Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Plaukuotumo paieškos (Video)

2012-06-30 (17) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (440)
    Share

Kai kurios didžiausios gyvenimo paslaptys slepiasi tiesiai prieš akis. Ši – ypatingai rėžianti akį. Išvysite ją beveik kiekviename biure, universitete, restorane ir viešoje vietoje. Ji yra nuolatinė 40 milijonų vyrų palydovė JAV ir šimtų milijonų visame pasaulyje. Tiesą sakant, man užtenka žvilgtelėti į veidrodį, kad pamatyčiau spindintį pavyzdį.

Vyriškų plikių pilna visur. Jų savininkams didžiausias galvosūkis būna, kaip jos atsikratyti. Plikimas yra pagrindinė medicinos problema, reikalaujanti neatidėliotino sprendimo. Na, bent jau pasak daugelio mano plikagalvių draugų. Per amžius vyrų pastangos įgyti tankius karčius beveik prilygdavo impotencijos gydymo pastangoms. Tačiau dar visai neseniai mūsų galimybes atrasti vaistą pirmiausiai ribojo, tarkim taip, fragmentiškas supratimas apie tikslias vyrų plikimo priežastis. Tai turėtų pasikeisti, nes pastangos laboratorijose nušviečia plikių atsiradimą.

Bet netgi vis geriau suprantant, kodėl vyrai praranda plaukus, plikumas išlieka mįslė. Žinoma, jei plaukai ant galvos teikia naudą – apsaugą nuo saulės, šiek tiek šilumos ir taip pat, tikriausiai, seksualumą – juos praradę vyrai praranda ir šiuos privalumus. Kodėl tada vyrišką praplikimą lemiantys genai sėkmingai perduodami, o ne tampa vis retesni? Kitaip tariant, kodėl praplikę vyrai neišnyko? Kaip evoliucijos biologui – ir visai patenkintam savo lygiu viršugalviu – tai ypatingai intriguojanti mįslė.

Sulaukus 30 metų, ketvirčiui vyrų būna prasidėjęs plaukų netekimas. Vyriško praplikimo geografija nuspėjama: pirmiausia plaukai pradeda nykti aukščiau kaktos, paskui viršugalvyje, vėliau plaukai retėja daugmaž vienodai. Viena iš pirmųjų užuominų apie šios dažnai nerimą keliančios migracijos priežastis yra Senovės Graikijos filosofo Hipokrato pastebėjimas, kad eunuchai niekada nepraplinka. Dabar žinome, kad vienas iš plikimo faktorių yra aukštas testosterono lygis plaukų folikuluose ir aplink juos – galvos nugarinėje dalyje augantys plaukai turi mažiau testosterono receptorių, tad juos mažiau veikia hormonai. Testosteronas kūne paverčiamas dihidrotestosteronu ir tai kažkaip sustabdo folikulus nuo ilgų ir storų plaukų augimo ir vietoje to paskatina juos auginti trumpus ir plonus, panašius į augančius ant kūdikių galvų. Tad iš esmės plaukų linijai traukiantis, vyrų plaukų folikulai su amžiumi tampa jaunesni.

Akivaizdi išvada yra, kad kastracija gali užkirsti kelią nuplikimui. Nors vyrai yra ėmęsi keisčiausių nuplikimo gydymo būdų (žr. „Plaukų auginimo priemonės“) ši priemonė buvo ypatingai nepopuliari. Bet testosteronas yra tik dalis nuplikimo istorijos ir, laimei, naujausi problemos supratimo duomenys siūlo patrauklesnių sprendimo alternatyvų.

Normaliomis sąlygomis plaukų folikuluose vyksta augimo ir ramybės ciklai. Augimo ciklo metu, plauko svogūnėlyje esančios kamieninės ląstelės padidėja, suaktyvėja ir tampa plauko motininėmis ląstelėmis, kurios sparčiai dalydamosi inicijuoja naujo plauko kamieno augimą.

