Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Kaip ir kada žmonės išmoko dezinfekuoti žaizdas? Uždegindavo karštu aliejumi, o chirurgai rankas ir instrumentus plaudavo tik po paskutinės dienos operacijos

2021-10-16 (0) Rekomenduoja   (9) Perskaitymai (55)
    Share

Žaizdų infekcijos iki XIX amžiaus antrosios pusės buvo chirurgijos rykštė. Vienas škotų akušeris sakė: „Kiekvienam pasiryžusiam operuotis pacientui rizika numirti yra didesnė negu anglų kareiviui prie Vaterlo.“

Niekas nežinojo, kodėl žaizdos pūliuoja, todėl nežinota, kaip su tuo kovoti. Hipokratas manė, kad infekcijas sukelia kažkokios ore esančios medžiagos, vadinamosios miazmos (išvertus iš graikų k. – teršalai, nešvarybė). Šautinių žaizdų infekcijos buvo siejamos su paraku ir kitais nešvarumais. Tokios žaizdos gydytos prideginant karštu aliejumi, todėl šalia armijos gydytojo palapinės nuolatos virdavo katilas su aliejumi.

Kartą pritrūkus aliejaus prancūzų chirurgas Ambroise’as Pare (XVI a.), manoma, žaizdas patepė terpentino ir augalinių aliejų mišiniu ir pastebėjo, kad jos užgijo greičiau nei prideginus aliejumi.

Viduramžiais barzdaskučių, kurie buvo ir pirmieji chirurgai, odinės prijuostės nebuvo plaunamos, mat kuo daugiau ant prijuostės būdavo ligonių kraujo, pūlių, vėmalų ir kitokių išskyrų, tuo didesnė chirurgo praktika. Negana to, rankas ir instrumentus chirurgai plaudavo ne prieš, o po paskutinės operacijos. Tad paskutinis tos dienos pacientas susirinkdavo visų prieš jį operuotų žmonių infekcijas.

Nebuvo ir specialios chirurgų aprangos, kai kurie per operaciją net vilkėdavo fraką. Baltą chalatą XIX a. antrojoje pusėje pritaikė vokiečių chirurgas Theodoras Billrothas.

1847 m. vengrų akušeris Ignazas Semmelweisas pastebėjo, kad gimdyvių mirštamumas vienoje klinikoje gerokai mažesnis nei gretimoje. Pirmojoje gimdymus priimdavo iš namų ateinančios akušerijos mokyklos auklėtinės, joje iš 100 gimdyvių mirdavo vos dvi. Antrojoje, kur gimdymus priimdavo studentai medikai, ateinantys tiesiai iš prozektoriumo, mirdavo 10 kartų daugiau moterų. I.Semmelweisas pasiūlė savo klinikos gydytojams plauti rankas muilu ir chloro vandeniu, ir mirštamumas labai sumažėjo.

 

Anglų chirurgas Josephas Listeris 1865 m. perskaitė Louis Pasteuro straipsnį apie mikrobų vaidmenį puvimo ir rūgimo procesuose ir suprato, kad žaizdos pūliuoja dėl mikroorganizmų. Iš L.Pasteuro siūlytų trijų antiseptinių (išvertus iš graikų k. „septikos“ – puvimo, pūdantis) priemonių – filtracijos, aukštos temperatūros ir cheminių medžiagų – J.Listeris pasirinko trečią variantą: 3–5 proc. karbolio rūgšties tirpalą, arba fenolį.

 

Jau anksčiau buvo pastebėta, kad karbolio rūgštimi apdorota mediena nepūva. J.Listeris karbolio rūgšties tvarstį išbandė gydydamas atvirą kojos lūžį 11 metų berniukui. Po kelių dienų nuėmus tvarstį nepastebėta jokių infekcijos požymių, o po 6 savaičių kaulai visiškai sugijo.

Vėliau buvo sukurti nauji antiseptikai – sublimato, kalio permanganato, spiritinis jodo tirpalai.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(10)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(9)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
56(0)
37(0)
31(0)
26(0)
24(0)
21(0)
20(0)
19(0)
15(9)
13(4)
Savaitės
93(1)
80(0)
70(5)
Mėnesio
93(0)
83(5)
78(6)