Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Kodėl? Savaiminis žmonių užsiliepsnojimas (Video)

2012-08-24 (16) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (11409)
    Share

Žmonės kartais… užsidega. Vieną akimirką žmogus atsipalaidavęs sėdi fotelyje, kitą – paskęsta, rodos, iš niekur staiga plykstelėjusiose liepsnose. Melsvi ugnies liežuviai veržiasi iš kūno lauk kaip iš suvirinimo aparato. Po pusvalandžio kūnas virsta krūvele pelenų. Paprastai nenukentėjusios lieka tik kojos – du groteskiškai kraupūs cilindrai, kyšantys iš rūkstančių palaikų krūvelės. Liepsnos nepaliesti išlieka ir greta buvę daiktai (net ir degūs – tokie, kaip laikraštis). Ant grindų lieka telkšoti glitūs riebalų klaneliai. Ši siaubinga mirties forma aptarinėjama šimtmečius, nors daugelis žmonių istorijas apie užsiliepsnojusius žmones laiko pramanu. Tačiau šis fenomenas – realus. Ir, panašu, jau suprasta, kaip ir kodėl jis vyksta.

Spontaniškas žmogaus užsiliepsnojimas yra šiurpus fenomenas, kurį žmonės paprastai laiko paranormaliu reiškiniu arba tiesiog išgalvotu mitu, kuriuo kaltina alkoholikus. Tačiau Brajanas Dž. Fordas (Brian J. Ford) – biologas, daugiau kaip 30 knygų (daugiausiai apie ląstelių biologiją ir mikroskopiją) autorius, visame pasaulyje skaitantis paskaitas, dalyvaujantis radijo ir TV laidose – mano radęs atsakymą į šį gluminančią fiziologinę mįslę.

Pirmasis užregistruotas savaiminio užsiliepsnojimo atvejis datuojamas 1641 m., kai danų gydytojas ir matematikas Tomasas Bartolinas (Thomas Bartholin) aprašė Polono Vorstijaus (Polonus Vorstius) mirtį – nelaimėlis vieną 1470-ųjų vakarą savo namuose, Milane (Italija) gėrė vyną ir staiga užsidegė. 1663 m. T. Bartolinas aprašė, kaip viena paryžietė užsiliepsnojo ir sudegė, nors čiužinys, ant kurio ji gulėjo, liko sveikutėlis.

1745 m. knygoje „Philosophical Transactions“ Paulas Rolis (Paul Rolli) papasakojo, kaip 62-ejų Čezenos (Italija) grafienė Kornelija Bandi (Cornelia Bandi), po vakarienės pasijutusi „apsunkusi ir apdujusi“, nuėjo į savo miegamąjį. Kitą rytą jos tarnaitė kambaryje rado krūvą smilkstančių pelenų ir iš palaikų liekanų styrančias dvi kojas.

Šiam kraupiam fenomenui skirta pirmoji monografija buvo išleista 1800 m. Jos autorius – prancūzų rašytojas Pjeras Emė Lairas (Pierre Aimé Lair). Veikale griežtu moraliniu tonu pamokslaujama, jog savaiminis užsiliepsnojimas gresia girtaujantiems asmenims – pagrindine fenomeno priežastimi buvo nurodytas girtuokliavimas.

1853 m. žurnale „Notes and Queries“ glaustai aprašyti 19 savaiminio užsiliepsnojimo atvejų, įvykusių laikotarpiu nuo 1692 iki 1829 m. Straipsnio autorius – dr. Lindslis (Dr Lindsley), kuris pabrėžė, jog visi tokiu būdu mirusieji buvo „prisiekę girtuokliai“ arba „nuolatos piktnaudžiavę“ alkoholiu asmenys.

Pirmasis mokslininkas, ėmęsis tirti savaiminio užsiliepsnojimo reiškinį, buvo vokiečių chemikas Justusas fon Lybigas (Justus von Liebig), kuris analizavo 50 atvejų įrašus. Jis išsiaiškino ir pažymėjo, jog nors anatominiai mėginiai, laikomi net ir 70 proc. alkoholyje, neužsiliepsnoja. Eksperimentų metu laboratorinėms žiurkėms J. Fon Lybigas švirkštė gryną etanolį, tačiau šios niekad neužsiliepsnojo. Chemiko bandymai paneigė priežastinį ryšį tarp alkoholizmo ir savaiminio užsiliepsnojimo. Tačiau „alkoholinis“ mitas buvo labai gajus ir išliko iki šių dienų.

