Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Mykolas Drunga. Kai Europa buvo tamsusis kontinentas

2009-07-05 (55) Rekomenduoja   (2) Perskaitymai (5187)
    Share

Kas dvi savaites išleidžiamas itin svarus politikos ir kultūros laikraštis „New York Review of Books“. 2009 metų liepos 16-osios data* pažymėtame numeryje Jeilio universitete dėstantis britų istorikas Tomas Snyderis pateikia naują požiūrį į XX šimtmečio vidurio didžiąsias tragedijas.

„Biurokratiniai nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos aparatai individų gyvenimus pavertė masinėmis mirtimis. Sovietai savo masinius šaudymus slėpė tamsiuose miškuose ir klastojo duomenis tuose regionuose, kuriuose marino žmones badu. Vokiečiai vertė vergais paverstus darbininkus iškasti savo žydų aukų kūnus ir juos sudeginti ant didelių gardelių.

Istorikai turi, kiek tik gali, į tuos šešėlius mesti šviesos, pateikti nužudytų žmonių apskaitą. To mes nepadarėme. Aušvicas (Osvencimas), paprastai laikomas adekvačiu, net ir galutiniu masinių žudynių blogio simboliu, išties yra tik žinojimo pradžia, tik užuomina to atsiskaitymo su praeitimi, kuris dar turi įvykti.

Jau vien priežastys, dėl kurių šį tą žinome apie Aušvicą, iškreipia Holokausto supratimą. Apie Aušvicą žinome, kadangi buvo išlikusiųjų, o buvo išlikusiųjų todėl, kadi Aušvicas – ne tik mirties fabrikas, bet ir priverstinio darbo stovykla. Tie išlikusieji buvo daugiausia Vakarų Europos žydai, nes į Aušvicą naciai paprastai siųsdavo Vakarų Europos žydus.

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje išlikusieji žydai turėjo laisvę rašyti ir publikuoti, ką tik norėjo, tuo tarpu Rytų Europoje išlikę žydai, jei juos atkirto geležinė uždanga, tokios laisvės neturėjo. Vakaruose Holokausto atsiminimai, nors ir labai lėtai, galėjo įžengti į istorijos tekstus ir viešumos sąmonę.

Šita išlikusiųjų istorijos forma (čia Primo Levi darbai yra garsiausias pavyzdys) tik neadekvačiai atspindi masinių žudynių tikrovę. „Anos Frank dienoraštis“ liečia asimiliuotas Olandijos ir Vokietijos žydų bendruomenes, kurių tragedija, nors baisi, sudarė labai mažą Holokausto dalį.

1943–1944 m., kai išžudyta dauguma Vakarų Europos žydų, Holokausto pagrindinė dalis jau buvo užbaigta. Du trečdaliai karo metu nužudytų žydų jau buvo negyvi pasibaigus 1942-iesiems. Pagrindines aukas, Lenkijoje ir Sovietų Sąjungos užimtoje teritorijoje gyvenusius žydus, pakirto kulkos virš mirties duobių ar anglies monoksidas, pumpuojamas į dujų kameras Treblinkoje, Belzece ir Sobibore – tai vis vietovės okupuotoje Lenkijoje“.

Pasak T. Snyderio, „Aušvicas, kaip Holokausto simbolis, šešėlin nustumia tuos, kurie buvo to istorinio įvykio centre. Didžiausioji Holokausto aukų grupė, religiniai ortodoksai ir jidiš kalbantys Lenkijos žydai, kurių dauguma žuvo būtent ne Aušvice, buvo kultūriškai svetimi Vakarų europiečiams, įskaitant Vakarų Europos žydus. Iki tam tikro laipsnio jie ir dabar laikomi Holokausto atsiminimų paribyje“.

Tada T. Snyderis dar labiau pakoreguoja ir patikslina Holokausto vyksmą ir apimtis, paminėdamas ir Sovietų Sąjungoje buvusį Holokausto liudytoją, kronikininką Vasilijų Grosmaną.