Šiandien plaukai, rytoj nelabai
Normalus plaukų augimas prasideda nuo kamieninių ląstelių svogūnėlyje, tačiau praplikusiems vyrams neužtenka juos suaktyvinančių signalų.

Spėdami, kad plinkančiuose vyruose turi kažko trūkti, George'as Cotsarelisas su kolegomis iš Pensilvanijos universiteto Filadelfijoje kruopščiai ištyrė plaukų folikulus praplikusiose ir nepraplikusiose savo galvų vietose. Komanda tikėjosi, kad praplikusiose vietose trūks ir kamieninių, ir motininių ląstelių. Bet jų laukė siurprizas.

„Net kai plikumo fiziologija atskleista detaliai, pagrindinė mįslė lieka“

Nors motininių ląstelių praplikusiose vietose beveik nebuvo, kamieninių ląstelių buvo sočiai. Atrodo, jos tiesiog nebuvo aktyvuojamos, kad pradėtų tapimo plauku procesą (Journal of Clinical Investigation, vol 121, p 613). Tai buvo esminė žinia ir didelis proveržis. Kamieninės ląstelės gali tapti beveik bet kokiomis ląstelėmis ir jei galėtume išsiaiškinti, kaip įjungti teisingus genus, kad jos pakistų į plaukus, atsirastų viltis nepatenkintiems praplikusiems vyrams. Ši perspektyva, regis, priartėjo pernai, kai Berlyno technikos universiteto komanda aprašė plauko augimą laboratorijoje iš žmogaus skalpo paimtų ląstelių (Journal of Biotechnology, vol 152, p 108). Transformacija priklausė nuo sudėtingos daugelio komponentų kakofonijos ir diriguoti jiems ant žmogaus galvos bus daug sudėtingiau, nei Petri lėkštelėje. Kaip bebūtų, šio proveržio siūlomas potencialas kelia jaudulį ir galimybę beplaukėms galvoms vėl pasidabinti ševeliūra.

Bet kodėl mano ir kitų praplikusių vyrų kamieninės ląstelės netampa motininėmis? Valerie Horsely vadovaujama grupė iš Jeilio universiteto atrado dalį atsakymo. Jie išsiaiškino, kad bent jau pelėms, signalai, kamienines ląsteles verčiantys motininėmis ateina iš riebalų, esančių prie folikulo. Jau seniai žinoma, kad riebalų sluoksnis ant praplikusių žmonių – ir praplikusių pelių – skalpų yra plonesnis, nei ant nepraplikusių, nors jų riebalų sluoksnis kitur gali būti visai ne plonas (Cell, vol 146, p 761). Kita užuomina atėjo iš Cotsarelis'o paskutinio tyrimo. Jis atrado, kad cheminė medžiaga, prostaglandinas, vadinamas D2, slopina kamieninių ląstelių aktyvavimą. D2 koncentracija praplikusiose vyrų galvų vietose didesnė, nei plaukuotose dalyse (Science TranslationalMedicine, vol 4, p I26ra34). Tad panašu, plikimą sukelia signalų, stimuliuojančių kamienines ląsteles nebuvimas ir tuo pat metu buvimas signalų, liepiančių joms likti neaktyvioms. Dvigubas prakeikimas.

Plaukų auginimo priemonės

Tarp pagrindinių žmogaus poreikių, atrodo yra maistas, vanduo, pastogė, miegas ir plaukuota galva. Jau prieš 5000 metų tarp asirų, šumerų, persų ir graikų buvo populiarūs perukai ir žoliniai vaistai nuo plikimo. Senovės egiptiečiai užrašė vieną iš seniausių žinomų gydymo būdų prieš 3500 metų Eberso papiruse. Jo sudėtyje buvo mišinys iš geležies oksido, švino, svogūnų, alebastro, medaus ir gyvatės, krokodilo, hipopotamo ir liūto riebalų – kartu su malda Saulės dievui.

