Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Rašto istorija: seniausias spausdintas tekstas lietuvių kalba – vis dėlto ne M. Mažvydo „Katekizme“

2021-10-19 (1) Rekomenduoja   (20) Perskaitymai (275)
    Share

Seniausia lotynų abėcėlės raidė yra o. Dar 1300 m. prieš mūsų erą ji buvo senovės finikiečių abėcėlėse: ši raidė išriedėjo iš piešinio, vaizduojančio žmogaus akį.

Yra žinomi trys pagrindiniai rašto tipai, istoriškai keitę vienas kitą arba egzistavę ir dabar egzistuojantys greta, – piktografija, ideografija ir fonografija.

Piktografija yra dabartinių rašto sistemų pramotė, nes visos jos savo genealogiją pradeda nuo primityvių piktogramų, ženklų ir piešinių, kuriuos paliko akmens amžiaus žmonės.

Piktografinis raštas nefiksuoja žodžių ar kalbos garsų, o grafiškai perteikia konkretų daiktą, reiškinį, mintis.

Iš piktografinio rašto išsirutuliojo ideografinis raštas, kur pavienis ženklas žymi tam tikrą sąvoką. Ideografinį raštą dar ir dabar vartoja kinai, japonai.

Ilgainiui ideogramomis imta žymėti ir žodžių dalis, skiemenis. Ėmė rastis naujo rašto tipo – fonografijos – elementų, perteikiančių garsinę kalbos pusę, kur grafiniai ženklai susieti su kalba.

Skiemeninis raštas yra fonografinio rašto rūšis, III tūkstantmetyje pr.m.e naudotas šumerų. Dabar skiemeninį raštą, paveldėtą iš sanskrito, vartoja indai, etiopai, korėjiečiai.

Foneminis raštas, kuriame atskiras ženklas žymi atskirą garsą, atsirado II tūkstantmetyje pr.m.e. Jo pradininkų finikiečių raštą sudarė 22 ženklai, žymintys priebalsius ir pusbalsius. Iš finikiečių raidyną perėmė graikai, o romėnams sukūrus galingą imperiją jų lotyniškasis 23 rašmenų raidynas paplito po visą Vakarų ir Vidurio Europą.

 

Šis raidynas buvo pritaikomas prie kiekvienos kalbos. Germanų šalyse nuo XII a. įsigalėjo smailių, kampuotų formų gotikiniai rašmenys, kuriuos keletą šimtmečių vartojo ir čekai, lenkai, o vokiečiai net iki XX amžiaus vidurio. Gotikiniu šriftu XVI–XVII a. spausdintos ir lietuviškos knygos, bet nuo XVIII a. Lietuvoje pereita prie apvalių lotyniškųjų rašmenų.

Pirmąją lietuvišką abėcėlę parengė Martynas Mažvydas 1547 m. Joje buvo 23 gotiškojo raidyno raidės. Ten dar nėra mums įprastų č, š, ž, ą, ę, ė, į, ų, ū. Nosines raides ą ir ę lietuvių rašytojai perėmė iš lenkų, jų pavyzdžiu pasidarė ir „trūkstamas“ į bei ų. Ė pasiūlė pirmosios spausdintos (1653 m.) lietuvių kalbos gramatikos autorius Danielius Kleinas. Raidės č, š, ž „su paukščiukais“ XIX a. pasiskolintos iš čekų. Jauniausia lietuvių abėcėlės raidė yra ū, įdiegta kalbininko Jono Jablonskio.

 

1503 m. Kelne išleistoje lotyniškoje knygoje „Traktatas kunigams“ („Tractatus sacerdotalis“) atrastas lietuviškas poterių tekstas, parašytas nežinomo asmens. Nustatyta, kad rašyta XVI a. pradžioje, – tai seniausias iš visų žinomų tekstų lietuvių kalba.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(26)
Neverta skaityti!
(6)
Reitingas
(20)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
31(1)
29(0)
27(0)
25(6)
22(2)
22(0)
21(0)
19(1)
18(0)
Savaitės
90(1)
80(0)
77(6)
Mėnesio
111(22)
102(1)
92(0)
82(5)