Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Daugeliui nežinoma tualetų istorija: nuo protingo šumerų ir pasibaisėtino karalių rūmų dvariškių elgesio – iki Lietuvoje kone per prievartą atsiradusių tupyklų

2021-06-22 (7) Rekomenduoja   (28) Perskaitymai (440)
    Share

Ištisus šimtmečius net karalių rūmų dvariškiai gamtinius reikalus atlikdavo parke po medžiu, bet kuriame tamsesniame rūmų kampe, židinyje, balkone arba tiesiog po laiptais.

Pirmasis tualetas atsirado greičiausiai tada, kai žmonės ėmė gyventi sėsliai ir didesnėmis grupėmis. Archeologai įrodė, kad jau 3000 metų prieš mūsų erą klozetu naudojosi šumerų karalienė. Tai buvo talpykla su vandeniu, kuri atsiverdavo patraukus virvę. Egiptiečiai taip pat kasdien užsukdavo į būdelę prie būsto iš kiemo pusės. Ten ant sumūrytų plytų narvelių stovėjo klinčių krėslai su skyle viduryje. Į tuos narvelius buvo pilamas smėlis, kuris kas kiek laiko būdavo pakeičiamas.

Viešais 10–20 vietų tualetais naudojosi senovės romėnai, ten nuolat tekėjo šaltas vanduo.

Antikos miestas be tualeto jau negalėjo išsiversti, bet viduramžiais šis kultūrinis laimėjimas buvo užmirštas. Viduramžių Europoje primityvūs bevandeniai tualetai buvo pilyse, tačiau ištisus šimtmečius nešvarumai buvo išleidžiami į vandens telkinius, dažniausiai į upes ir upelius. Gamtinius reikalus žmonės atlikdavo krūmuose arba ant puodo, kurio turinys būdavo išpilamas į gatvę. Net tokiuose dideliuose miestuose kaip Paryžius ar Londonas tualetų nebuvo.

 

Pirmo praktiško vandens klozeto autorystė priklauso anglų aristokratui serui Johnui Haringtonui. Šį savo 1596 m. pagamintą kūrinį jis skyrė karalienei Elžbietai I. Jos Didenybė buvo taip sužavėta patogaus įrenginio, kad jo autorių apdovanojo žemės valdomis.

1889 m. anglų santechnikas Davidas Bostelis sukonstravo geresnį, vandenį taupantį, klozetą su nuleidimo bakeliu. Nuo 1920-ųjų tualetai tapo naujų statinių Šiaurės Amerikoje ir Europoje standartinės įrangos dalimi.

Lietuvoje medinės išvietės miestuose, dvaruose, klebonijose atsirado, manoma, XVII–XVIII a. Vincas Kudirka satyroje „Cenzūros klausimais“ 1898 metais rašė: „Juk tą būdelę – persiprašydamas vištas, pavadinsiu ją tupykla – įvedė į mūsų kaimus kunigai.“

 

Pirmiausia pradėjo statyti tupyklas, žinoma, kunigams įsakius, už šventoriaus prie kaimo koplytėlių, kur būdavo atlaidai. Per tokius atlaidus moterys, nežinodamos tam tikros tupyklų paskirties, pasidėdavo juose pundelius su krupnikėliu ir užkandžiais. Ilgainiui atsirado jau ir pas tūlus ūkininkus – arba ten, kur leisdavo vaikus į kunigus, arba vėl ten, kur tankiau atsilankydavo kunigai. Iš pradžių žmonės stebėjosi išvydę tokias įtaisas: malūnas ne malūnas, tik be sparnų; spinta ne spinta, tik nemarginta.“

Lietuvoje tupyklos ypač paplito per Pirmąjį pasaulinį karą, nes Vokietijos kariuomenė labai bijojo infekcijų protrūkio ir vertė vietos gyventojus jas įsirengti.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(31)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(28)
Komentarai (7)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
50(0)
31(6)
31(1)
23(4)
17(3)
15(0)
15(0)
13(0)
13(0)
Savaitės
77(3)
70(0)
69(1)
62(0)
60(0)
Mėnesio
232(8)
111(3)
108(12)
106(26)
105(0)