Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Surasti seniausi žinomi žmonių protėvių „namai“ nustebino ir visko mačiusius mokslininkus: čia ir svaigintasi, ir buvo viso kito

2021-09-03 (0) Rekomenduoja   (12) Perskaitymai (330)
    Share

Archeologai rado seniausius namus homininų istorijoje (homininai – primatų būrio hominidų šeimos pošeimis. Apima tik dabartinį žmogų ir jo tiesioginius protėvius). Nenuostabu, kad tai yra ola – Wonderwerko urvas Kalahario dykumoje, Pietų Afrikoje. Tačiau mokslininkus stebina tai, kad čia milijonus metų buvo daugiau ar mažiau, tačiau tęstinai gyvenama. Ir visa tai vyko laikais, kai šiuolaikinių žmonių dar net nebuvo, rašo „Haaretz“.

Wonderwerko oloje archeologai rado įrodymų, kad senoviniai žmonės urvo viduje gyveno maždaug prieš 2 milijonus metų – o taip pat čia rasti seniausi ugnies ir kirvukų panaudojimo pėdsakai, datuojami daugiau nei milijonu metų, moksliniame žurnale „Quaternary Science Reviews“ skelbia mokslininkai Ronas Shaaras, Ari Matmonas, Liora Kolska Horwitz, Yaelis Ebertas ir Michaelas Chazanas.

Prieš du milijonus metų mūsų protėviai vis dar turėjo palyginus mažas smegenis, tačiau neabejotinai jau vaikščiojo ant dviejų kojų. Kada žmonijos protėviai paliko medžius ir pradėjo stačiomis vaikščioti ant žemės, tiksliai nežinome – tačiau atrodo, australopitekai jau buvo iškeitę gyvenimą medžiuose į bipedalizmą. Tačiau tas istorinis taškas, kai senoviniai proto-žmonės atrado olos privalumus, yra ir gerokai miglotas.

Tiesą sakant, mokslininkų komandos, kuriai vadovavo geologai R.Shaaras ir A.Matmonas, tikslas buvo patvirtinti, kad ola iš tiesų buvo naudojama du milijonus metų – ir tai buvo sėkmingai padaryta.

Tačiau iš tikrųjų nėra šimtu procentų aišku, kurie senoviniai žmonės gyveno šiame urve. Per beveik šimtmetį trunkančius kasinėjimus čia niekada nebuvo rastas nė vienas žmogaus kaulo gabaliukas, nė vienas dantis, sako L.K. Horwitz.

Taip gali būti todėl, kad priešingai nei, tarkime, Negyvosios jūros rankraščių urvų atveju, ši ola yra žemės paviršiaus lygmenyje – ir norint į ją patekti, nereikia dėti pernelyg pastangų. Niekas į olos vidų nepatekdavo atsitiktinai, o taip pat tai nėra kažkokia nuošali vieta, kurioje galima būtų paslėpti kūną ar du.

 

Užtat šią vietą galėjo lengvai pasiekti pirmykštės hienos. „Pirmieji kasinėtojai tiesiog įvažiavo į olą ir prisiparkavo urvo pradžioje“, – sako L.K. Horwitz. Tačiau du milijonus metų homininai akivaizdžiai naudojo urvą, čia naudojosi įvairiais įrankiais ir vakarieniaudavo.

Ši vieta taip pat yra seniausia žinoma vieta, kur žmonės įrankius naudojo „po stogu“ – o ne po atviru dangumi, teigia archeologai.

Vaikščiojimas dviem kojomis

Vis dėlto nepaisant visų naujausių atradimų, susijusių su žmogaus evoliucija, didžioji mūsų senovės istorijos dalis tebėra apgaubta paslapties. Afrikoje, o vėliau ir Eurazijoje gyveno kelios homininų rūšys. Atrodo, kad buvo daug kryžminimosi ir nežinome, kas buvo mūsų tiesioginiai protėviai – nors galime daryti keletą moksliškai pagrįstų spėjimų.

Neseniai sužinota, kad ankstyvieji australopitekai, gyvenę prieš 3,6 milijono metų, turėjo jau į šiuolaikinių žmonių panašias kojas. Be to, kaip matome iš fosilizuotų pėdsakų, jie taip pat vaikščiojo stati.

Tačiau tuo pačiu jie pasižymėjo ir pečiais, panašiais į beždžionių – kas rodo, kad šie žmonių protėviai dar pilnai nebuvo atsisakę gyvenimo medžiuose. Teoriškai jie galėjo keliauti nuo šakos ant šakos – o australopitekų vaikai iki brandos galimai net išlaikydavo primityvią pėdos struktūrą, leidžiančią jiems pabėgti nuo ant žemės tykančių plėšrūnų įsilipant į medžius.