Naujausi žmonių užsidegimo atvejai detaliai dokumentuoti. 1951-ųjų liepos 1 d. Merę Ryzer (Mary Reeser) jos namuose Sent Peterburge (Florida, JAV) aplankė jos sūnus. Tačiau kai kitą dieną jai buvo atnešta telegrama, ponios M. Ryzer apartamentų durų rankena buvo keistai įkaitusi. Kai policija įsilaužė vidun, pareigūnai rado tik krūvelę rūkstančių pelenų, iš kurių taipogi kyšojo kojos.

Smilkstančius Džono Irvingo Bentlio (John Irving Bentley) Kudersporto miestelyje (Pensilvanija, JAV) 1966 m. gruodžio 5 d. rado į butą užeiti pamėginęs skaitiklių tikrintojas. Iš velionio buvo likęs tik žiupsnis pelenų ir pusė kojos. Paskutinis toks atvejis užregistruotas 2010 m. gruodžio 22 d. Vest Galvėjaus koronerė Kiaran Maklohlin (Ciaran McLoughlin) mirties liudijime mirties priežastimi įvardijo savaiminį kūno užsiliepsnojimą.

1961 m. Londono koroneris Geivinas Terstonas (Gavin Thurston) žurnale „Medico-Legal Journal“ publikavo straipsnį „Preternatural combustibility of the human body“ („Antgamtiškas žmogaus kūno užsiliepsnojimas“). Jis aprašė galimą tokio užsidegimo mechanizmą – vadinamąjį „dagties efektą“. Žmogaus riebaliniai audiniai užsiliepsnoja maždaug +250 °C temperatūroje. Tačiau ištirpę kūno riebalai nelyginant dagtis gali užsiliepsnoti kambario temperatūroje. Publikacijos autorius eksperimentavo su marle apvyniotu gabalėliu riebalų ir pademonstravo, jog ugnies karštis gali tirpdyti kūno riebalus – šie, nelyginant žvakės dagtis, virsta tolesnio degimo medžiaga.

1986-ųjų sausį BBC naktinėje TV laidoje „Newsnight“ apie „dagties efektas“ buvo papasakota TV žiūrovams. Po beveik poros metų Naidželas Krutendenas (Nigel Cruttenden) iš Kento policijos pajėgų „dagties efektu“ paaiškino 1987 m. gruodžio 28 d. įvykusią meistro iš Folkestouno (Jungtinė Karalystė) Bario Sudeno (Barry Soudain) mirtį. Apanglėję B. Sudeno kūno palaikai buvo rasti nuo ugnies nedaug tenukentėjusiame jo bute. N. Krutendenas spėjo, jog organizmo riebalai kažkokiu būdu suskystėjo ir sukėlė gaisrą. „Dagties efektas“ buvo priimtas kaip logiškas paaiškinimas. Nors rūbai sudega greitai, „dagties efekto“ atveju kūnas liepsnoja apie 12 valandų ar net daugiau ir virsta apanglėjusiu lavonu. Bet juk savaiminiu žmogaus užsiliepsnojimo atveju viskas vyksta visiškai kitaip – kūnas sudega maždaug per pusvalandį!

Praėjus maždaug dešimtmečiui, 1998-ųjų rugpjūtį BBC pademonstravo serialo „QED“ dalį, pavadintą „The Burning Question“ („Liepsnojantis klausimas“). Jame savaiminis žmogaus užsiliepsnojimas buvo aiškinamas tradiciškai. Vienas iš ekspertų, Edinburgo universiteto mokslininkas Duglas Draisdeilas (Dougal Drysdale) kiaulės kaulo fragmentą sandarioje krosnyje įkaitino iki +500 °C. Po 6 valandų, patikino jis savo žiūrovų auditoriją, kaulas bus virtęs pelenais. D. Draisdeilas kaulą apžiūrėjo po 8 valandų: šis tebebuvo sveikas.

Laidoje pasirodė ir Stenas Eimsas (Stan Ames) iš Gaisrų tyrimų centro (Jungtinė Karalystė) – jis pademonstravo kaip nesunkiai medinio rėmo fotelį supleškina liepsna. Reportaže buvo pasakojama, jog kūnas pelenais virsta liepsnodamas – lygiai taip pat iš liepsnojančio fotelio galiausiai lieka tik apanglėjusios spyruoklės. Eksperimentinėje degimo kameroje fotelis buvo paliktas degti 6 valandas. Praėjus tiek laiko paaiškėjo, jog apanglėjo dalis atlošo ir ranktūriai, o pats fotelis liko nedaug tenukentėjęs. Nors degaus fotelio padegimas sunkiai sulyginamas su skysčių sklidinu žmogaus kūno liepsnojimu – sąsajų tame įžvelgti kažkaip sunku. Tačiau BBC paskelbė, jog savaiminio užsiliepsnojimo „paslaptis“ „galiausiai atskleista“.

