Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Charizmatiškas aferistas, kurio „darbeliais“ iki šiol stebisi visas pasaulis: ne tik apkvailino, bet ir išvengė bausmės

2021-10-19 (0) Rekomenduoja   (25) Perskaitymai (55)
    Share

Škotų karininkas ir nuotykių ieškotojas Gregoras MacGregoras, sugebėjęs tapti Venesuelos armijos generolu, drąsiai galėtų pretenduoti į Ostapo Benderio laurus. Šis charizmatiškas aferistas buvo sugalvojęs sensacingą tiems laikams schemą, kaip iš patiklių turčių išvilioti pinigus. Suviliojęs tų laikų „investuotojus“ pasakomis apie naujai atrastą Edeną, apgavikas sugebėjo iš jų pasipelnyti. Jis apgavo kone pusę pasaulio, tačiau išsisuko nuo atsakomybės už savo nusikaltimus, rašo kulturologia.ru. Kaip jam pavyko tai padaryti?

Ne bankininko sūnus, bet princas

G. MacGregoras gimė 1786 metais škotų bankininko šeimoje ir nuo 1803 iki 1810 metų buvo Didžiosios Britanijos armijos karininkas, kovojęs Iberijos pusiasalio kare. Kilus Venesuelos nepriklausomybės karui, 1812 metais jis prisijungė prie respublikonų pusės ir greitai tapo generolu. Per kitus ketverius metus jis kovėsi su ispanais tiek Venesuelos, tiek jos kaimynės – Naujosios Granados – pusėje. Jis pasiekė ne vieną pergalę ir buvo užgrobęs Amelijos salą, kur buvo įkūręs trumpai gyvavusią Floridų respubliką. Tačiau po to sekė kelios pražūtingos operacijos, po kurių jis metė britų savanorius, kuriems pats vadovavo.

1820 metų balandį G. MacGregoras buvo pasirodęs prie Hondūro įlankos įsikūrusio Moskitų kranto karaliaus Georgo Frederico Augusto dvare (Moskitų gyventojai, vergų iš Afrikos ir čiabuvių palikuonys, rėmė istorinę britų antipatiją ispanams), o 1821 metais grįžęs į Didžiąją Britaniją pradėjo tvirtinti, jog karalius George Fredericas Augustas suteikė jam Pojaiso princo titulą, savo knygoje „The Land That Never Was: Sir Gregor MacGregor and the Most Audacious Fraud in History“ („Kraštas, kuris niekada neegzistavo: seras Gregoras MacGregoras ir pati įžūliausia apgavystė istorijoje“) rašo autorius Davidas Sinclairas.

Pasak jo, George Fredericas Augustas iš tiesų buvo pasirašęs dokumentą, kuriuo G. MacGregorui mainais už romą ir juvelyrinius dirbinius užrašė nemažai Moskitų žemės – iš viso 32 375 kvadratinius kilometrus. Ši žemė buvo gana patraukli akims, tačiau netinkama žemdirbystei ar gyvulininkystei. Nepaisant to, tiek Pojaiso pavadinimas, tiek pats princo titulas buvo išgalvoti.

G. MacGregoras visiems pasakojo, jog Pojaisas – prie Juodosios upės krantų Hondūre plytinčios pasakiškai derlingos žemės, leidžiančios per metus užauginti net tris derlius. Švariose upėse esą knibždėte knibžda žuvų, o miškuose – gausu medžiojamų gyvūnų. Daugybė medžių linksta nuo įvairiausių vaisių, o aukso grynuoliai tiesiog mėtosi po kojomis. Ši šalis, pasak jo, tik ir laukia, kol atvyks drąsūs naujakuriai ir viską pasiims.

G. MacGregoro vaizduojamas paveikslas priminė arba mitinį Eldoradą, arba prarastąjį Edeną. Jis smarkiai skyrėsi nuo lietingos ir nuobodžios Škotijos su akmenuotais ir niūriais kraštovaizdžiais. Tai, ką išradingas aferistas siūlė patikliems britams, galima pavadinti pretenzingu „infrastruktūros projektu“ .