 

Taip pat žinome, kad homininai grubius akmens įrankius pradėjo gaminti mažiausiai prieš 3,3 milijono metų – todėl rastieji Wonderwerko urve nėra anksčiausiai žinomi. Bet jie yra anksčiausiai žinomi gyvenimo urve kontekste, atkreipia dėmesį R.Shaaras.

Tikrasis „Quaternary Science Reviews“ straipsnio tikslas yra iš naujo peržiūrėti Wonderwerko urvo – gilaus urvo, besitęsiančio 140 metrų – datavimą. Kaip tos Kalahario dalies retenybę, urvą praeito amžiaus penktajame dešimtmetyje atrado ūkininkai – ir nuo to laiko jis buvo daugiau ar mažiau kasinėjamas.

2008 m. archeologai prof. Michaelas Chazanas iš Toronto universiteto ir L.K. Horwitz paskelbė, kad jiems čia pavyko aptikti ankstyviausius urvuose gyvenusių homininų pėdsakus.

Tuo metu mokslininkai manė, kad radiniai siekia maždaug 2 milijonus metų – kiti su tuo smarkiai nesutiko. Dabar toks datavimas jau yra patvirtintas. Tuo metu mokslininkai padarė išvadą, kad seniausi akmens įrankiai buvo pagaminti homininų ir atnešti į urvą – o ne, pavyzdžiui, juos atsitiktinai atplukdė potvynis ar koks panašus įvykis. Ši jų nuomonė nepasikeitė, tvirtina R.Shaaras.

Kas iš tikrųjų čia gyveno?

Tuo metu Pietų Afrikoje buvo kelios hominidų rūšys. M.Chazanas ir komanda 2008 m. spėjo, kad greičiausiai šių įrankių gamintojais buvo Homo habilis.

Šiandien L.K. Horwitz yra atsargesnė. „Daugybė variantų ir visiškai jokių konkrečių užuominų pačioje oloje“, – sako ji. Mokslininkė pabrėžia, kad per maždaug 2 milijonus metų Pietų Afrika buvo namais mažiausiai dviems senovės žmonių rūšims – gyvenusiems prieš 2,3-1,5 milijono metų australopitekams ir ankstyviesiems Homo. „Vis dėlto lažybose statytume už ankstyvuosius Homo – nes nesame labai azartiški lošėjai“, – sako archeoantropologė.

Besisvaiginančio hominino hipotezė

 

Tik šiais metais sužinojome, kad kažkas Kalaharyje prieš 105 000 metų rinko ir nenaudingą šlamštą – jei konkrečiai, būtent kristalus. Tokie kristalai negalėjo susiformuoti oloje, kurioje buvo rasti, ir niekas šiandien negali pasakyti, kam jie galėjo būti panaudoti. Tai nurodoma kaip seniausia pasaulyje nenaudingų, nefunkcionalių daiktų kolekcija – taigi, ir simbolinio mąstymo pavyzdys.

Tačiau kažkas kitas Kalaharyje ir prieš 500 000-300 000 metų irgi rinko nenaudingus niekniekius, sako L.K. Horwitz. Tad būtent tai yra seniausia pasaulyje nenaudingų, nefunkcionalių daiktų kolekcija. Ji ir M.Chazanas aprašė šiuos radinius moksliniame žurnale „World Archeology“.

Paskelbtame tyrime L.K. Horwitz ir M.Chazanas taip pat atkreipia dėmesį į Wonderwerko urvo gelmių savybes – kodėl ankstyvieji homininai lindo taip giliai į urvą, atsižvelgiant į tai, kad jo gilumoje turėjo būti aklinai tamsu? Viena jų siūlomų versijų yra ta, kad būtent todėl, jog ten buvo tamsu, homininai galėjo tokioje vietoje slėptis nuo plėšrūnų.

Kita versija kalba apie tai, kad urvo gale jie galbūt patirdavo neįprastų juslinių potyrių, ir būtent tuo tikslu – vardan savotiško priešistorinio svaiginimosi, – išdrįsdavo eiti taip toli. (Visiškai nesusijusiame tyrime Tel Avivo universiteto prof. Ranas Barkai su komanda įrodė, kad ugnies naudojimas siaurų urvų gilumoje gali sukelti hipoksiją, nulemiančią haliucinacijas).

 

Šią homininų svaiginimosi hipotezę patvirtina ir iš pažiūros beprasmiški kristalai, praturtinti chalcedono (kvarco atmaina) fragmentais ir ochra.

Kam dar galima rinkti iš pažiūros nenaudingus mažus akmenukus ir gabenti į tamsią urvo gilumą? Urvas yra milžiniškas – apie 140 metrų gylio ir daugiau nei 25 metrų pločio – ir tokių akmenų ten natūraliai nepasitaiko.

Archeologai taip pat mano atradę ir požymių, kad čia proto-žmonės ochrą (ochra – seniausias iš žmonijai žinomų pigmentų) naudojo prieš 500 000-300 000 metų – o tai yra šimtus tūkstančių metų anksčiau, nei manyta iki šiol.

