Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Archeologų radinys Gruzijoje gali perrašyti istoriją: prieš 1,8 mln. metų įvyko žmonijos likimą pakeitęs susitikimas

2021-08-10 (0) Rekomenduoja   (13) Perskaitymai (440)
    Share

Gruzijoje esantis Dmanisio kaimas yra tikra paleoantropologų meka. Ten rasta seniausių žmonių protėvių liekanų, neskaitant Afrikos, padėjusių geriau suprasti, kaip Europos ir Azijos sankirtoje maždaug prieš 1,8 mln. metų gyveno Homo erectus.

Remiantis naujai iškastomis fosilijomis, galima daryti išvadą, kad Dmanisio homininai Kaukaze buvo susidūrę su keturkojais atvykėliais iš rytų – didžiuliais ir itin socialiais laukiniais šunimis, turėjusiais mėsai draskyti pritaikytus dantis, skelbia nationalgeographic.com.

Fosilijos priklauso Canis (Xenocyon) lycaonoide. Šie gyvūnai tikriausiai atsirado Rytų Azijoje maždaug prieš 1,8 mln. metų ir išnyko maždaug prieš 800 tūkst. metų. Sprendžiant iš Dmanisyje aptiktų kaulų fragmentų (keleto dantų ir žandikaulio gabaliukų), senovinis šuo svėrė apie 30 kilogramų ir nudvėsė būdamas gana jaunas.

Tyrimo autoriai tvirtina, kad Dmanisyje rastos liekanos yra seniausios turimos Canis (Xenocyon) lycaonoide fosilijos. Kai kurie mokslininkai, įskaitant tyrimo autorius, taip pat teigia, jog Canis (Xenocyon) lycaonoide gali būti artimas Afrikoje gyvenančio hieninio šuns (Lycaon pictus) giminaitis. Jeigu jų spėjimas yra teisingas, naujasis radinys yra pirmosios šios giminystės linijos fosilijos, aptiktos Dmanisyje.

 

Tiesa, šis atradimas jokiu būdu nereiškia, kad prieš du milijonus metų dabartinio Dmanisio teritorijoje gyvenę pirmykščiai žmonės buvo prisijaukinę šunų. Anksčiausi žinomi šunų prisijaukinimo įrodymai yra ne daugiau kaip 40 tūkst. metų amžiaus. Visgi žurnale „Scientific Reports“ aprašytas radinys turėtų suteikti esminės informacijos apie šunų evoliuciją, kurios suvokimas šiuo metu yra labai miglotas.

Plačiai paplitęs šuo

Canis (Xenocyon) lycaonoide liekanų buvo rasta Sibire, Ispanijoje ir netgi Pietų Afrikoje. Atsižvelgiant į jo platų geografinį paplitimą, anksčiau mokslininkus glumino tas faktas, jog Dmanisyje jie niekaip nerasdavo nei Canis (Xenocyon) lycaonoide, nei jo tiesioginių giminaičių fosilijų. Suakmenėjusių iškasenų gausa garsėjanti vietovė padovanojo daugiau nei dvidešimt skirtingų žinduolių rūšių fosilijų, gyvenusių kartu su mūsų protėviais, įskaitant hienas, lokius, gepardus ir kardadančius tigrus bei tolimus dabartinių vilkų ir šunų giminaičius.

„Buvo labai, labai keista, kad per daugiau nei 30-imt kasinėjimų Dmanisyje metų neradome Canis (Xenocyon) lycaonoide liekanų, – sakė studijos bendraautoris, Ispanijoje esančio Katalonijos mokslinių tyrimų ir pažangiųjų tyrimų instituto paleontologas Bienvienido Martinezas Navarro. – Bet galiausiai jų aptikome. Mums pasisekė.“

 

Net turint naujuosius įrodymus, nuspręsti, kurioje šuninių šeimos medžio vietoje reikia įrašyti šiuos senovinius plėšrūnus, „nepaprastai sudėtinga“, prisipažino pagrindinis tyrimo autorius Saverio Bartolini Lucenti, Italijoje esančio Florencijos universiteto paleontologas.

Šuninių, kaip šeimos, evoliucija yra gana konservatyvi, jai būdingas mažesnis morfologinis išskirtinumas nei katinių šeimai, pavyzdžiui, kardadančiams tigrams. Be to, kai kurie tolimai giminingi šuninių šeimos atstovai kartais pasižymėjo panašiomis fizinėmis ypatybėmis, todėl turint tik keletą kaulų ar dantų nelengva nustatyti giminystės ryšį.

S. B. Lucenti su kolegomis iki šiol svarsto, ar Dmanisyje rastas gyvūnas priklauso šunų (Canis) genčiai, kuriai priskiriami ir šiuolaikiniai vilkai bei prijaukinti šunys, ar atskirai Xenocyon genčiai. Štai kodėl mokslininkai klasifikuodami pasirinko pavadinimą Canis (Xenocyon), t. y. šis keturkojis gali priklausyti bet kuriai iš minėtųjų dviejų genčių.

