Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Vandentiekio istorija trumpai: nuo senovės Egipto bei Romos pasiekimų iki Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės

2021-09-17 (0) Rekomenduoja   (4) Perskaitymai (110)
    Share

Trečiojo pasaulio gyventojas per parą išsiverčia su 12 litrų vandens. Europietis buitinėms reikmėms jo sunaudoja 150 litrų, o kai kuriuose JAV regionuose – kone dvigubai daugiau.

Jeigu prie šio skaičiaus dar pridėtume pramonės ir verslo reikmėms sunaudojamą vandenį, gautume, kad kiekvienam Vakarų didmiesčio gyventojui per parą reikia 2000 litrų vandens.

Primityvių vandentiekių būta jau prieš kelis tūkstantmečius.

Senovės Egipte požeminis vanduo iš gilių šulinių būdavo keliamas vandens keltuvais ir keraminiais, mediniais arba metaliniais vamzdžiais keliaudavo į valdovų ir turtuolių rūmus. Senovės Romoje vanduo iš kalnų akvedukais tekėdavo į miestą.

Pirmąjį tokį vandentiekį 312 m. prieš Kristų nutiesė Romos cenzorius Apijus Klaudijus Aklasis. Pirmaisiais amžiais po Kristaus į Romą vandenį nešė jau 13 akvedukų, miestui jie kasdien tiekė apie 1 milijardą litrų vandens. Marcijaus akvedukas buvo net 90 km ilgio.

Paryžiuje medinių vamzdžių vandentiekis buvo įrengtas XII a. pabaigoje. XIII a. centralizuotą vandens tiekimą pradėta organizuoti Londone, XV a. pradžioje – Vokietijos miestuose. XVII a. jį turėjo bemaž visi kiek didesni Europos miestai.

Žmonių reikmėms ilgai pakako paviršinių telkinių ir lietaus vandens, tačiau augant pramonei ir miestams jo ėmė stigti. Kai kurios upės taip nuseko, kad laivyba jomis tapo nebeįmanoma. Taip XIX a. pradžioje atsitiko Temzės upėje Londone. Teko net išjungti milžiniškos vandentiekio sistemos siurblius ir ieškoti alternatyvių būdų, kaip aprūpinti miestą vandeniu.

 

Išgelbėjo arteziniai šuliniai. Pirmasis toks šulinys, 1833–1841 m. išgręžtas Paryžiuje, buvo 548 m gylio ir kasdien patiekdavo 3,5 mln. litrų itin švaraus vandens.

Lietuvoje vandentiekio atsiradimo data laikomi 1501-ieji: tais metais didysis kunigaikštis Aleksandras suteikė dominikonų vienuoliams teisę Vilniuje naudotis Vingrių šaltiniais ir tiekti jų vandenį miestiečiams.

1536 m. dominikonai šaltinius pardavė miestui, kuris jiems už tai sumokėjo 100 kapų grašių ir 10 talerių pipirų. Vingrių šaltiniai ištikimai tarnavo miestui daugiau kaip 400 metų.

 

XVI a. pabaigoje vanduo buvo imamas ir iš Žiupronių (Misionierių) bei Aušros vartų versmių. Šaltinių ištakos buvo aukščiau už kitą miesto dalį, todėl vanduo mediniais vamzdžiais į miestą tekėjo pats. XIX a. pabaigoje Vilniaus vandentiekio mediniai vamzdžiai pakeisti metaliniais. 1912–1914 m. Sereikiškių parke pastatyta pirmoji vandentiekio siurblinė.

1899 m. pradėjo veikti vandentiekis Klaipėdoje, 1929 m. – Kaune, 1932 m. – Druskininkuose, 1935 m. – Šiauliuose, vėliau ir kituose Lietuvos miestuose.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(4)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(4)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
41(0)
41(0)
29(0)
25(1)
21(4)
19(4)
19(0)
15(0)
Savaitės
66(0)
66(0)
64(0)
58(7)
Mėnesio
234(8)
108(0)
105(22)
98(0)