Nuo tada priemonių nuo nuplikimo arsenalas smarkiai prasiplėtė. Miegoti ant pasviros lovos. Nesimasturbuoti. Auginti ilgus plaukus. Neauginti ilgų plaukų. Trinti galvą raudonaisiais pipirais, žibalu ir karbolio rūgštimi. Tepti šalavijų aliejumi. Masažuoti „Blud-Rub“ mašina. Dėvėti vakuuminę kepurę. Šukuotis elektrinėmis šukomis. Leistis vašką po skalpo oda. Pilti šaltą arbatą ant plikės. Trinti galvą citrinų sultimis ir šokti mėnesienoje. Melstis.

Dabar populiaresnė plaukų transplantacija. Paprastai paimamos plaukų juostelės ar atskiri plaukų folikulai nuo plaukuotesnės savo – ar kieno kito – galvos vietos ir įsodinamos į praplikusią vietą. Įmanoma transplantuoti ir dirbtinius plaukus. Atrodo ekstremalu, tačiau kasmet tam išleidžiami milijardai, tad tikėtina, kad kas nors, su kuo dirbate ar prasilenkiate kasdien, investavo į tai.

Ne tokia drastiška alternatyva yra Propecia, Merck firmos tabletė, veikianti, kaip tam tikras lokalizuotas biocheminis kastratorius, sumažinantis perteklinio testosterono poveikį. Jis veikia, ribodamas enzimą, verčiantį testosteroną į dihidrotestosteroną. Plinkantys vyrai paprastai turi daugiau šio enzimo, tad Propecia padaro jo lygį priartina prie vidutinio. Kitas populiarus vaistas, minoksidilas (parduodamas, tarp kitų ir Rogaine pavadinimu), stimuliuoja kraujotaką ir aktyvuoja enzimus, gaminančius prostoglandinus, kurie skatina plaukų augimą. Dar nesuprastu iki galo būdu minoksidilas gali paskatinti papildomų plaukų, panašių į kūdikio, augimą, nors paprastai ne tokių plaukų buvo netekta.

Naujausios plikimo biologijos įžvalgos žada naujus gydymo būdus. O būtent, daug produktų, kol kas dar neplatinamų rinkoje, stengiasi stimuliuoti šalia plauko folikulo esančias kamienines ląsteles, kurios būna neaktyvios praplikusiems vyrams (žr. pagrindinį straipsnį). Kai kurie mokslininkai netgi drįsta kalbėti apie „nuplikimo pabaigą“. Gyvename naujame šauniame pasaulyje, kur galima išgydyti bet ką, netgi nuplikimą.


Čia nuo 2:43 minutės rodomas „Blud-Rub“ mašinos veikimas. Tačiau ir visas siužetas gana smagus.

Nė vienas iš šių tyrimų neišgelbėjo gyvybių, tačiau milijonams vyrų su kūdikių plaukais tai yra svarbu. Turime kai kuriuos atsakymus į klausimą, kodėl vyrai plinka, nuplikimo gydymo biznis, panašu, galiausiai susiliejo su mokslu. Pinigai ir patentai skrajoja greiti ir įsiutę. Išties, ši tyrimų sritis dabar tokia karšta, kad reikalai smarkiai pasistūmės per pusmetį ar metus. Tačiau, netgi kai nuplikimo fiziologija bus smulkiai išsiaiškinta, liks pagrindinis galvosūkis.

Intriguojantis klausimas, kuris veikiau nuves prie didesnių paslapčių, nei prie paprasto sprendimo, yra kodėl nuplikę vyrai išvis egzistuoja? Nuplikimas gamtoje yra itin retas reiškinys. Lieka neaišku, kodėl ir kada mūsų protėviai prarado didžiumą savo kailio, bet sutariama, kad likę plaukuoti ploteliai išlaikė konkrečią paskirtį. Plaukai ant galvos gali saugoti mus nuo vidurdienio kaitros, išlaikyti kūno šilumą šaltyje ir netgi patraukti partnerį. Jei taip, plaukus praradę vyrai yra blogesnėje padėtyje ir galima būtų tikėtis, kad natūrali bei lytinė atranka turėjo juos atmesti. Tad kodėl tokie plikiai, kaip aš ar bent jau tokios genų versijos, neišnyko?