Anot D. Sinclairo, R. MacGregoras išgalvojo trejų rūmų Pojaiso parlamentą ir kitas institucijas, sukūrė komercinius ir bankinius mechanizmus ir net parengė išskirtines uniformas Pojaiso armijai. Jo išgalvota šalis turėjo garbės titulų sistemą ir savo vėliavą su tuo pačiu žalios spalvos kryžiumi, kurį jis naudojo Floridoje.

R. MacGregoro fantazijomis patikėjo šimtai žmonių, tarp jų ir majoras Williamas Johnas Richardsonas, kurį „Pojaiso princas“ apdovanojo Žaliojo kryžiaus ordinu ir paskyrė į Pojaiso „Karališkąjį kavalerijos pulką“. R. MacGregoras Londone, Edinburge ir Glazge atidarė Pojaiso biurus, kuriuose pardavinėjo įspūdingai atrodančius žemės sklypų sertifikatus ir koordinavo į Pojaisą norinčių išvykti žmonių veiksmus.

Sertifikatai buvo graibstomi tarsi karštos bandelės, ir apsukrusis škotas greitai krovėsi turtą. Vertinant šių laikų standartais, galima sakyti, kad jis per vieną naktį tapo milijardieriumi – norinčių išvykti į rojų primenančią šalį buvo daugybė.

Pažadai ir realybė

 

Škotija niekada neturėjo nuosavų kolonijų, todėl Pojaisas ambicingiems škotų kalniečiams tapo gardžiu kolonijinio pyrago kąsneliu. Maža to, jis pats siūlėsi į rankas. Argi buvo galima atsilaikyti prieš tokias viliojančias perspektyvas?

G. MacGregoras taip meistriškai išreklamavo savo šalį, jog juo patikėjo daugybė žmonių. Patiklūs gyventojai, prariję patrauklų jauką, masiškai lipo į laivus ir plaukė į pasakišką šalį, žadėjusią jiems pasakiškus turtus. Tačiau visos svajonės duždavo į negailestingą realybę priplaukus tariamo Pojaiso krantus. Imigrantų laukdavo ne pažadėtas rojus, o didžiulis nusivylimas. Išlipę į krantą, jie rasdavo tik bekraštes džiungles, skurstančius vietos gyventojus ir besikankinančius bei badaujančius ankstesnių reisų keleivius.

Kaip pavyko tiek metų apgaudinėti žmones?

Talentingas apgavikas gana apgalvotai realizavo savo planą. Viena vertus, G. MacGregoras žmonėms piršo žavingus ir idiliškus vaizdinius. Kita vertus, jis bandė juos įtikinti, kad tik tinginystė trukdo jiems žengti žingsnį turto ir klestėjimo link. Pažįstama schema, ar ne? Ji suveikia visais laikais.

Tokia taktika yra pažįstama šiuolaikiniams psichologams. Pirmoji, vadinama alfa taktika, siekia itin patraukliai pavaizduoti kokį nors dalyką. Antrąja, omega taktika, siekiama iki minimumo sumažinti tikėtinas kliūtis kelyje savo tikslo link. Jums pasakojama neįtikėtinai patraukli istorija ir tikinama, kad jūs itin tinkate šiai puikiai idėjai įgyvendinti.

Viskas pristatoma taip, tarsi įvykdyti šį planą būtų vienas juokas. Nieko ypatinga nereikalaujama, jūs nieko neprarandate. Sunku nesutikti. G. MacGregoras naudojo šių taktikų kombinaciją ir ji tapo galingu įrankiu. Pasitelkti „Google Maps“ tais laikais buvo neįmanoma. Žmonėms beliko tikėti tuo, kas jiems buvo pasakojama.

 

G. MacGregorui pasitarnavo ir virtinė politinių bei ekonominių aplinkybių, pažymi D. Sinclairas. Tais laikais padėtis Lotynų Amerikoje greitai kisdavo: vyriausybės tai iškildavo, tai žlugdavo. Kūrėsi naujos šalys, atsirasdavo naujų pavadinimų. Taigi niekas pernelyg nenustebdavo, išgirdęs dar negirdėtą Pojaiso pavadinimą.

