Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Beprotiškiausi eksperimentai. Maistas į skrandį – per skylę šone

2011-12-14 (7) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (4696)
    Share

1822 metų birželio 6 dieną prancūzų kilmės kanadietis Alexas St. Martinas, dirbęs kailių gabentoju Mackinaco saloje, buvo netyčia iš maždaug metro atstumo pašautas šratais užtaisyta muškieta į pilvo viršutinę kairiąją dalį. Muškietos palikta žaizda buvo „didesnė nei vyro delnas“, rašė gydytojas Williamas Beaumontas, gydęs sužalojimą.

Muškietos šūvis sužalojo plautį, du šonkaulius ir skrandį. Medikas ilgai stengėsi žaizdą užgydyti, bet visiškai užverti atsivėrusios angos jam nepavyko – susidarė nuolatinė skrandžio fistulė (ertmė, kanalas), todėl ją reikėdavo tiesiog užkišti, kad maistas ir skysčiai neištekėtų iš skrandžio. Tiesa, vieno liudininko teigimu, medikas net neplanavo žaizdos gydyti ir tyčia paliko skylę atvirą, kad galėtų vykdyti mokslo eksperimentus.

A. St. Martinui muškietos šratai iš esmės išsprogdino skrandžio sienelę ir pilvo sieną maždaug žmogaus delno dydžio plote, sunaikino priešakinę šeštojo šonkaulio pusę, suskaldė penktąjį šonkaulį, sužalojo apatinę kairiojo plaučio dalį, prakiurdė diafragmą ir skrandį. Šūvio sumaitota masė, kartu su rūbų atplaišomis, buvo sustumta į krūtinės ertmę ir raumenis. Praėjus pusvalandžiui nuo nelaimės, W. Beaumontas apžiūrėjo nukentėjusįjį: pro skylę šone kyšojo kalakuto kiaušinio dydžio plaučio audinių fragmentas. Per tą pačią ertmę šone atsivėrė ir dalis skrandžio. Pro angą, kuri buvo pakankamai didelė, kad tilptų smilius, tekėjo skrandžio turinys.

Žaizdos buvo aptvarstytos, bet skrandžio turinio tekėjimas nesiliovė, o žaizda gerokai padidėjo. Atsidalino kai kurios dalys plaučio, kremzlių, šonkaulių ir krūtinkaulio kardinės ataugos. Praėjus metams po nelaimės žaizda buvo visiškai surandėjusi, neskaitant skrandžio ir krūtinės sienos fistulės. Šios fistulės anga buvo maždaug 6 cm skersmens ir per ją nuolat ištekėdavo maistas arba gėrimai, todėl ji turėjo būti užkemšama tvarsčiu ar užspaudžiama tamponu.

A. St. Martinas po sužeidimo nebegalėjo dirbti kailių gabentoju – jo darbas buvo irkluoti kanoją iki indėnų medžiotojų, nupirkti iš jų kailius ir pargabenti juos prekybos kompanijai. Todėl jį pasamdė pats gydęs medikas – A. St. Martinas kapodavo malkas, šienaudavo ir atlikdavo kitus ūkio darbus.

1825 metais W. Beaumontas, persikėlęs į Niagaros fortą, pradėjo eksperimentuoti su A. St. Martinu – jis tapo pirmu žmogumi pasaulyje, tiesiogiai stebėjusiu virškinimą skrandyje. Medikas prie šilkinio siūlo pririšdavo iki 10 gramų sveriančius maisto gabalėlius ir juos per skylę nuleisdavo tiesiai į A. St, Martino skrandį (tyrimai buvo atliekami su stipriai prieskoniais pagardinta jautiena, žalia sūdyta liesa jautiena, žalia sūdyta liesa kiauliena, žalia liesa šviežia jautiena, virta sūdyta jautiena, sužiedėjusia duona ir žaliais kopūstais).

Po maisto įleidimo eksperimento dalyvis keliaudavo toliau dirbti įprastinių ūkio darbų. O mokslininkas siūlus ištraukdavo po vienos, dviejų arba trijų valandų ir vertino kaip apvirškintas vienoks ar kitoks maistas. Pirmą kartą palikus maistą skrandyje penkioms valandoms, jį mokslininkui teko ištraukti, nes A. St. Martinas pasiskundė virškinimo sutrikimu. Visą kitą dieną W. Beaumontas gydė tiriamojo asmens skrandžio veiklos problemas.

1825 metų rugpjūčio 7 dieną A. St. Martinas gydytojo paliepimu 17 valandų pasninkavo, o vėliau buvo išmatuota skrandžio temperatūra (ji buvo 38 ºC). Gydytojas paėmė skrandžio sulčių mėginį ir mėgintuvėlyje stebėjo virtos jautienos virškinimo greitį. Toks pats jautienos gabalėlis tuo pačiu metu buvo nuleistas ir į A. St. Martino skrandį. Skrandyje mėsa buvo suvirškinta per dvi valandas, mėgintuvėlyje su skrandžio sultimis – per 10 valandų (palaikant pastovią maždaug 38 ºC temperatūrą). Kitą dieną eksperimentas buvo pakartotas su virta vištiena, kuri, kaip paaiškėjo, virškinama lėčiau nei jautiena. Eksperimentu nustatyta, kad skrandžio sultys pasižymi tirpiklio savybėmis.