Anksčiau spėta, kad vyrų genetinis polinkis į nuplikimą užkoduotas genuose, paveldėtuose iš motinos. Kadangi ji nekentėtų nuo nuplikimo ir jo neigiamų pasekmių, natūrali atranka neturėtų priežasties šalinti šiuos genetinius variantus. Bet pamąsčius apie tai nuodugniau, tokio teiginio logika sugriūna – motinos turi tokią pačią tikimybę susilaukti sūnaus, kaip ir dukros ir kiekvieną kartą, jei tie vyrai turi mažesnį šansą susilaukti palikuonių, šie variantai turėtų retėti. Bet kokiu atveju, mokslas parodė, kad ši motinos hipotezė yra klaidinga. Dabar žinome, kad polinkis praplikti gali būti paveldėtas iš abiejų tėvų, nors neaišku, koks geno variantas už tai atsakingas. Bet galima užtikrintai teigti, kad daug genų lemia tikimybę, kad sūnus vieną dieną turės užsišukuoti plaukus ant plikės (Australasian Journal of Dermatology, vol 745, p 81).

Kaip pirmauti

Tikriausiai tai reiškia, kad nuplikimas turi kažkokį išgyvenimo pranašumą tarp vyrų, leidusį jam evoliucionuoti. Vienas spėjimas yra, kad jis signalizuoja dominavimą ir statusą. Plika kakta gali tarnauti kaip tam tikra emocijų reklamos lenta, ypač raudonis, išmušantis supykus. Gamtoje raudona spalva dažnai reiškia dominavimą, tad pikta plika galva atitinka nebylų, bet labai aiškų pareiškimą „Neprasidėk su manimi!“ Bet dominuojantiems individams nebūtinai trūksta plaukų. Daugelis istoriškai reikšmingų lyderių visose kultūrose jų turėjo užtektinai. Dar daugiau, esame linkę diskriminuoti beplaukius lyderius. Pavyzdžiui, tarp renkamų valdininkų JAV mažiau praplikusių, nei tarp to paties amžiaus bendros populiacijos (Journal of Nonverbal Behavior, vol 4, p 269). Tuo tarpu bent kai kurie iš praplikusių lyderių slėpė savo „lyderystės ženklą“ – pavyzdžiui, sakoma, kad Julijus Cezaris išrado užšukavimą.

Kita idėja, kad nuplikimas galėjo išsivystyti kaip socialinis brandos, išminties ir rūpestingumo ženklas. Kol kas vienintelėje šios idėjos studijoje praplikę vyrai buvo moterų vertinami kaip labiau subrendę ir mažiau agresyvūs, bet tuo pačiu ir vyresni bei, apgailestauju tai sakydamas, mažiau patrauklūs (Ethology and Sociobiology, vol 17, p 99). Evoliucinis klausimas yra, kodėl genai, perduodantys tokį signalą turėtų būti pranašesni. Kadangi praplikimo tikimybė su vyro amžiumi didėja, gal praplikę vyrai turi mažiau vaikų, bet tie, kurių susilaukė prieš prarasdami plaukus, turi daugiau šansų klestėti dėl jų tėvų išminties ir rūpestingumo. O gal ne.

O kas, jei nuplikimas nėra signalas, o fiziologinis prisitaikymas? Tada reikėtų tikėtis jo pranašumų vyresniame amžiuje, bet ne jaunystėje. Nesenas tyrimas teigia, kad nuplikimas leidžia vyresniems vyrams gauti daugiau saulės šviesos. Tai padidina vitamino D gamybą ir padeda užkirsti kelią prostatos vėžiui (Medical Hypotheses, vol 70, p 1038). Tai įdomu, tačiau nebuvo žengtas kitas paprastas žingsnis ir nebuvo palygintas sergamumas prostatos vėžiu tarp praplikusių ir plaukuotų vyrų.