„Jam ir kitiems buvo uždrausta Holokaustą pateikti kaip specialiai žydų istorijos įvykį. V. Grosmanas atrado Treblinką 1944 m. rugsėjį kaip Raudonosios armijos laikraščio žurnalistas. Gal todėl, jog žinojo, ką vokiečiai padarė žydams jo gimtojoje Ukrainoje, jis galėjo nuspėti, kas vyko Treblinkoje, ir apie tai parašė knygelę. Joje jis Treblinką pavadino „pragaru“ ir įkėlė į karo bei viso šimtmečio centrą.

Vis dėlto pagal Staliną, masinis žydų naikinimas turėjo būti vaizduojamas kaip „piliečių“ kančios. V. Grossmanas padėjo sudaryti vokiečių nusikaltimų sovietiniams žydams „Juodąją knygą“, kurią sovietiniai pareigūnai vėliau uždraudė ir išėmė iš apyvartos. Jeigu kuri nors grupė ypač nukentėjo nuo vokiečių, tai būtent rusai. Tokia buvo Stalino nuomonė, bet ji klaidinga“, – rašo T. Snyderis ir priduria, kad „šitaip stalinizmas neleido mums adekvačiai suvokti Hitlerio masinių žudynių esmės“.

Toliau istorikas pasakoja apie Hitlerio nemažiau baisius planus Rytų Europoje naikinti ir nežydus (slavus, pabaltijiečius).

Anot T. Snyderio, „vokiečiai masinėse naikinimo akcijose nužudė kažkiek daugiau nei dešimt milijonų civilinių žmonių, apie pusė jų – žydai, antra pusė – nežydai. Žydai ir nežydai daugiausia kilę iš tos pačios Europos dalies (rytinės). Vokiečių projektas išžudyti visus žydus didele dalimi įgyvendintas, projektas išnaikinti slaviškąsias ir kitas tautas realizuotas tik labai dalinai.

Aušvicas – tik įvadas į Holokaustą, o Holokaustas – tik užuomina į Hitlerio galutinius siekius. V. Grossmano romanai „Viskas teka“ ir „Gyvenimas ir likimas“ drąsiai aprašo ne tik nacių, bet ir sovietų terorą, ir mums primena, jog net pats išsamiausias vokiečių masinio naikinimo politikos apibūdinimas – dar toli gražu ne visa XX amžiaus vidurio Europos žiaurumų kronika. Joje trūksta būtent tos valstybės, kurią sunaikinti Hitleriui rūpėjo labiausiai ir kuri pati masiškai naikino europiečius XX šimtmečio viduryje. Tai Sovietų Sąjunga.

Per visą stalinistinį periodą nuo 1928 iki 1953 m. sovietai išžudė, labai konservatyviai skaičiuojant, gerokai daugiau negu 5 mln. europiečių. Taigi susumuojant visas dviejų totalitarinių galybių nužudytas Europos civilių aukas, reikia turėti omenyje tris apytikriai vienodo dydžio grupes: tai, pirma, vokiečių nužudyti žydai, antra, vokiečių nužudyti nežydai, trečia, civiliai, kuriuos, nors laikydama juos savo piliečiais, nužudė Sovietų Sąjunga.

Paprastai Vokietijos režimas daugiausia žudė civilius, kurie nebuvo Vokietijos piliečiai, o Sovietų Sąjungos režimas daugiausia žudė civilius, kuriuos laikė savo piliečiais.

Sovietų represijos siejamos su Gulagu, panašiai kaip nacių represijos su Aušvicu. [...] Apie Gulagą žinome dėl to, kad tai buvo priverčiamo darbo stovyklų sistema, ne žudymo laukų serija.

Gulagas laikė įkalintus apie 30 milijonų žmonių ir sutrumpino apie tris milijonus gyvybių. Tačiau didelė dauguma į sovietų lagerius pasiųstų žmonių grįžo gyvi. Kaip tik todėl, kad turime Gulago literatūrą, visų pirma Aleksandro Solženitsyno veikalą, galime bandyti įsivaizduoti jo baisumus, panašiai kaip ir Aušvico.