Be to, nors po karų su Napoleonu Didžiosios Britanijos ekonomika augo, britų vyriausybės palūkanų normos mažėjo. Tačiau revoliucijos Lotynų Amerikoje į Londono vertybinių popierių biržą įnešė naujų alternatyvų. Tarp britų populiarėjo Kolumbijos, Peru, Čilės ir kitų šalių obligacijos, kurių palūkanos buvo dvigubai didesnės. Toks ekonominis fonas G. MacGregoro pasiūlymams buvo labai palankus.

Škotijos didvyris ir Pojaiso princas

Kodėl G. MacGregoras pelnė tokį žmonių pasitikėjimą? G. MacGregoras buvo išvaizdus ir charizmatiškas žmogus. Išsipustęs aristokratas, karo didvyris, daug nusipelnęs Karūnai. (Keista, tačiau tų laikų Londono visuomenė beveik nieko nebuvo girdėjusi apie jo paskutines nesėkmes karo lauke, bet puikiai prisiminė tokias jo pergales kaip žygis į Barseloną). Be to, pats būdamas škotas, daugiausia taikėsi į škotus. Kaip galima netikėti savo tautiečiu, dailiu ir nepriekaištingos kilmės žmogumi? G. MacGregoras sumaniai naudojosi savo tapatybe, vedžiodamas už nosies daugybę žmonių.

Jis rūpinosi savo įvaizdžiu ir daug investavo į savo „verslo planą“. D. Sinclairas rašo, kad G. MacGregoras dalijo interviu laikraščiams ir samdė reklamos specialistus, kad jie kurtų reklamas bei lankstinukus. 1822 metais taip pat pasirodė kapitono Thomaso Strangeways`o parašyta knyga „Sketch of the Mosquito Shore, Including the Territory of Poyais“ („Apybraiža apie Moskitų krantą, įskaitant Pojaiso teritoriją“), kurią G. MacGregoras aktyviai rekomenduodavo perskaityti būsimiems Pojaiso naujakuriems. Tačiau istorikai mano, kad ją iš tikrųjų buvo parašęs pats G.MacGregoras arba jo bendrininkai.

Tamsioji rojaus pusė

 

G. MacGregoro istorija buvo kruopščiai apgalvota apgaulės schema, ir jam labai ilgai pavyko išvengti teisingumo. Netgi tuomet, kai stojo prieš teismą, jis atsipirko, galima sakyti, tik lengvu išgąsčiu. Neįtikėtina, bet pasaka apie Pojaisą gyvavo net 16 metų: nuo 1821 iki 1837 metų.

Deja, bet dauguma žmonių, kuriuos jis apgavo, nesvetingame krašte mirė. Už lakią G. MacGregoro fantaziją jie sumokėjo labai didelę kainą. Savo investuotojus ir tariamus naujakurius G. MacGregoras nukreipdavo į negyvenamą Hondūro dalį, kur jų laukdavo sunkios klimato sąlygos ir tokios atogrąžų ligos kaip maliarija ir geltonoji karštinė. Dėl tinkamo maisto bei vandens stokos, prastų sanitarinių sąlygų ir ligų kolonistai masiškai mirdavo. Išgyveno tik maždaug trečdalis atvykusiųjų – juos daugiausia išgelbėjo praplaukiantys laivai.

Į Didžiąją Britaniją pavyko grįžti tik kelioms dešimtims apgautų kolonistų, tačiau dar prieš tai, kai jie pasirodė tėvynėje, G. MacGregoras išvyko į Prancūziją. Tų laikų Didžiosios Britanijos spauda nemažai rašė apie Pojaiso skandalą bei kolonistų kančias ir kaltino G. MacGregorą apgavus žmones. Tačiau G. MacGregoras šiuos kaltinimus neigė, tvirtindamas, jog buvo apgautas pats: jis vertė kaltę savo agentams bei godiems britiškosios Hondūro dalies pirkliams, neva sąmoningai trukdžiusiems Pojaiso vystymuisi.

