Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Mokslometrija

Ar torsioninių laukų tyrimai yra mokslo avangardas ar tiesiog pseudomokslas? Kur riba tarp mokslo ir pseudomokslo, ir kodėl iš tikro nėra paprasto atsakymo

2018-04-20 (24) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (1174)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Kaip apibrėžti pseudomokslinį tyrimą ir atskirti tikrą mokslininką nuo netikro?

Vienas iš sunkiausių klausimų, kuriuos nemokslininkai užduoda mokslininkams – kaip atskirti tikrą mokslininką nuo netikro?

Šiame klausime iš tiesų slypi du klausimai. Pirma – kaip atskirti visą mokslinį judėjimą ar kryptį – ypač naują – nuo pseudomokslo? Tarkime, pirmą kartą išgirdote apie žmones, tyrinėjančius torsioninius laukus, ar peržiūrinčius pasaulio chronologiją. Kaip suprasti, tai mokslininkai ar šarlatanai? Antra, jeigu jau apsisprendėme, kokios kryptys mokslinės, kaip išsiaiškinti, kas yra teisėtas jų atstovas, o kas tik dedasi tokiu?

Atsakymas į pirmą klausimą užtikrintumo nesuteikia – bendriausia prasme, niekaip. Kas yra moksliška, o kas ne, nustatoma, galima sakyti, atgaline data. Buvimą mokslo avangarde galima prilyginti spec. tarnybų purvino darbo atlikimui. Jei grįšite, atlikę slaptą užduotį, jus apdovanos. Jei nepasiseks – tarnyba pareikš nieko niekur nesiuntusi.

Norėtųsi manyti, kad yra kažkokios universalios mąstymo taisyklės, kuriomis vadovaudamiesi, būtume garantuoti, kad mąstome moksliškai, kad tai, ką darote bus didelis mokslas, gal mažas, bet kad tai nėra visiškai nemoksliška. Mokslinio metodo taisyklės – tai kaip priesaika ir karinė uniforma, kuri akivaizdžiai ir vienareikšmiškai parodo, kieno armijoje kaunatės ir įpareigoja vadus jūsų atžvilgiu, jei ištiktų bėda.

Šių taisyklių bėda, kad jas bandoma sukurti mažiausiai 400 metų – jeigu skaičiuosime nuo Franciso Bacon'o – ir kol kas nesėkmingai. Visi sutaria, kad mokslininkai privalo kritiškai vertinti faktus ir nesikliauti autoritetais, būti pasirengę iš naujo įvertinti savo požiūrį, vėl ir vėl tikrinti kartą padarytas išvadas ir t. t. ir pan. Tačiau šių nurodymų laikymasis jokiu būdu negarantuoja, kad viskas, ką darysite, bus mokslas. Kepleris ir Tychas Brahė be astronomijos užsiėmė ir astrologija (iki šiol ginčijamasi, ar tuo užsiėmė ir I. Niutonas). Patogu manyti, kad jiems aprašinėjant dangaus kūnų judėjimą, dirbo viena smegenų dalis, o kai sudarinėjo horoskopus – kita. Tačiau jie patys su tokia prielaida nesutiktų (bent jau Brahė; Kepleris vėliau apie astrologiją pasisakė ironiškai, nors ir neaišku, ar nuoširdžiai). Tiesą sakant, pats astronomijos ir astrologijos padalinimas atsirado jau vėliau, post hoc, kaip būdas atskirti gera nuo blogo ten, kur anksčiau buvo bendros žinios.

Panagrinėkime naujesnį pavyzdį. Dabar eugenika, bent jau žmogaus gerinimo selekcijos būdais praktikos lygmenyje, laikoma pseudomokslu. Tačiau antroje XIX amžiaus pusėje ji nuosekliai rėmėsi tuo, ką mokslas – kurį ir dabar pripažįstame mokslu – galėjo pasiūlyti: evoliucijos teorija ir užgimstančia matematine statistika (kurią iš esmės eugeninių tyrimų reikmėms ir sukūrė F. Galtonas, K. Pearsonas ir T. Fisheris). Kai viskas prasidėjo, niekas nė nenujautė, kad viskas baigsis fiasko.