Tačiau taip, kaip Aušvicas nukreipia dėmesį nuo dar didesnių Treblinkos baisybių, Gulagas atitraukia dėmesį nuo tų sovietų veiksmų, kuriais žmonės buvo žudomi tiesiogiai ir tikslingai, būtent, marinimu ir kulkomis. Iš stalinistinės betarpiško žudymo politikos epizodų svarbiausi – tai 1930–1933 m. kolektyvizacijos badmečiai ir didysis 1937–1938 m. teroras.

Nors neaišku, ar Kazachijos 1930–1932 m. badas, per kurį akivaizdu, kad nuo bado mirė daugiau nei milijonas kazachų, buvo tyčinis, visiškai aišku be jokių rimtesnių abejonių, jog Stalinas sąmoningai ir tyčia 1932–1933 m. žiemą ukrainiečius marino badu. Sovietiniai dokumentai atskleidžia seriją įsakų nuo 1932 m. spalio iki gruodžio, kurie piktavališki ir su aiškiu ketinimu žudyti. Rezultatas - per tris milijonus nuo bado negyvų tarybinės Ukrainos gyventojų“.

O didysis 1937–1938 m. teroras lietė ne tik, kaip dažnai Vakaruose manoma, nedidelę grupę Stalino priešų, žymių komunistų, saugumiečių, karininkų, išsilavinusių, kartais Vakaruose žinomų žmonių. Tas teroras buvo nukreiptas daugiausia prieš vadinamuosius „buožes“ ir tautinių mažumų atstovus, ypač lenkus. Būtent Sovietų Sąjungos ūkininkams ir tautinėms mažumoms kliuvo daugiau nei 90 procentų visų tais dviem metais vykdytų egzekucijų, o jų buvo iš viso beveik 700 tūkst., – rašo T. Snyderis ir priduria: „Šie žmonės buvo slapta nušauti, palaidoti duobėse ir užmiršti“.

Ir dar viena svarbi, lietuviams ir jų kaimynams gal svarbiausia, straipsnio mintis:

„Jeigu koncentruosimės tik į Aušvicą ir Gulagą, nepastebėsime, jog 12 metų laikotarpiu, nuo 1933 iki 1944 m., apie 12 miln. nacių ir sovietų masinio žudymo aukų žuvo viename konkrečiame Europos regione, daugiau ar mažiau sutampančiame su šiandienine Baltarusija, Ukraina, Lenkija, Lietuva ir Latvija.

Taigi nereikia išleisti iš akių fakto, kad masinės žudynės buvo vykdomos visų pirma tam tikrose Europos dalyse, būtent esančiose tarp Vokietijos ir Rusijos, o ne pačioje Vokietijoje ar Rusijoje.

Geografinis, moralinis ir politinis masinio žmonių naikinimo Europoje dvidešimtąjį amžių centras buvo Rytų Europa, visų pirma Baltarusija, Ukraina, Lenkija ir Baltijos valstybės. Tai šalys, kurios išgyveno intensyviausią politinį žiaurumą iš abiejų režimų pusės.

O Ukrainos ir Baltarusijos žmonės, ypač žydai, bet ne tik jie, kentėjo labiausiai, kadangi šie abu kraštai ne tik priklausė Sovietų Sąjungai per baisųjį ketvirtąjį dešimtmetį, bet patyrė ir žiauriausias vokiečių represijas po 1941-ųjų. Jei Europa, Marko Mazowerio žodžiais tariant, buvo tamsusis kontinentas, tai Ukraina ir Baltarusija buvo pačioje tamsos šerdyje.“

----

*Vakarų pasaulyje, ypač Amerikoje, periodiniai leidiniai(ne dienraščiai, o savaitraščiai, dvisavaitiniai ir t. t.) datuojami išankstine data (ta, kurią kioskai turi išimti leidinį iš apyvartos, kad užleistų vietą kitam).

Verta skaityti! Verta skaityti!
(2)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(2)
Komentarai (55)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Mykolas Drunga
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
51(0)
49(6)
36(8)
31(0)
19(0)
19(0)
17(0)
14(5)
13(2)
Savaitės
86(9)
84(5)
68(0)
63(2)
Mėnesio
136(27)
132(0)
121(6)
112(14)
111(0)