Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Vaikai, augę be vaikystės: istorija liudija apie negailestingą mažamečių išnaudojimą - dabar sunkiai suvokiami dalykai vyko ir Europoje

2021-07-09 (0) Rekomenduoja   (23) Perskaitymai (110)
    Share

Tai, kas Europoje dabar neįsivaizduojama, kitur yra niūri realybė: 9 iš 10 pasaulyje dirbančių vaikų yra afrikiečiai arba kilę iš Pietryčių Azijos.

Tokius duomenis pateikia Jungtinės Tautos, birželio 12-ąją paskelbusios Kovos su vaikų darbu diena.

Nors Europoje minimalus įdarbinimo amžius griežtai apibrėžtas įstatymų (pavyzdžiui, Lietuvoje – ne jaunesni kaip 14 metų asmenys), taip buvo ne visada: Senajame žemyne vaikų išnaudojimo istorija daugiaamžė. Tais laikais, kai norint prasimaitinti reikėjo daug triūsti, į vaikus būdavo žvelgiama pirmiausia kaip į pagalbininkus ūkyje.

Kaimo vietovių daugiavaikiai tėvai nekantriai laukdavo, kol viena ar kita atžala sulauks „darbingo amžiaus“. Jis ateidavo gana anksti: jau 4–5 metų mažyliams tekdavo paprasčiausi buities ir ūkio darbai.

Vaikams augant didėjo ir krūvis, paaugliai eidavo tarnauti pas turtingesnius: pasakojimų apie bedalius piemenėlius, pameistrius ir piktus prievaizdus sutinkama ne tik lietuvių, bet ir užsienio literatūroje.

Feodalinėje viduramžių Europoje nuo ryto iki vakaro triūsiantys valstiečiai sudarė daugumą kiekvieno krašto gyventojų.

Žemvaldžiai buvo suinteresuoti, kad baudžiauninkų vaikai pradėtų dirbti kuo anksčiau.

Naujaisiais laikais, kai feodalinę priklausomybę pakeitė darbdavio ir darbuotojo susitarimu grįsti santykiai, vaikų triūso vis dažniau prireikdavo ne tiktai žemės ūkyje, bet ir sparčiai besivystančioje pramonėje. Baudžiavos panaikinimas, daugelio valstiečių išlaisvinimas ar tiesiog nuvarymas nuo žemės paskatino masinę žmonių migraciją į miestus, o čia mažas viduramžių manufaktūras ir amatininkų cechus keitė vis besiplečiantys fabrikai.

Tinkamų ieškojo turguje

Būtent vaikai – viena silpniausių ir pažeidžiamiausių socialinių grupių – turėjo bent kiek nors kompensuoti suaugusių darbininkų trūkumą.

Mažamečių įdarbinimas paprastai vykdavo tėvų, sunkiai suduriančių galą su galu, iniciatyva. Šveicarijoje XIX amžiaus pradžioje susiklostė vadinamoji „sutartinių vaikų“ praktika, kai skurstantys tėvai arba vienišos motinos už tam tikrą mokestį ilgiems metams faktiškai „išnuomodavo“ savo vaikus pasiturintiems ūkininkams, atsisakydami bet kokių teisių į jų auklėjimą ir nesidomėdami jų reikalais.

Pietų Vokietijoje daugelis žinojo, kas yra „švabų vaikai“. Kiekvienais metais tūkstančiai mažamečių ir paauglių iš skurdžių kalnų vietovių, kuriose gyveno, su daiktamaišiais ant pečių ir lazdomis rankose savarankiškai keliaudavo į derlingas žemumas ir pusvelčiui nusisamdydavo sezoniniams darbams.

Kai kuriuose Aukštutinės Švabijos miestuose, pavyzdžiui, Ravensburge, net būdavo rengiami „vaikų turgūs“: darbdaviai rinkosi mažamečius kaip gyvulius, pirmiausia vertindami jų pajėgumą – potencialią naudą, sveikatą, fizines savybes.

 

XIX a. Anglijos miesto juodadarbių šeimoje gimęs vaikas faktiškai buvo pasmerktas visą gyvenimą likti tokiu pat juodadarbiu ir šią „profesiją“ perduoti savo palikuoniams.

Ištrūkti iš užburto rato, įgyti geresnį išsilavinimą, darbą, tarnybą buvo beveik neįmanoma.

Britų literatūros klasikui Charlesui Dickensui vaikystėje teko paragauti mažamečio juodadarbio duonos fabrike, kai jo tėvas už skolas pateko į kalėjimą.