Vėlgi, nuplikimas gali būti ne prisitaikymas. Tai galėjo nutikti dėl genų dreifo – kaprizo, dėl kurio kai kurie genai klesti atsitiktinai. O gal praplikimas nėra prisitaikymas pats savaime, bet yra genetiškai susijęs su kai kuriais senėjimo požymiais, kurie yra prisitaikymas. Genai, lemiantys vyro plikę gali duoti jam kažkokių dar nepastebėtų supergalių. Galima juk pasvajoti.

Jei galėtume vienareikšmiškai nustatyti genus atsakingus už nuplikimą, galėtume patikrinti, ar jie suteikė pranašumo pastaruoju evoliuciniu laiku. Kol kas mano ir milijonų kitų vyrų tviskančios kaktos paslaptis lieka nepaaiškinta. Atminkite tai kitą kartą, kai sumanysite pasišaipyti iš praplikusio vyruko. Mes paslaptingi. Mes žvilgame nuo nepaaiškinamo magiškumo. Ir dar nuo prakaito.

Robas Dunnas iš Šiaurės Karolinos valstijos universiteto Reilyje yra knygos „The Wild Life of Our Bodies“ autorius.


Kaip žinduoliai neteko plaukų

Bangininiai, kuriems priskiriami banginiai ir delfinai, išsivystė iš sausumos žinduolių maždaug prieš 34 milijonus metų. Jie neteko plaukų, prisitaikydami prie gyvenimo vandenyje, tapdami aptakesni, tad geresni plaukikai. Pakeisdami kailio teiktą izoliaciją, jie išvystė storą poodinį riebalų sluoksnį.

Plaukuočiausia dramblio kūno vieta yra į teptuką panašus plaukuotas uodegos galiukas. Temperatūros reguliavimui drambliai atsisakė įprasto žinduoliams kailio. Didelių, karštose vietose gyvenančių gyvūnų pagrindinė problema yra perkaitimas, o šilumos pertekliaus lengviau atsikratyti per odą, nei per kailio sluoksnį.

Vakarų Amazonės baseine Brazilijoje ir Peru gyvena keistai atrodanti beždžionė. Visą raudonųjų uakarių (Cacajao calvus) kūną dengia ilgi susivėlę plaukai, bet jų veidas ir viršugalvis plikas ir skaisčiai raudonas. Iš tiesų jų oda nepigmentuota ir spalvą įgauna nuo arti odos paviršiaus išsiraizgiusiais kapiliarais tekančio kraujo. Gera spalva yra sveikatos ženklas, tad nuplikimas leidžia uakariams pasirinkti sveiką partnerį.

Kai kurie gyvūnai būna pliki iš prigimimo, kai kuriems plikumas primetamas dirbtinai. Būtent taip yra su kinų kuoduotaisiais, kurie, kitaip, nei atrodytų pagal pavadinimą, manoma, kilę iš Afrikos, galbūt kaip kergimo su Meksikos beplaukiu šunimi xoloitzcuintli rezultatas. Dėl dirbtinės atrankos kinų kuoduotasis šuo gavo geną, kuris yra mirtinas, jei paveldimas iš abiejų tėvų, bet jei tik vienas, jis suteikia šuniui charakteringą nuplikimą su plaukuotais lopais.

Plikieji smėlrausiai gyvena po žeme, tad jiems nereikia kailio apsaugai nuo saulės. Jiems kailio nereikia ir kaip šiluminės izoliacijos, nes kūno temperatūrą nustato aplinka, o ne palaiko patys. Išties, plikieji smėlrausiai turi maždaug 100 plonų plaukelių ant kūnų, kurie, panašiai, kaip kačių ūsai, padeda pajausti aplinką. Jie turi plaukų ir tarp letenų pirštų, tai jiems padeda nustumti žemes, rausiant tunelius.

Rob DunnNew Scientist, № 2869

Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (17)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Vytautas Povilaitis
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
25(0)
21(0)
18(0)
16(1)
16(0)
15(0)
15(0)
10(0)
Savaitės
82(7)
61(9)
55(0)
Mėnesio
151(2)
118(15)
115(22)
101(5)