Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

„Vitaminas B17“, arba mitas apie vaistą nuo vėžio

2011-04-05 (40) Rekomenduoja   (66) Perskaitymai (30447)
    Share

Viso pasaulio mokslininkai jau ne vieną dešimtmetį intensyviai kuria vaistus nuo vėžio. Pažanga yra, ir nemaža, tačiau absoliučiai visoms šios ligos atmainoms tinkančio universalaus vaisto nėra ir negali būti, nes onkologiniai susirgimai skiriasi savo biologija. Tokia situacija naudojasi žmonių viltis pagyti eksploatuojantys asmenys, kuriantys įvairias teorijas apie neva „stebuklingus“ vaistus. Viena šių teorijų yra apie „vitaminą B17“.

Cheminis organinis junginys amigdalinas (angl. amygdalin, cheminė formulė C20H27NO11) pirmą kartą buvo išskirtas 1830 metais. Šio pasiekimo autoriai – mokslininkai Pierre-Jean Robiquet ir A. F. Boutron-Charlard. Vėliau šią medžiagą tyrinėjo ir kiti mokslininkai, tad bėgant laikui ją pavyko rasti net keleto augalų sudėtyje, įskaitant migdolus, abrikosus ir juodąsias vyšnias.

Šeštojo dešimtmečio pradžioje pradėta komercinė prekyba amigdalinu, kaip priemone nuo vėžio. Tiesa, jo pavadinimas buvo pakeistas į laetrilą (angl. laetrile), kuris dar kartais vadinamas „vitaminu B17“. Įdomu tai, kad šis junginys visiškai nėra vitaminas (neturi jiems būdingų savybių), o vėliau net keliose medicininėse studijose buvo nustatyta, jog minėtoji medžiaga yra neefektyvi ir potencialiai toksiška dėl galimybės apsinuodyti cianidu.

Šiandieninėje mokslinėje literatūroje laetrilo naudojimas onkologiniams susirgimams gydyti aprašomas kaip „klasikinis sukčiavimo atvejis“. Minesotos universiteto (JAV) specialistas Irvingas Lerneris (Irving Lerner) tai apibūdina kaip „gudriausią, rafinuočiausią ir neabejotinai pelningiausią su vėžio gydymu susijusią apgavystę visoje medicinos istorijoje“.

Amigdalinas išgaunamas iš migdolų arba abrikosų kauliukų branduolio masės, ją verdant etanolyje. Vėliau, garinant gautą tirpalą ir į jį pridėjus dietilo eterio, amigdalinas nusėda mažyčių baltų kristalų pavidalu. Dar 1830 metais tyrinėtojai nustatė tris naujai atrasto amigdalino skilimo produktus – cukrų, benzaldehidą ir toksišką ciano rūgštį (vandenilio cianidą). Dėl sudėtyje esančios cianidinės grupės šis chemikalas priskiriamas cianogeninių glikozidų klasei.

Pirmą kartą amigdaliną vitaminu pavadino chemikas Ernstas T. Krebsas (Ernst T. Krebs). Tuo metu jis tikėjosi, jog įvardijus šią medžiagą maisto papildu, jam pavyks išvengti vaistų gamybai taikomų federaliniais įstatymais nustatytų apribojimų. Neatmestina galimybė, jog esminis tokio poelgio motyvas buvo siekis pasipelnyti, pasinaudojant tuometine visuomenės susižavėjimo vitaminais banga.

Amigdalino („vitamino B17“) toksiškumas

Žmogaus organizme vykstant medžiagų apykaitai, amigdalinas skyla į potencialų toksiną vandenilio cianidą. Kodėl „potencialų“? Cianido išsiskyrimą iš amigdalino skatina įvairūs fermentai, iš kurių vienas – beta-gliukozidazė – išskiriamas plonosiose žarnose ir taip pat aptinkamas daugelyje mums įprastų maisto produktų. Todėl niekas negali prognozuoti, kiek cianido išsiskirs, suvalgius kad ir nedidelį amigdalino kiekį. Medicinai yra žinoma atvejų, kai nurytas grynas amigdalinas arba suvalgytos abrikosų sėklos sukėlė stiprų apsinuodijimą cianidu, kai kuriais atvejais pasibaigusį mirtimi. Didžioji dalis medicininėje literatūroje aprašomų rimtų apsinuodijimų šia medžiaga kilo tada, kai pacientai laetrilą/amigdaliną vartojo kaip vaistą nuo vėžio. Pats apsinuodijimo faktas nustatomas atliekant paciento kraujo tyrimą."

