Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Psichologija

Kaip patapti genijumi? Tai, ko daugelis nežino apie Volfgangą Amadėjų Mocartą ir kokį eksperimentą atliko japonų psichologas su dvidešimt keturių vaikų grupe - jie visi įgijo neįtikėtiną absoliučią klausą

2019-01-25 (0) Rekomenduoja   (25) Perskaitymai (3304)
    Share

Wolfgangui Amadeus Mozartui buvo septyneri, kai leidosi į gastroles po Europą ir prasidėjo jo legenda. Amžininkus jis sužavėjo ne meistriškai grodamas smuiku ir įvairiais klavišiniais instrumentais, o tuo, kad, išgirdęs grojamą bet kokią natą, iš karto galėdavo ją tiksliai įvardyti. Šis gebėjimas stebino labiau negu virtuoziškas grojimas, atrodė, kad mažasis genijus gimdamas atsinešė paslaptingą talentą.


©Shutterstock.com

Bet talentas nėra viskas, kiekvienas gali daug pasiekti – tuo įsitikinęs psichologijos profesorius K. Andersas Ericssonas. Jis daug metų analizavo muzikos virtuozų ir tituluotų sportininkų sėkmės fenomeną ir įsitikino, kad kryptingas mokymasis gali pakeisti požiūrį į žmogaus galimybes. Drauge su rašytoju Robertu Poolo parašytoje knygoje „Kaip pasiekti (beveik) viską“ psichologas teigia, kad įvairių sričių geriausieji savo nišose įsitvirtino ne dėl įgimto talento, o todėl, kad daug metų praktiškai mokėsi naudodamiesi kūno ir smegenų adaptyvumu, rašoma pranešime spaudai.

Tai tinka ir kalbant apie Wolfgangą Amadeus Mozartą. Absoliuti klausa, kitaip tariant, tobula klausa, yra labai reta – būdinga tik maždaug vienam žmogui iš tūkstančio. Ji nedažna ir tarp muzikos virtuozų, tad, atrodo, galėtų būti puikiausias prigimtinio talento pavyzdys.

Tačiau per keletą pastarųjų dešimtmečių atsirado visiškai kitoks absoliučios klausos supratimas, iš esmės keičiantis požiūrį ir į kitus likimo dovanotus talentus. Japonų psichologas Ayako Sakakibara surinko dvidešimt keturių vaikų nuo dvejų iki šešerių metų grupę ir ėmė mokyti pagal skambesį atpažinti įvairius fortepijonu grojamus akordus.

Pamokos vykdavo kasdien po kelias minutes, vaikas baigdavo kursą tuomet, kai atpažindavo visus keturiolika Sakakibaros atrinktų akordų. Kai kurie vaikai mokėsi trumpiau nei metus, kiti užtrukdavo ir pusantrų. Kiekvienas tyrimo dalyvis, baigęs kursą, įgijo absoliučią klausą ir galėjo atpažinti fortepijonu grojamas atskiras natas.

Taigi kokia Mozarto absoliučios klausos paslaptis? Wolfgango tėvas, vidutinio talento smuikininkas ir kompozitorius Leopoldas Mozartas, niekada nebuvo patenkintas savo sėkme, todėl pasiryžo išugdyti vaikų muzikinį talentą tokį, kokį pats troško turėti. Pradėjo nuo vyresnės dukters Marios Annos ir, pasak amžininkų, vienuolikos metų ji jau grojo fortepijonu bei arfa ne prasčiau už suaugusius profesionalius atlikėjus. Tėvas, pirmojo vaikų muzikinio ugdymo vadovėlio autorius, Wolfgangą ėmėsi mokyti dar jaunesnį nei Marią Anną. Ketverių metų sūnus jau pagal visą programą mokėsi groti smuiku, klavišiniais ir kitais muzikos instrumentais.

Nors nežinome, kokias pratybas atlikdavo Mozartas, akivaizdu, kad būdamas šešerių ar septynerių jis mokydavosi kur kas intensyviau ir ilgiau nei vaikai, įgiję absoliučią klausą Sakakibaros pamokose. Dėl to ištobulinta Mozarto klausa neturėtų stebinti. Taigi ar tikrai septynmetis Wolfgangas turėjo retą genetinę dovaną, leidžiančią tiksliai atpažinti fortepijonu grojamą natą? Atsižvelgiant į visas mokslininkų žinias apie absoliučią klausą, reikėtų atsakyti „ne“.

Augdamas kitoje šeimoje, kur neskiriama pakankamai dėmesio muzikai, jis tikrai nebūtų ištobulinęs šio gebėjimo. Vis dėlto tam tikras Mozarto talentas buvo įgimtas – šį talentą nuo gimimo turėjo ir Sakakibaros mokiniai. Jie turėjo smegenis, gebančias taip vystytis ir prisitaikyti, kad, tinkamai mokomi, galėjo ištobulinti gebėjimą, stulbinantį visus, kas jo neturėjo. Trumpai tariant, talentas yra ne tiek absoliuti klausa, kiek gebėjimas ją įgyti, ir galima sakyti, kad šis talentas įgimtas bemaž kiekvienam.

XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje smegenų tyrėjai pradėjo suprasti, kad smegenys – netgi suaugusiojo – yra kur kas adaptyvesnės, nei buvo įmanoma įsivaizduoti, ir tai leidžia stipriai valdyti jų galimybes. Ypač svarbu, kad reaguodamos į tam tikrus dirgiklius smegenys keičiasi įvairiais būdais. Tarp neuronų formuojasi naujos jungtys, esančias jungtis galima sustiprinti ar susilpninti, o kai kuriose smegenų dalyse netgi įmanoma išauginti naujų neuronų. Mažo vaiko smegenys yra adaptyvesnės nei suaugusiojo, kaip ir visas kūnas, todėl tam tikrus gabumus galima tobulinti arba geriau sekasi tobulinti iki šeštųjų, dvyliktųjų ar aštuonioliktųjų metų. Vis dėlto ir suaugusiojo smegenys, ir visas kūnas tebėra labai adaptyvūs, todėl suaugusieji, netgi vyresnio amžiaus, tinkamai mokydamiesi gali įgyti daug įvairių gebėjimų.

NBA krepšininkas Ray’us Allenas, ne vieno tritaškių pataikymo rekordo autorius, kartą interviu prisipažino susierzinantis, kai iš aplinkinių išgirsta, kad Dievas jam davė talentą gražiai mesti pašokant. „Nenuvertinkite mano darbo, kurį kasdien dirbu, – atšaudavo jis tokiu atveju. – Ne kai kada, o kasdien. Paklauskite bet kurio mano komandos nario, kas daugiausia treniruojasi. Nuvykite į Sietlą ar Milvokį ir paklauskite. Visi atsakys, kad aš.“ Jo pirmasis treneris patvirtintų, jog anuomet šis krepšininkas iš savo komandos draugų toli gražu neišsiskyrė puikiu metimu pašokant, netgi atlikdavo tai kur kas prasčiau už kitus. Tačiau laikui bėgant, daug treniruodamasis, Allenas metimo pašokant įgūdžius ištobulino taip, kad atrodo, jog jis iš prigimties apdovanotas gebėjimu vikriai ir gracingai mesti kamuolį pašokdamas. Šiaip ar taip, jis pasinaudojo savo tikruoju talentu.

K. Andersas Ericssonas, Robertas Poolo

Kaip pasiekti (beveik) viską

Jei visada kuo nors žavėjotės, bet sakėte sau: „Neturiu tam talento.“ Jei nedrąsiai žvalgėtės į savo srities lyderius atsidusdami: „O, jeigu aš taip galėčiau!“ Jei augindami vaikus nuolat savęs klausėte, kas svarbiau – įgimti gebėjimai ar nuoseklus darbas... Tuomet ši knyga skirta jums. Sukurta ne tik padrąsinti, įkvėpti, bet ir nurodanti konkrečias technikas, padedančias savo srityje tapti geresniems ar net geriausiems, ir patarianti, kaip iš vaikuose glūdinčios gabumų sėklos išauginti neeilinių gebėjimų asmenybes. Psichologijos profesorius K. Andersas Ericssonas daug metų analizavo šachmatų čempionų, smuiko virtuozų ir geriausių tituluotų sportininkų sėkmės fenomeną.

Remdamasis savo tyrimų rezultatais, jis suformulavo teoriją, kuri aukštyn kojomis apvertė talento ir išskirtinių gabumų suvokimą: vienintelis dalykas, kuriuo eiliniai žmonės skiriasi nuo geriausių iš geriausiųjų, yra ne mistifikuotas įgimtas talentas, bet paprasčiausias tinkamas pasiruošimas ir nuosekli praktika. Tai reiškia, kad nors ir kokį tikslą užsibrėžtumėte – tapti smegenų chirurgu, slidinėjimo varžybose iškovoti auksą ar padėti savo vaikui išmokti japonų kalbos, – vadovaudamiesi knygoje pateikiamais revoliuciniais metodais, galite ištobulinti praktiškai bet kurį jums svarbų savo ar savo vaiko įgūdį. Kaip veikia geriausių iš geriausiųjų psichologija ir kodėl iš esmės kiekvienas galime tapti bet kurios srities profesionalu – knygoje išdėstyti principai pakeis jūsų požiūrį ir, kas žino, gal net gyvenimą.

Išleido BALTO leidybos namai

Verta skaityti! Verta skaityti!
(35)
Neverta skaityti!
(10)
Reitingas
(25)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
52(0)
52(4)
48(3)
46(0)
25(3)
24(7)
21(0)
20(1)
16(3)
Savaitės
185(20)
105(16)
80(2)
76(0)
Mėnesio
251(42)
185(20)
116(6)
105(9)
104(7)