Rugsėjį A. St. Martinas grįžo į savo namus Kanadoje, kur susituokė ir jo žmona pagimdė vaikų, taigi, kurį laiką eksperimentai buvo nutrūkę.

Po ketverių metų, 1829 m. birželį, A. St. Martinas su šeima grįžo pas Beaumontus – ir šį kartą su savimi atsivežė šeimą. Bet tuo metu W. Beaumontas įtemptai dirbo Crawfordo forte, kurio kariai labai dažnai sirgdavo maliarija, todėl eksperimentai nebuvo atnaujinti iki pat gruodžio.

Gruodį mokslininkas nusprendė pasiaiškinti kokia yra orų įtaka virškinimui. Mokslininkas buvo pastebėjęs, kad sausas oras skrandžio temperatūrą padidina, o drėgnas oras ją sumažina. Kito eksperimento metu buvo lyginama, kas nutinka maistui, įdėtam į indą su vandeniu, maistui inde su skrandžio sultimis (nepalaikant nuolatinės kūno temperatūros) ir maistui A. St. Martino skrandyje. Nustatyta, kad skrandžio sultys be šilumos maisto nevirškina.

Mokslininkas stebėjo ir lygino įvairesnių maisto produktų virškinimą: jis pastebėjo, kad daržovės yra sunkiau virškinamos nei mėsa, o pienas prieš pradedant virškinti koaguliuojasi. Eksperimentų metu A. St. Martinas kartais susierzindavo, mat maisto pašalinimas iš skrandžio jam keldavo stresą, todėl medikas turėjo puikią progą pastebėti, kad pyktis pablogina virškinimą.

1831 m. balandį A. St. Martinas išvyko į savo namus Kanadoje, bet 1832 m. pabaigoje W. Beaumontas, nusprendęs toliau vykdyti virškinimo tyrimus, išvyko iš forto, žmoną paliko gyventi su jos giminėmis, susirado savo eksperimentų subjektą ir, nusigabenęs jį į Vašingtoną, toliau eksperimentavo: į skrandį buvo dedamos žalios austrės (vieną kartą jų buvo pridėta iškart 12), dešra, aviena, virta sūdyta riebi kiauliena.

Medikas tyrė skrandžio sulčių įtaką virškinimui, bet nevertino seilių svarbos, be to, negalėjo atlikti skrandžio sulčių cheminės analizės – XIX a. šio tyrimo metodo galimybės buvo labai ribotos.

1833 m pavasarį, po vieno iš jo vaikų mirties, A. St. Martinas išvyko namo į Kanadą ir pasižadėjo vėl susitikti su mediku vasaros pradžioje, tačiau pažado nesilaikė – tai buvo paskutinis jo ir su juo eksperimentavusio mediko susitikimas.

Įdomu tai, kad A. St. Martinas po sužalojimo su skyle šone nugyveno dar 58 metus ir mirė 1880 m. - jam tuo metu buvo 81 metai.

Skrandžio fiziologijos tėvu pavadinto W. Beaumonto gyvenimas buvo trumpesnis – 1853 metais išeidamas iš paciento namų jis paslydo ant apledėjusio laiptelio, susitrenkė galvą, dėl ko prasidėjo kraujavimas į smegenis ir gydytojas mirė. Medikui tuomet buvo 67 metai.

Santykiai tarp tiriamojo ir mokslininko buvo ganėtinai sudėtingi: vieni šaltiniai juos nusako kaip tarno ir šeimininko bendravimą, kitais atvejais nurodoma, kad A. St. Martinas eksperimentuoti su juo leido iš dėkingumo. Tačiau dėkingumo prielaidą tikriausiai galima atmesti vertinant tai, kad tiriamasis noriai atsisakydavo gydytojo globos bei išvykdavo (o W. Beaumonto teigimu – netgi pabėgdavo) namo. Be to, po antrojo sugrįžimo pas gydytoją A. St. Martinas pareikalavo užmokesčio už dalyvavimą eksperimentuose, o W. Beaumontas savo ruožtu parengė sutartį, pagal kurią tiriamasis turėjo „paklusti, iškęsti ir sutikti su visais deramais ir pagrįstais reikalavimais bei eksperimentais“.

Pats gydytojas savo užrašuose yra nurodęs, kad jo atliekami eksperimentai tiriamajam yra labai nemalonūs ir kartais netgi skausmingi – ypač temperatūros matavimai ir didelių kiekių skrandžio sulčių paėmimai.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (7)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
49(2)
37(2)
33(0)
32(0)
25(9)
23(4)
19(2)
18(8)
16(7)
14(2)
Savaitės
86(9)
69(0)
64(2)
62(3)
Mėnesio
137(27)
132(0)
122(6)
113(14)
111(0)