Kai kurie laetrilo šalininkai propaguoja idėją, jog laetrilo sugeneruojamą cianidą visiškai nekenksmingai neutralizuoja mitochondrijų išskiriamas fermentas rodanezė (angl. rhodanese). Tačiau tokie teiginiai praktiniu požiūriu yra bereikšmiai, kadangi apsinuodijus cianidus išskiriančiomis medžiagomis (t. y. tuo pačiu „vitaminu B17“), cianidams neutralizuoti reikalingų junginių rezervai, esantys organizme, išeikvojami pernelyg sparčiai.

Klinikinių tyrimų patirtis

Amigdalinas vėžiui gydyti pirmą kartą buvo panaudotas dar 1845 metais Rusijoje. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šis gydymo būdas pasiekė ir JAV, tačiau greitai buvo pripažintas kaip per daug toksiškas. Šeštajame dešimtmetyje buvo užpatentuota neva „netoksiška“ sintetinė šio preparato forma, pradžioje naudota kaip mėsos konservantas. Vėliau jis pradėtas platinti kaip priešvėžinis vaistas, naudojant prekinį pavadinimą laetrile.

1977 metais JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) uždraudė prekybą amigdalinu ir laetrilu tarp atskirų valstijų, tačiau neilgai trukus 27 JAV valstijos legalizavo šios medžiagos naudojimą savo vidinėje rinkoje, suteikdamos galimybę pasinaudoti šia medžiaga paskutines onkologinių susirgimų stadijas išgyvenantiems pacientams. Kai kuriose valstijose šis įstatymas vis dar galioja.

1972 metais Sloan-Kettering vėžinių susirgimų centro (MSKCC) tarybos narys Benno C. Šmitas (Benno C. Schmidt) įtikino ligoninės vadovybę atlikti laetrilo tyrimus, siekiant moksliškai įsitikinti jo poveikiu. Reikiamus tyrimus atlikęs mokslininkas Kanematsu Sugiura nustatė, jog laboratorinių pelių organizmuose laetrilas nuslopino antrinius auglius, tačiau nesunaikino pirminių. Eksperimentas buvo pakartotas kelis kartus, rezultatai visais atvejais pasikartojo. Tačiau tuos pačius tyrimus pabandę atkartoti trys kiti mokslininkai tokių rezultatų negavo. Tuo metu šie tyrimai buvo pernelyg mažos apimties ir nebuvo patikrinti su kontrolinėmis grupėmis, tad moksliniuose žurnaluose tokie preliminarūs rezultatai nebuvo publikuojami. Nepaisant to, informacija apie juos pasiekė laetrilo šalininkus ir tai sukėlė ženklų visuomenės susidomėjimą.

Siekdami išplėsti Sugiuros atliktą tyrimą, MSKCC mokslininkai atliko kontroliuojamą eksperimentą. Daliai tyrime naudotų laboratorinių pelių buvo suleista laetrilo, daliai – jokio poveikio nedarančio fiziologinio tirpalo. Sugiura taip pat dalyvavo tyrėjų komandoje. Atlikus patologinius tyrimus, paaiškėjo, jog laetrilo poveikis buvo ne didesnis nei placebo.

Vėliau laetrilas buvo išbandytas su 14 tipų vėžiniais augliais ir nei vienu atveju jo efektyvumo požymių nebuvo nustatyta. Atsižvelgdami į tokius rezultatus, MSKCC specialistai padarė išvadą, jog „laetrilas nepasižymi jokiu pacientui naudingu poveikiu“.

2006 daugiau kaip 100 šalių savanorišku pagrindu veikianti ir medicininės informacijos analize užsiimanti organizacija „Cochrane Collaboration“ pateikė tokią išvadą: „Teiginys, jog laetrilas [„vitaminas B17“] turi kokį nors teigiamą poveikį vėžiu sergantiems pacientams, negali būti pagrįstas jokiais klinikinių tyrimų rezultatais. Atlikta sisteminė analizė aiškiai rodo, jog laetrilo ar amigdalino efektyvumui tirti būtini kontroliuojami arba randomizuoti klinikiniai tyrimai“. Atsižvelgiant į įrodymų trūkumą, JAV Maisto ir vaistų administracija šios medžiagos nepatvirtino.

JAV Nacionalinis sveikatos institutas (NIH) įrodymus analizavo nepriklausomai nuo kitų institucijų ir nustatė, jog klinikinių studijų metu amigdalinas arba pasižymėjo labai mažu priešvėžiniu poveikiu arba išvis neturėjo jokio poveikio. Pavyzdžiui, 1982 metais atlikto tyrimo metu, kuriame dalyvavo 178 pacientai, nustatyta, jog gydant laetrilu, navikų masė padidėjo visiems išskyrus vieną pacientą. Tyrimo autoriai taip pat paskelbė, jog „amigdalino (laetrilo) terapijos kenksmingumas pastebėtas kelių pacientų atvejais, kuriems pasireiškė apsinuodijimo cianidu požymiai, arba cianido koncentracija kraujyje priartėjo prie mirtinos ribos“. Taip pat padaryta išvada, jog „šią medžiagą naudojantys pacientai turėtų būti informuojami apie pavojų apsinuodyti cianidu, o cianido koncentracija jų kraujyje turėtų būti nuolat stebima; amigdalinas (laetrilas, B17) yra toksiškas vaistas, kuris yra neefektyvus gydant vėžį“.