 

Prancūzijoje G. MacGregoras toliau bandė pelnytis iš savo Pojaiso schemos. Su viena prekybininkų agentūra, siekusia įsitvirtinti Lotynų Amerikoje, jis sudarė sandorį dėl 2 tūkst. kvadratinių kilometrų Pojaiso žemės pardavimo jos pačios gyvenvietės schemai įgyvendinti. Ši agentūra jau buvo surinkusi visą laivą prancūzų emigrantų, pasirengusių išplaukti į Pojaisą, bet Prancūzijos vyriausybės pareigūnams, sulaukusiems paraiškų išduoti pasus, sukėlė įtarimų negirdėtas Pojaiso pavadinimas ir jie nurodė užlaikyti laivą. Prancūzijos teisėsauga pradėjo tyrimą dėl sukčiavimo.

Pasakos pabaiga?

Agentūros direktorius – prancūzas, pavarde Lehuby – pabėgo į Nyderlandus, o G. MacGregoras bandė slapstytis Prancūzijos provincijose, tačiau po trijų mėnesių vis tiek buvo sulaikytas. Kiek vėliau Nyderlandai Prancūzijai išdavė ir Lehuby. 1826 metų liepą prasidėjo teismas. Lehuby buvo nuteistas kalėti 13 mėnesių, o štai G. MacGregorui pavyko išsisukti – kaltintojams nepavyko įrodyti jo kaltės. Prie to itin prisidėjo G. MacGregoro pasamdyti advokatai, parengę įtikinantį pranešimą apie jo veiklą Lotynų Amerikoje ir visišką nekaltumą sukčiavimo schemoje.

Po teismo Prancūzijoje G. MacGregoras grįžo į Didžiąją Britaniją, kur furoras, kilęs po išgyvenusių kolonistų grįžimo, jau buvo nuslopęs. Tiesa, beveik iš karto jis buvo sulaikytas ir savaitę praleido kalėjime Vestminsteryje, tačiau buvo paleistas nepateikus jokių kaltinimų.

 

Didžiojoje Britanijoje G. MacGregoras vėl tęsė Pojaiso schemą, tik šį kartą ne tokią įmantrią ir išpūstą. 1827 metais jis pradėjo platinti 20 metų trukmės Pojaiso obligacijas su 3 proc. palūkanomis, tačiau jos nebuvo populiarios. Įdomu tai, kad potencialius investuotojus atbaidydavo ne G. MacGregoro apgaulės atgarsiai, bet tai, kad ankstesnės Pojaiso obligacijos nebuvo pelningos, pažymi D. Sinclairas.

Nesėkmingi buvo ir kiti Pojaiso schemos variantai, pavyzdžiui, bandymas pardavinėti Pojaiso žemės sertifikatus po penkis šilingus už akrą. Kai senieji investuotojai pareikalaudavo jiems priklausančių procentų, G. MacGregoras su jais galėdavo atsiskaityti tik tais pačiais žemės sertifakatais.

1834 metais G. MacGregoras grįžo gyventi į Edinburgą, o paskutiniai jo bandymai įsiūlyti Pojaiso žemės sertifikatus buvo užfiksuoti 1837 metais.

1838 metais Edinburge mirus jo žmonai Josefai MacGregor, kurią jis buvo vedęs Karakase dar 1812 metais, G. MacGregoras išvyko į Venesuelą. Remdamasis savo nuopelnais Venesuelai, šalies vyriausybei jis įteikė prašymą suteikti jam pilietybę, atkurti jo rangą Venesuelos armijoje ir skirti jam pensiją. 1839 metais tuometinis Venesuelos prezidentas Jose Antonio Paezas, buvęs G. MacGregoro bendražygis iš revoliucijos laikų, šiuos prašymus patenkino.

G. MacGregoras mirė Karakase 1845 metų gruodžio 4 dieną, būdamas 58 metų, ir buvo palaidotas su visa karine pagarba. Tuo tarpu ta „nuostabioji“ Hondūro dalis, kurią jis vadino Pojaisu, net ir XXI amžiuje tebėra neišvystyta ir mena vieną įžūliausių apgavysčių žmonijos istorijoje.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(25)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(25)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
31(1)
29(0)
27(0)
25(6)
22(2)
22(0)
21(0)
19(1)
18(0)
Savaitės
90(1)
80(0)
77(6)
Mėnesio
111(22)
102(1)
92(0)
82(5)