„Turime įrodymų apie neįprastą simbolinę veiklą Wonderwerko urve, datuojamą maždaug prieš 400 000-500 000 metų, ir tai anksčiau už viduriniojo akmens amžiaus radimvietes, tokias kaip Blombos. Žmonės lindėjo urvo gale, už 140 metrų nuo įėjimo, bet neatrodo, kad jie ten gamino įrankius“, – sako M.Chazanas.

Kalbant apie simbolinį mąstymą ir ochrą – jau vien idėja apie jos jos naudojimą prieš 300 000 metų buvo laikoma ganėtinai kontroversiška, o Wonderwerko radiniai rodo, kad šis pigmentas buvo naudojamas dar anksčiau – prieš pusę milijono metų.

 

Kalbant apie įrankius, šis urvas, kuris nuolat pradžiugina naujais radiniais, taip pat pateikė keletą seniausių pietų Afrikoje rastų kirvių, kurių istorija siekia daugiau nei milijoną metų. Senesni 1,7 milijono metų senumo kirviai buvo rasti tik rytų Afrikoje.

Taip pat Wonderwerko urvas siūlo ir daugiau siurprizų, kalbant apie mūsų artimiausius protėvius iš vidurinio akmens amžiaus. Tai nėra vienas iš tų urvų, iliustruojančių versiją, kad mūsų protėviai mito jūros gėrybėmis, kaip rodo kitų pietų Afrikos pakrantės vietų radiniai. Šis urvas yra toli sausumoje, netoli Danielskuilo miestelio, tarp sausų ir saulės išbalintų Kurumano kalvų uolų ir už daugiau nei 700 kilometrų nuo artimiausio paplūdimio.

M.Chazanas pažymi, kad dar neseniai tarp archeologų buvo manoma, jog viduriniojo akmens amžiuje vidinė žemyno dalis buvo tuščia ir neapgyvendinta, o homininai laikydavosi pakrantėse ar prie jų. Tačiau Wonderwerko urvas aiškiai parodo žmogaus veiklą urve prieš 240 000 metų – ir demonstruoja, kad tuo metu žemyno gilumoje proto-žmonės jau irgi lankėsi.

„Namai su židiniu“

Atrodo, kad prieš du milijonus metų senovės žmonės šioje oloje ne tik gyveno, bet ir šildėsi ar galbūt net ir kepė mėsą.

Galbūt jie nebuvo įvaldę ugnies tiek, kad būtų sugebėję patys ją užsikurti – tačiau prieš milijoną metų jie tikrai ja naudojosi. Kaip teigia M.Chazanas, už 30 metrų nuo urvo žiočių buvo rasti apdegę kaulai, akmenys, apanglėjęs dirvožemis ir pelenai. 30 metrų nuo urvo žiočių – tai per daug, kad tokius pėdsakus būtų galėjęs palikti koks nors natūraliai kilęs gaisras.

 

Manoma, kad proto-žmonės galėjo „surinkti“ ugnį iš natūralių gaisrų – pavyzdžiui, uždegdami šakelę nuo kokio liepsnojančio krūmo ir parsinešdami ją į urvą.

„Neradome tokių deginimo pėdsakų kaip Qesemo urve Izraelyje. Kalbame ne apie įrengtą židinį, bet apie apdegusį plotą“, – sako mokslininkas. Tačiau tai yra tvirtas įrodymas, kad prieš milijoną metų ugnis buvo naudojama.

Laikui bėgant, proto-žmonės evoliucionavo į šiuolaikinius žmones, o taip pat ir uolų menas – ir Wonderwerko urve jo taip pat yra. Urvas taip pat gali pasigirti vienu iš seniausių pasaulyje žinomų „mobiliųjų meno pavyzdžių“ – kas reiškia, kad piešiniai buvo padaryti ant nedidelių akmenų, kuriuos buvo galima nešiotis.

„Šie meno kūriniai jau gali būti tiksliau datuojami, nes jie yra originaliuose archeologiniuose sluoksniuose“, – aiškina L.K. Horwitz. Kitur Kalaharyje išlikęs uolų menas yra išraižytas arba nupieštas ant didelių riedulių ar urvų sienų. Tačiau visur vaizduojami tie patys dalykai: gyvūnai, geometrinės formos ir žmonės.

Beje – kaip jau minėta, urvas šiais laikais nėra gyvenamas, tačiau jis išlieka dvasine vieta vietiniams žmonėms, kurie olą sieja su gyvatės dvasia.

Parengta pagal „Haaretz“.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(12)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(12)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
36(0)
22(1)
18(2)
17(0)
16(0)
16(7)
15(1)
12(3)
12(0)
12(1)
Savaitės
66(0)
66(0)
64(0)
59(7)
57(0)
Mėnesio
235(8)
105(22)
86(0)
82(3)