Ar gali būti, kad viskas, ką dabar laikome mokslu, laikui bėgant įgis tokį statusą, kokį dabar turi astrologija? Intuityviai atrodo itin menkai tikėtina, kad taip nutiks su, pavyzdžiui, klasikine mechanika. Lig šiol vykę jos pokyčiai buvo veikiau lokalūs – ji pasirodė esanti atskiru didesnės teorijos atveju, bet nuo to netapo mažiau patikima. Tačiau nemenkos dalies kitų mokslų atžvilgiu užtikrintumo mažiau. Ir, kaip bebūtų keista, takoskyra neina tiksliai per humanitarinių ir gamtinių mokslų liniją. Vėlgi, atrodo itin menkai tikėtina, kad per būsimus šimtmečus bus iš esmės paneigtos, tarkime, Egipto hieroglifų šifruotės ar tai, kad „Siono išminčių protokolai“ buvo falsifikatas – nors tai ir „negamtamokslinės“ sritys. Antra vertus, vargu ar kas nustebs, jei po kelių dešimtmečių mūsų supratimas apie klimato kaitos logiką atrodys kaip tūkstantmečių sandūros visuomenės fantazmų projekcija. Kaip bebūtų, socialiniai mokslai šiuo atžvilgiu yra itin didelės rizikos zonoje. Ir ko gero daugiau žmonių nustebtų, jei ženkli šiuolaikinės ekonomikos dalis po šimto metų NEBŪTŲ vertinama kaip pseudomokslas, nekalbant jau apie sociologiją.

Mokslas atburia pasaulį, o pseudomokslas jį užburia – tačiau, neskaitant nušvitimo, atbūrimas visada teikia nusivylimą.
Pažvelkime iš kitos pusės. Ar yra krypčių, iš karto pasmerktų ilgainiui tapti pseudomokslinėmis? Čia egzistuoja ypatinga rizikos grupė. Jeigu mokslas randasi iš objektyvių išorinio pasaulio stebėjimų, tai viskas, kas šių stebėjimų bešališkumą pažeidžia, labiausiai ir rizikuoja tapti pseudomokslu. Nedaug kas sieja pseudomokslines kryptis, išskyrus tam tikrą magiškumą ta prasme, kurią šiam žodžiui suteikė žymus antropologas Bronisławas Malinowskis, rašęs, kad magija gimsta iš tikėjimo tuo, kad viltis negali būti sugriauta. Jei susiduriame su judėjimu, žadančiu tai, ko visada tikėjotės, ir be to, kone už dyką (nemirtingumą, asmeninės ateities numatymą, moksliškai pagrįstą būdą pasiekti harmoniją su Visata, paprastą visų senovės kalbų dešifravimą, įrodymus, kad būtent jūsų etninė grupė – didingiausia, ir ypač, visa tai tuo pačiu metu), jis, panašu, pasmerktas pralaimėti konkurenciją moksliniam mąstymui, ir pralaimėti greitai. Mokslas atburia pasaulį, o pseudomokslas jį užburia – tačiau, neskaitant nušvitimo, atbūrimas visada teikia nusivylimą.

Tačiau kliautis vien šiuo kriterijumi taip pat negalima, nes pernelyg nuoseklus jo taikymas aiškiai gali būti klaidingas: iš pradžių Pastero atradimus tuometiniai medicinos šviesuliai neigiamai vertino būtent dėl to, kad jis neva žadėjo vaistą nuo visų ligų. Dar blogiau, iš pirmo žvilgsnio jo teorija buvo įtartinai priminė įsivaizdavimą apie visur knibždančius mažutėlaičius organizmus, kurį tuometinis mokslas atmetė kaip viduramžišką (Pastero laikais vyravo įsivaizdavimas, kad daugumą ligų sukelia fizinės, o ne biologinės priežastys – taip rodėsi moksliškiau).