Iš apverktinos padėties Dickensų šeimą išgelbėjo tik paveldėtas mirusios giminaitės turtas.

Sumokėdavo mažiau Pramonės amžiuje Europos fabrikuose vaikai triūsė lygiai tokiomis pat sąlygomis kaip ir suaugusieji. Jų darbo diena truko po 12–16 valandų, bet mažamečiai gaudavo keliskart mažesnį atlyginimą net tuo atveju, jeigu darbas nereikalaudavo ypatingų fizinių pastangų ir vaikai įvykdydavo suaugusiesiems nustatytas normas.

Anais laikais laikytasi požiūrio, kad vaikas, nepriklausomai nuo atliekamo darbo, negali būti vertinamas kaip visavertis darbininkas, todėl jam galima mokėti kur kas mažiau. Būtent dėl galimybės sutaupyti darbdaviai mieliau rinkosi vaikus ten, kur tik buvo galima pakeisti suaugusiuosius.

Beglobiams ar į smulkius nusikaltimus linkusiems mažamečiams Anglijoje steigti specialūs Darbo namai. Čia globotiniai plušo be jokio piniginio atlygio, tik už maistą, pastogę ir prasčiausius drabužius. Darbo namai mažai kuo skyrėsi nuo kalėjimo: vaikai kėlėsi ir dirbo pagal komandas, negalėjo palikti darbo vietos, o laisvalaikiu – prieglaudos teritorijos.

 

Už mažiausią nusižengimą laukdavo nuplakimas rykštėmis, kitokios fizinės bausmės. Sekinantis, monotoniškas, daugybę valandų kasdien trunkantis darbas vertintas kaip efektyviausia auklėjamoji priemonė.

Darbo namai prilyginti dorybingoms labdaros organizacijoms, nors iš tiesų buvo tikros verslo įmonės, besipelnančios iš mažamečių triūso.

Tykojo mirtini pavojai

Kai kuriuos darbus pramonės bei kitose įmonėse galėjo atlikti tik vaikai.

Vidurio Vokietijoje esančiame Harco kalnų masyve plušo vadinamieji kalnų berniukai. Jie prasisprausdavo ankštuose kalnų koridoriuose, žvalgydavo neištirtus klodus, išvilkdavo į paviršių uolieną, rūšiuodavo naudingąsias iškasenas.

Tai buvo žemiausias rangas kalnakasių hierarchijoje. Uolienos rūšiuotojais galėjo dirbti 6–7 metų berniukai, o 15–16 metų paaugliai pamažu tapdavo visaverčiais šachtininkais – jei nuo dulkių ir nuodingų garų nesusirgdavo sunkiomis plaučių ligomis.

 

Pramonės įmonėse mažamečiai valydavo siaurus vamzdžius ir kaminus, lįsdavo tarp garo katilų, presų, konvejerių juostų, įvairių judančių ir labai pavojingų mechanizmų. Tokiomis sąlygomis dirbę vaikai nuolat žūdavo, sunkiai susižalodavo, likdavo neįgalūs.

Pokyčiai truko ilgai

Visiškai nuo darbdavio malonės priklausomi vaikai patirdavo psichologinę ir fizinę prievartą, kai kurie net nusižudydavę.

Juodadarbiai paaugliai anksčiau ir dažniau pradėdavo piktnaudžiauti svaigalais ir tabaku, juos kankino chroniškos ligos, ankstyvas išsekimas.

Mūsų dienų istorikai kalba ir apie seksualinį išnaudojimą, nors dar palyginti neseniai ši tema buvo tabu.

Apskritai sunku pervertinti kolektyvinę psichologinę traumą žlugusių vaikystės svajonių laikotarpiu.

Nors XIX a. sunkus mažamečių darbas pramonėje ir žemės ūkyje buvo virtęs masiniu reiškiniu, ėmė pasigirsti raginimų tai griežčiau reglamentuoti. Pirmosios Europos šalys, uždraudusios jaunesnių nei 9-mečių darbą, o vyresniems vaikams apibrėžusios maksimalų darbo valandų skaičių, buvo Didžioji Britanija (1833 m.) ir Prūsija (1839 m.).

Nepaisant to, kad Vakarų Europoje mažamečių asmenų darbas vis dažniau smerktas, galutinai įveikti šią problemą pavyko tik XX a. viduryje.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(24)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(23)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Vitalijus Michalovskis
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
51(1)
48(0)
39(5)
32(3)
21(0)
21(0)
20(1)
17(0)
17(0)
Savaitės
229(8)
75(3)
70(0)
67(5)
Mėnesio
229(8)
113(0)
110(3)
107(12)
104(26)