauriau taikė šizofrenijos diagnozę, daugiau propagavo psichoterapiją, netgi grupinę psichoterapiją. Tuo metu Naujosios Vilnios ligoninėje buvo labiau akcentuojamas gydymas vaistais, plačiau taikyta šizofrenijos diagnozė.

2. Į psichiatrines ligonines dalis žmonių patekdavo savo noru

Dabar daugeliui sunku įsivaizduoti, kad žmogus į psichiatrinę ligoninę norėtų patekti savo noru. Bet sovietmečiu buvo būtent taip. Žmonės patekti į ligonines norėjo dėl kelių skirtingų priežasčių.

Viena priežastis – noras pasislėpti. Ligoninės funkcionavo kaip vieta žmonėms pasislėpti nuo sovietinės valstybės. Pavyzdžiui, jaunuoliams, kurie norėjo išvengti tarnybos sovietinėje armijoje. Jie į ligoninę patekdavo imituodami ligas.

Kita priežastis – abortai. Sovietmečiu moterims abortus buvo galima darytis iki 12-os nėštumo savaitės. Bet psichikos ligomis sergančioms pacientėms abortus buvo galima darytis ir vėliau. Todėl kai kurios moterys, kurios norėjo pasidaryti abortą ir turėjo ryšių ar pažinčių tarp gydytojų, vien dėl to bandydavo patekti į ligoninę.

 

Taip pat į ligoninę savo noru kartais patekdavo homoseksualūs vyrai. Pagal SSRS Baudžiamąjį kodeksą lytiniai santykiai tarp vyrų buvo nusikaltimas. Dalis tokių vyrų, siekdami išvengti kaltinimo kriminaliniu nusikaltimu, greičiau sutikdavo, kad jie būtų laikomi sergančiais.

Psichiatras Aleksandras Alekseičikas savo prisiminimuose užsiminė, kad tokiems vyrams buvo kartais skiriama diagnozė „įkyrių būklių neurozė“. Esą žmogų įkyriai traukia prie abejonių, nepasitikėjimo savo vyriškumu.

Visgi žinių apie šios grupės pacientus yra gana mažai – apie tai dažnai kalbama tik užuominomis. Tad pasakyti, kaip dažnai tai taikyta, sunku.

1. Į psichiatrines ligonines žmonės patekdavo ir dėl politinių priežasčių

Dalis žmonių į psichiatrines ligonines patekdavo dėl politinių priežasčių, dėl kritikos sovietiniam režimui. Tiesa, kiek tokių atvejų buvo sovietinėje Lietuvoje, pasakyti sunku. Aišku tik tiek, kad labai sistemiškai sovietinėje Lietuvoje, skirtingai negu sovietinėje Rusijoje, tai nebuvo taikoma.

Galima to priežastis – Lietuvoje sovietinės valdžios oponentai dažnai akcentuodavo, kad sovietinė valdžia yra neteisėta, kad Lietuva yra okupuota, imdavosi antisovietinės veiklos.

Tai pagal SSRS Baudžiamąjį kodeksą buvo sunkus nusikaltimas, todėl tokių žmonių uždaryti į psichiatrines ligonines nebuvo prasmės. Buvo galima tiesiog bausti kaip kriminalinius nusikaltėlius.

Na, o sovietinėje Rusijoje buvo daug disidentų, kurie kritikavo sovietinę valdžią, bet nuversti jos nesiekė – norėjo ją reformuoti ir priversti laikytis savo pačios išleistų įstatymų. Kadangi tokie disidentai įstatymų nepažeidė, valdžia su jais bandydavo dorotis kitais būdais.

SSRS egzistavo kitose šalyse netaikyta diagnozė – vangios formos šizofrenija. Buvo laikoma, kad idėjos reformuoti SSRS yra kaip kliedesys, šios ligos simptomas.

Visgi dokumentai atskleidžia, kad bent atskirais atvejais politiniai motyvai buvo pasitelkiami ir uždarant į ligoninę pacientus Lietuvoje. Tarkime, į ligonio ligą prie simptomų įrašant „Kliedi, kad Lietuva yra okupuota, SSRS armija turėtų išeiti iš Lietuvos“.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(15)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(15)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Ugnius Antanavičius
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
34(0)
30(8)
22(5)
22(5)
12(0)
12(0)
11(0)
Savaitės
64(0)
52(0)
52(0)
Mėnesio
149(36)
118(14)
103(8)
97(7)