Ar tai reiškia, kad naujo intelektualinio judėjimo atžvilgiu neįmanoma pateikti jokio verdikto? Įmanoma, nors ir ne tokį tvirtą, kaip norėtųsi. Daugelis žmonių ne tik būti teisūs, bet ir klysti linkę ne po vieną. Jei daug žmonių pakankamai ilgai kokią nors kryptį pripažįsta moksline, tai, jeigu nėra galimybės išsiaiškinti asmeniškai, bet kokiu atveju geriau su jais sutikti. Taip užduotis iš filosofinių ir nešsprendžiamų srities – kaip atspėti, ar kas nors retrospektyviai bus pripažįstama mokslu – perkeliama į sociologinių ir išsprendžiamų sritį – kaip suprasti, kiek žmonių jau laiko tai mokslu, ir kaip atskirti grupę, jau įgavusią bendrą pripažinimą, ar turi didžiausią tikimybę jį gauti, vertinant trumpalaikę perspektyvą? Laimei, mokslininkai reguliariai mobilizuoja savo palaikymo grupes, kad pademonstruotų savo pripažinimą.

Šios grupės skirstomos į kelis tipus ir dažniausiai atsiranda pagal standartinę schemą: iš pradžių susirenka kryptį sukūrusių entuziastų grupės. Jeigu kokio nors mokymo šalininkų grupė dešimt metų sugeba susirinkti į kasmetinius kongresus – tai jau geras ženklas. Jeigu grupės branduolį sudaro mokslininkai, pagarsėję darbais kitose srityse – t. y., pademonstravę savo gebėjimą vystyti kokią nors mintį – dar geriau. Tiesa, čia gali būti kabliukas, kad pasiekusiems aukštų rezultatų mokslininkams dažnai norisi save pranokti, ir, pradėję nuo įspūdingų atradimų, ilgainiui jie baigia profanacija ar beprotybe. Svarbu, kad įspūdingi atradimai būtų santykinai neseni. Kitas kriterijus – griežta atranka garsėjančių universitetų aspirantų dalyvavimas. Neseniai baigusieji elitines mokslo įstaigas būna nelyginant vaikštantys barometrai, nes greta gabumų jiems dar įskiepijamas pasitikėjimas savimi ir ambicingumas, skatinantis juos ieškoti naujų proveržio krypčių. Ir galiausiai, svarbu, kad judėjimas nebūtų pernelyg glaudžiai susisaistęs socialiai: susitelkusią grupę dažnai užhipnotizuoja charizmatiška asmenybė, tuo tarpu kitais atžvilgiais nekontaktuojančius žmones gali sutelkti vien pačios idėjos. Nuolat komunikuojantis tinklas, kurio branduolį sudaro Kembridžo, Berklio ir kurios nors Paryžiaus aukštosios mokyklos absolventai, palaikomi santykinai jaunų Nobelio premijos laureatų – maždaug taip atrodo pergalingo intelektualinio judėjimo užuomazga.

Paskui ateina plataus kolegų rato pripažinimo etapas. Po pirmųjų metų judėjimas turi ne šiaip sau rinktis į sambūrius, bet ir būti kviečiami į savo disciplinos susitikimus, publikuoti straipsnius prestižiniuose žurnaluose, gauti pozicijas geriausiuose universitetuose ir būti gausiai cituojami. Kaip ir anksčiau, geriausias indikatorius šiuo atveju yra pripažinimo platumas – kongresai, žurnalai ir universitetai turi būti tarptautiniai, ir grupė jokiu būdu neturėtų apsiriboti viena organizacija. Vėliau prasideda institualizavimo etapas – oficialios mokslo klasifikacijos nišos priskyrimas grupei. Jei pasaulyje atsiranda magistro programos, specialiai ruošiančios studentus darbui kokioje nors kryptyje, jeigu ji įforminama kaip atskira specialybė, kurioje ginamos disertacijos, o pasauliniuose bendrų disciplinų kongresuose rengiamos atitinkamos sesijos – štai ir visiškai susiformavusi žinių sritis, kurią pripažįsta netgi itin konservatyvūs lavinimo biurokratai.