„Supratau, kad atėjo laikas išmėginti, kaip viskas yra iš tiesų, – savo straipsnyje „Newscientist.com“ pasakoja B. Dž. Fordas. – Tad mes savaitę etanolyje mirkėme kiaulienos papilvės riebalinius audinius. Paaiškėjo, jog net ir apvynioti alkoholyje išmirkyta marle, etanolyje „marinuoti“ kiaulės riebaliniai audiniai nedegė. Normaliomis sąlygomis alkoholio mūsų kūno audiniuose nebūna.“

„Tiesa mūsų organizmuose yra viena degi sudėtinė dalis, kurios koncentracija kūne gali smarkiai išaugti, – tęsia biologas. – Triacilglicerolio lipidai suskaidomi į sočiąsias rūgštis ir glicerolį. Sočiosios rūgštys gali būti kaip alternatyvus energijos šaltinis beta-oksidacijos procesuose, o tai sąlygoja kertinių metabolizmo molekulių – acetilo-CoA – daugėjimą. Visa tai reguliuoja vadinamąjįKrebso ciklą, kurio metu organizme – ląstelių mitochondrijose – gaminama energija."

„Jei kūno ląstelės badauja (taip gali nutikti lėtinės ligos atveju ar net intensyviai sportuojant), acetilas Co-A kepenyse paverčiamas į acetoactą (angl. – „acetoacetate“), kuris tam tikrų cheminių procesų metu virsta acetonu. O acetonas – itin degus. Tam tikromis aplinkybėmis organizme gali išsivystyti ketozė (angl. – „ketosis“). Ketozė – tai sąlyga, kuriai esant ketonų (ketoninių kūnų) koncentracija kraujyje yra padidėjusi. Būtent ketozės procesų metu ir gaminasi acetonas. Kokios yra ketozei palankios sąlygos? Alkoholizmas, mityba vartojant mažai angliavandenilių, diabetas, netgi dantų kalimasis. Tad kiaulės audinius mums derėjo mirkyti ne alkoholyje, o acetone“, – apibendrina B. Dž. Fordas.

Tada B. Dž. Fordas „sutvėrė“ žmogaus išmatavimų manekenus, išmirkė juos acetone, apvilko rūbais ir padegė. Pelenais „bandomieji“ manekenai virto vos per pusvalandį. Liekanos – krūvelė smilkstančių pelenų su styrančiomis galūnėmis. Lygiai taip pat fotografijose atrodė ir tikrosios savaiminio užsiliepsnojimo aukos.

„Kojos lieka, mums regis, todėl, jog jose yra per mažai riebalų, kad pasigamintų pakankamai acetono, – aiškina B. Dž. Fordas. – Manome, jog pagaliau pirmą sykį pademonstravome įtikimą priežastį, kodėl žmonės sudega užsiliepsnoję savaime.“

Ar tai reiškia, jog ketozės aukos rizikuoja savaime užsiliepsnoti? Kažin. Istorijoje užregistruota tik 120 savaiminio užsiliepsnojimo atvejų. Taigi, šis fenomenas – nepaprastai retas. Kita vertus, ketozės kamuojamiems žmonėms nerekomenduotina karštomis dienomis vilkėti sintetinius rūbus ar rūkyti.

„Beje, aš esu linkęs užstoti paauglius, kurių tėvai nuolat kartoja, jog jų atžaloms iš burnų sklindantis skiediklio (acetono) kvapas yra akivaizdus klijų uostymo požymis, – pastebi B. Dž. Fordas. – Tai, savaime suprantama, netiesa: vaikai tikriausiai laikosi kažkokios dietos ar tiesiog negaluoja.“

Vaizdo siužetas

.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(1)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(0)
Komentarai (16)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
95(5)
54(5)
39(4)
23(0)
18(0)
17(1)
16(4)
16(2)
Savaitės
101(43)
83(1)
82(5)
70(6)
Mėnesio
207(4)
141(16)
115(54)
110(8)
102(13)