Šalininkų nuomonė ir legalumas

Nors laetrilas medikų bendruomenėje plačiai pripažįstamas kaip sukčiavimo priemonė, laetrilo šalininkai šios etiketės kratosi. Jie teigia, jog egzistuoja sąmokslas tarp JAV Maisto ir vaistų administracijos, farmacijos pramonės atstovų ir medikų bendruomenės (įskaitant tokias organizacijas kaip Amerikos medikų asociacija, JAV vėžio institutas ir Amerikos vėžio draugija), siekiant „eksploatuoti Amerikos žmones ir ypač vėžiu sergančius asmenis“.

Dalis Šiaurės Amerikoje gyvenančių pacientų savanoriškai pasirinkdavo tokį „netradicinį“ gydymo būdą ir keliaudavo į Meksiką, kurioje nebuvo draudimo gydyti laetrilu. Vienas šių pacientų buvo žymus amerikiečių aktorius Stivas Makvynas (Steve McQueen). Jo gydymu užsiėmė Viljamas Donaldas Keli (William Donald Kelley), turėjęs ortodonto licenziją (1976 metais ji buvo panaikinta). V. D. Keli sukurtas itin kontraversiškas metodas sukėlė sensaciją visuomenės informavimo priemonėse jau vien dėl pasaulinio įžymumo paciento, o iki tol savo gydymo metodą reklamuodavo teigdamas, jog „jam pačiam tokiu būdu pavyko išsigydyti kasos vėžį“. Mėgstantiems faktus, galima priminti, jog visiška kasos vėžio remisija yra itin reta.

Nepaisant į didžiąją Makvyno kūno dalį išplitusių metastazių, Keli viešai pareiškė, jog jo pacientas bus visiškai išgydytas ir gyvens normalų gyvenimą. Tačiau aktoriaus būklė pablogėjo, jo pilve atsirado naujas ir didelės masės (apie 2kg) navikas. Nežiūrint į JAV medikų rekomendacijas, jog auglys yra neoperuojamas, kadangi jo širdis neatlaikys operacijos, Makvynas tokiai intervencijai ryžosi. Operacija taip pat buvo atliekama vienoje Meksikos klinikoje, po kurios pirminio etapo pacientas mirė.

Vienas laetrilo šalininkų JAV nacionalinis rankų lenkimo čempionas Džeisonas Veilas (Jason Vale), kurį laiką teigė, jog pasveiko nuo inkstų ir kasos vėžio, valgydamas abrikosų sėklas. Jis 2003 metais buvo nuteistas už laetrilo ir kitų nelegalių medžiagų reklamą. Tuo metu teismas nustatė, jog Veilas, iš laetrilo pardavimų užsidirbęs mažiausiai 500000 dolerių, šią medžiagą populiarino apgavikiškais tikslais. Laetrilu (amigdalinu, „vitaminu B17“) medicininiais tikslais prekiaujantys asmenys šioje šalyje baudžiami pagal įstatymus. JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) laetrilą įvardija kaip „itin toksišką produktą, kuris neparodė jokio efekto gydant vėžį“.

Perskaičius šį straipsnį, gali kilti natūralus klausimas: o tai kaip išgydyti vėžį? Šios ligos „neišgydomumo“ samprata dabartiniu metu sparčiai keičiasi. Būtina prisiminti, jog daug kas priklauso nuo ligos lokalizacijos, tipo, ankstyvosios diagnostikos. Yra onkologinių susirgimų, nuo kurių ankstyvųjų stadijų pasveikusių pacientų skaičius artėja prie šimto procentų. Pasaulyje kasmet atsiranda naujų gydymo priemonių, tačiau jų efektyvumo patvirtinimui reikalingi išsamūs klinikiniai tyrimai. Itin daug žada šiuo metu sparčiai plėtojama genų terapija. Tačiau plačiau apie tai – atskirame straipsnyje.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(119)
Neverta skaityti!
(50)
Reitingas
(66)
Komentarai (40)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
49(0)
44(0)
35(0)
33(0)
17(7)
11(0)
10(1)
Savaitės
104(1)
87(0)
86(4)
Mėnesio
149(27)
147(12)
142(22)
107(0)
101(19)