Tie patys kriterijai taikomi ir individualiame lygmenyje. Štai paprasti žingsniai, kurie turėtų parodyti, ar bendraujate su kitų mokslininkų pripažintu mokslininku, ar su šarlatanu. Visų pirma, interneto paieškos sistemos pateiks jums plačią jus dominančio subjekto biografiją (jeigu nepateikia, tai jau savaime iškalbinga – padaryti akademinę karjerą, kurios kiekvienas žingsnis nebūtų nuodugniai nušviestas internete, visiškai neįmanoma). Jeigu ji neprasidėjo viename iš top 20 visiems girdėtų universitetų – tai gan įtartina; jeigu ėng sviena karjeros fazė nevyko viename iš tokių universitetų – tai dar įtartiniau, ypač, jeigu tai nėra jaunuolis. Geriausi universitetai kviečiasi geriausius darbuotojus, ir jei nė vienas iš jų tiriamu subjektu nesusidomėjo, tai – dar viena priežastis susimąstyti. Jeigu išsilavinimas ir darbo vietos susijusios su viena sritimi, o dabartiniai darbai – su kita, verta sunerimti. Nors tai, kas paskui vadinama genialumu, dažnai pasireiškia dėl tokių pokyčių, tačiau dar dažniau pasireiškia kai kas visiškai priešingo.

Paskui savo herojaus publikacijų sąrašą patikrinkite kurioje nors citavimų (Web of Science ir/arba Scopus) duomenų bazėje.

Įrašykite kelių jo ar jos tekstų pavadinimus į tekstų paiešką, o pavardę į autorių užklausą. Publikacijų ir citavimų skaičius prilauso nuo disciplinos, tačiau jeigu bent viena jų cituojama mažiau nei penkis kartus, tai praktiškai bet kokios disciplinos atveju tai turėtų tapti gilaus susimąstymo priežastimi (išimtis – visiškai jauni autoriai). Paskui pakartokite bandymą su Google Scholar, įvedę angliškų publikacijų pavadinmus ir skirtingus autoriaus pavardė užrašymo variantus. Angliškų tekstų svarba irgi priklauso nuo disciplinos – socialiniai ar humanitariniai mokslai, kuriantys lokaliai naudojamas žinias, šiuo atžvilgiu atsilieka – tačiau gamtos mokslų atveju, turėtumėte rasti straipsnius, cituojamus dešimtis kartų.

Ar atlikus šią veiksmų seką, galima gauti klaidingą išvadą? Taip, ir nuklysti galima tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Izoliuoti genijai labiau egzistuoja masinėje kultūroje, nei realybėje – visi mokslo sociologijos tyrimai rodo, kad išskirtiniai mokslininkai paprastai auga panašių į save aplinkoje – tačiau visgi egzistuoja. Ir atvirkščiai, didelė palaikymo grupės gali būti politinio, o ne mokslinio talento rezultatas. Kaip bebūtų, jei vadovausitės pateiktomis gairėmis, galėsite būti tikri, kad jei ir klysite, tai suklysite su dauguma savo amžininkų.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(9)
Neverta skaityti!
(9)
Reitingas
(0)
Visi šio ciklo įrašai:
2018-04-20 ->
Ar torsioninių laukų tyrimai yra mokslo avangardas ar tiesiog pseudomokslas? Kur riba tarp mokslo ir pseudomokslo, ir kodėl iš tikro nėra paprasto atsakymo
2017-06-08 ->
2015-01-15 ->
2011-11-27 ->
Komentarai (24)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
47(5)
47(2)
37(4)
29(1)
20(0)
19(0)
18(0)
17(1)
13(0)
12(0)
Savaitės
69(7)
57(0)
53(0)
52(0)
Mėnesio
143(25)
122(17)
117(15)
111(10)