 

Toks sprendimas gali pasirodyti juokingas, bet tyrėjai griebėsi atsargumo turėdami svarių priežasčių. Anksčiau šiais metais mokslininkai nustatė, kad išnykęs šiuolaikinių vilkų protėvis Aenocyon dirus iš tikrųjų nepriklauso šuninių šeimai. Visgi paleontologai gana tiksliai gali pasakyti, kuo mito Canis (Xenocyon) lycaonoide. Jie palygino rastus senovinius dantis su kitų šuninių šeimos atstovų dantimis, kad išsiaiškintų, kiek mėsos jis suėsdavo. Canis (Xenocyon) lycaonoide dantys yra panašūs į „hipermėsėdžių“ – išnykusių ir tebegyvenančių šuninių šeimos atstovų, įskaitant hieninį šunį, kurių racione mėsa užima svarbią vietą (mažiausiai 70 proc.).

Socialūs gyvūnai

Tyrimas taip pat atskleidė intriguojančių paralelių tarp Canis (Xenocyon) ir Homo erectus. Abiem rūšims pavyko išplisti įvairiuose žemynuose. Homo erectus kilo iš Afrikos ir patraukė į rytus, į Pietryčių Azijos salas. Canis (Xenocyon) tikriausiai atsirado Azijoje ir nukeliavo į vakarus – į Europą ir Afriką.

Anot mokslininkų, tiek žmonių, tiek šunų protėviai buvo labai socialūs, galbūt net altruistiški. Bet kaip jie gali spręsti apie gyvūnų elgesį iš daugiau nei milijono metų senumo kaulų? Vienas svarbus altruizmo įrodymas – kaukolės, turinčios aiškių patologijų, pavyzdžiui, trūksta dantų, deformuotas žandikaulis. Toks gyvūnas praktiškai negalėtų prasimaitinti savarankiškai. Kadangi jis nenudvėsė iš bado atsiradus patologijoms, jam turėjo padėti kiti jo rūšies atstovai.

 

Ispanijoje buvo rasta tokia Canis (Xenocyon) kaukolė, asimetriška, su keleto dantų defektais, įskaitant iškritusį ar nulūžusį iltinį dantį. Šuo gyveno septynerius ar aštuonerius metus, taigi, maisto susirasti jam tikriausiai padėdavo kiti gaujos nariai. Užtat Dmanisyje yra įrodymų, jog Homo erectus taip pat dalijosi maistu. Sprendžiant iš vyresnio amžiaus hominino kaukolės, individas nugyveno dar ne vienerius metus, netekęs praktiškai visų dantų (tebuvo likęs vienas).

Mokslininkai jau seniai nustatė, kad, šuninių šeimos atstovui pasiekus didesnį nei maždaug 21 kg svorį, jis privalo pradėti medžioti dar didesnius gyvūnus, o tai daug lengviau padaryti medžiojant gaujomis. Dmanisyje ir kitose vietose rastų kaukolių ir dantų matmenys leidžia teigti, kad Canis (Xenocyon) tikrai nebuvo vieniši plėšrūnai.

 

Kita vertus, nėra tiesioginių įrodymų, jog dabartinio Dmanisio teritorijoje gyvenę Canis (Xenocyon) pasižymėjo socialiu elgesiu. „Šiuolaikinių plėšrūnų socialumas varijuoja net tarp tos pačios rūšies individų“, – nurodė tyrime nedalyvavusi paleontologė Mairin Balisi, Kalifornijoje esančio La Brea degutduobių muziejaus mokslo darbuotoja. „Neabejoju, kad ši taisyklė galioja ir seniai išnykusiems keturkojams, bet ją kur kas sunkiau pastebėti turint tik keletą fosilijų“, – pridūrė ji.

Galbūt Dmanisyje bus rasta daugiau liekanų, padėsiančių patvirtinti ar paneigti Canis (Xenocyon) socialumo hipotezę. Be to, nauji molekuliniai įrodymai leistų nustatyti tikslią šių gyvūnų vietą šuninių šeimos medyje. 2019-aisiais tyrėjams pavyko išgauti ir sekvenuoti Dmanisyje rasto raganosio danties baltymų. S. B. Lucenti sakė, kad jo komanda pamėgino išgauti baltymų ir iš senovinio šuns liekanų, tačiau jų bandymai buvo nesėkmingi.

M. Balisi nekantraudama laukia tolesnių naujienų apie sudėtingą Canis (Xenocyon) evoliucijos istoriją: „Kuo daugiau informacijos surinksime, tuo geriau.“

Verta skaityti! Verta skaityti!
(14)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(13)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
31(1)
29(0)
27(0)
25(6)
22(2)
22(0)
21(0)
19(1)
18(0)
Savaitės
90(1)
80(0)
77(6)
Mėnesio
111(22)
102(1)
92(0)
82(5)