Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Septynmetis karas – globalus konfliktas, vykęs net penkiuose žemynuose ir pramintas „Pirmuoju pasauliniu karu“: tarpusavyje susikovė beveik visos Europos galybės – o koks buvo ATR vaidmuo? (Foto, Video)

2021-06-14 (0) Rekomenduoja   (17) Perskaitymai (110)
    Share

Tai buvo vienas didžiausių globalių pasaulio konfliktų, kuris vėliau buvo pramintas „Pirmuoju pasauliniu karu“.

Septynerių metų karas (1756–1763) buvo pasaulinis konfliktas, apėmęs penkis žemynus, nors Amerikoje jis žinomas kaip Prancūzijos ir indėnų karas (ir dažnai laikomas atskiru konfliktu).

Po ilgų Anglijos ir Prancūzijos susirėmimų Šiaurės Amerikoje, Anglija 1756 m. oficialiai paskelbė karą Prancūzijai, pradėdama tai, ką Winstonas Churchillis vėliau pavadino „Pirmuoju pasauliniu karu“.

Nors prancūzai, britai ir ispanai kovojo dėl kolonijų Naujajame pasaulyje, Europoje Prūsijos karalius Frederikas Didysis susidūrė su Austrijos, Prancūzijos, Rusijos ir Švedijos aljansu.

Septynerių metų karas baigėsi dviem sutartimis. Hubertusburgo sutartis Sileziją perdavė Prūsijai ir sustiprino Frederiko Didžiojo galią. Paryžiaus sutartyje tarp Prancūzijos, Ispanijos ir Didžiosios Britanijos kolonijinės linijos buvo nustatytos britų naudai, o tai vėliau turėjo įtakos prancūzams įsikišti į karą dėl Amerikos nepriklausomybės.

Prancūzijos ir indėnų karas

1750-aisiais prancūzai daugiausia reiškė pretenzijas į Kanados ir Didžiųjų ežerų teritorijas, o Didžioji Britanija laikėsi savo 13 kolonijų rytinėje pakrantėje. Pasienio teritorija aplink viršutinį Ohajo upės slėnį netruko tapti konfliktų židiniu tarp Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Amerikos čiabuvių pajėgų, o europiečiai troško perimti teritoriją virš savo konkurentų.

Kovos Šiaurės Amerikoje prasidėjo dvejais metais anksčiau nei Europoje – 1754 m. Pradiniai ginkluoti konfliktai Anglijai nepasisekė; prancūzai pastatė Duquesne fortą (dabar čia įsikūręs Pitsburgas, Pensilvanijoje)  ir kartu su savo vietiniais Amerikos sąjungininkais ne kartą nugalėjo britus.

 

Karas oficialiai kilo, kai 22 metų George'ą Washingtoną Virdžinijos gubernatorius pasiuntė kaip pasiuntinį prancūzams, įspėdamas juos laikytis atokiau nuo šiandieninio Pitsburgo apylinkių. Prancūzai atsisakė, o grįždami namo iš nesėkmingos misijos Vašingtono vyrai įsivėlė į susirėmimą su prancūzų stovykla, kur buvo nužudytas prancūzų karininkas Josephas Coulonas de Jumonville'as.

Bijodamas atsakomųjų veiksmų Vašingtonas įsakė pastatyti taikliai pavadintą „Būtinybės“ fortą („Fort Necessity“). 1754 m. liepos 3 d. „Būtinybės“ forto mūšis (taip pat žinomas kaip Didžiųjų pievų mūšis) baigėsi pirmu ir vieninteliu Vašingtono pasidavimu.

Netrukus, paskui Vašingtoną pralaimėjo ir generolas Edwardas Braddockas ir gubernatorius Williamas Shirley iš Masačiusetso, kurie abu nesugebėjo sustabdyti prancūzų.

1756 m. Didžiosios Britanijos politikas Williamas Pittas nusprendė imtis naujos taktikos ir pradėjo strategiškai finansuoti Prūsijos armiją, nukreiptą prieš Prancūziją ir jos sąjungininkus. Pittas taip pat kompensavo kolonijoms už kariuomenių kūrimą, kad būtų sumušti prancūzai Šiaurės Amerikoje.

Didžiosios Britanijos pergalė Prancūzijos ir indėnų kare

 

Pitto taktika suveikė. Pirmoji britų pergalė Luisburge 1758 m. liepą atgaivino kovinę armijos dvasią. Netrukus jie perėmė iš prancūzų Fortenac fortą, o 1758 m. rugsėjį generolas Johnas Forbesas užėmė Duquesne fortą ir jo vietoje Williamo Pitto garbei atstatė Didžiosios Britanijos fortą, vadinamą Fort Pitt.

Iš ten britų pajėgos žygiavo į Kvebeką, sumušdamos prancūzų pajėgas Kvebeko mūšyje (dar vadinamame Abraomo lygumų mūšiu) 1759 m. rugsėjo mėn. Monrealis krito kitų metų rugsėjį.

Karaliaus Jurgio III vadovaujami britai kovojo ne tik dėl teritorijų Amerikoje; jie tuo pačiu metu dalyvavo jūrų mūšiuose, kurie išbandė Didžiosios Britanijos laivyno galią. Prancūzai turėjo atsisakyti bandymo įsiveržti į Didžiąją Britaniją, 1759 m. pralaimėję Lagoso mūšį (prie Portugalijos krantų) ir Kviberono įlankos mūšį (Biskajos įlankoje).

Be pergalių Kanadoje, Didžioji Britanija sumušė Prancūzijos pajėgas Gvadelupoje, Martinikoje, Havanoje, Maniloje, Vakarų Afrikoje ir Indijoje, kur 1761 m. sausio 16 d. užėmė Pondicherry miestą.

Paryžiaus taikos sutartis

Paryžiaus taikos sutartis buvo pasirašyta 1763 m. vasario 10 d., oficialiai užbaigusi Prancūzijos ir indėnų karą. Britams atiteko Kanada, Luiziana ir Florida (pastaroji iš Ispanijos), taip pašalinant Europos konkurentus ir atveriant plėtrai į vakarus Šiaurės Amerikoje.

Paryžiaus sutartis taip pat grąžino Pondicherry Prancūzijai ir vertingas kolonijas Vakarų Indijoje ir Senegale.

 

Didžiosios Britanijos pergalė Prancūzijos ir indėnų kare įrodė Anglijos pasaulinę galią – turėdama stiprų laivyną, reputaciją, britai toliau kurs savo imperiją visame pasaulyje.

Prancūzų pralaimėjimas vėliau įkvėps juos stoti į Amerikos sukilėlių pusę prieš britus per JAV nepriklausomybės karą.

Tęsinys kitame puslapyje:

1 | 2
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(17)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(17)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
68(3)
42(0)
34(8)
24(0)
21(2)
20(0)
20(0)
16(0)
15(0)
Savaitės
66(0)
64(0)
60(0)
59(7)
Mėnesio
235(8)
105(22)
87(0)
82(3)