Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Jie niekada nepamiršta: Keistoji idealios atminties dovana (Video)

2012-09-02 (20) Rekomenduoja   (1) Perskaitymai (9551)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Atminties tyrėjui Jamesui McGaughui buvo sunku patikėti gautu elektroniniu laišku. Jo siuntėja, 34 metų namų šeimininkė Jill Price teigė prisimenanti visus svarbiausius kiekvienos dienos įvykius nuo pat tada, kai jai buvo maždaug 12 metų, o taip pat, ką ji pati tą dieną veikė.

„Kai kas vadina mane žmogumi kalendoriumi,“ rašė ji, „tuo tarpu kiti baimingai traukiasi iš kambario. Bet iš visų, sužinojusių apie šią mano „dovaną“, sulaukiu apstulbimo. Kasdien galvoje persuku visą savo gyvenimą iš naujo ir tai varo mane iš proto!“

McGaughas pakvietė Price į savo laboratoriją, po ranka turėdamas knygą 20th Century Day by Day, kurioje išvardinti svarbūs dvidešimtojo amžiaus įvykiai su tiksliomis jų datomis. Jis atversdavo knygą atsitiktinėje vietoje ir klausdavo Price, kas tomis dienomis nutiko. „Ar tai būtų buvusi lėktuvo katastrofa ar kokie nors rinkimai ar kino žvaigždės skandalas, ji tai žinodavo ir papasakodavo,“ prisimena jis. „Kiekvieną kartą.“

Tai buvo 2000-ųjų birželis. McGaugho grupė nuo to laiko atidžiai tyrė Price ir išsiaiškino, kad ji yra viena iš keleto, pasižyminčių tokiais gebėjimais. Šie žmonės nėra nei „Lietaus žmogaus“ tipo autistai, nei sąsajomis paremtų įsiminimo triukų meistrai, tačiau jie atsimena pagrindinius beveik kiekvienos savo gyvenimo dienos įvykius. Jų sugebėjimo geresnis pažinimas ir jų smegenų jungčių išsiaiškinimas leistų geriau pažvelgti į žmogiškosios atminties prigimtį.

Suintriguota McGaugho atradimų, aplankiau jo laboratoriją Kalifornijos universitete, Irvine'e, siekdama išsiaiškinti kaip žmonės su tokiais neįprastais gebėjimais gyvena – ir kaip jaučiasi tyrėjai, dirbdami su jais. „Tai mane visada stulbina,“ sako McGaugho kolegė Aurora LePort. „Kai kurie prisimena kiekvieną dieną, kurios bepaklaustum.“ Ji sako, kad žmonių, kurių atminties galios didesnės, o ne mažesnės, suteikia naujus atminties tyrimo įrankius.

Tikrai nesuklysime sakydami, kad didžioji mūsų žinių apie atmintį dalis kilo iš atminties praradimo tyrimų. Klasikinis pavyzdys yra Henry'io Molaisono (geriau žinomo, kaip „H. M.") atvejis, kuriam, gydant sunkią epilepsiją, prieš beveik 60 metų buvo atlikta operacija. Nesėkmingai bandant pašalinti traukulių šaltinį, buvo išpjautos kelios smegenų dalys, tarp kurių ir abu hipokampai, banguotos keteros abiejose smegenų pusėse.

H. M. pasekmės buvo katastrofiškos. Nors tebeprisiminė savo ankstesnį gyvenimą, H. M. nebegalėjo prisiminti nieko, kas nutiko po operacijos. Kiekvieną dieną jo būklę studijavę tyrėjai turėdavo prisistatyti iš naujo. Įdomu, tačiau jis galėdavo atlikti užduotis, naudojančias trumpalaikę atmintį, tarkim, keletą minučių įsimindavo telefono numerį.

H. M. ir kitų žmonių su neorologinėmis problemomis, sukeltomis sužeidimų ir insultų, dėka, dabar žinome, kad yra skirtingos atminties rūšys. Mūsų trumpalaikiai atsiminimai trunka maždaug minutę, nebent jie būna sustiprinti ir įtvirtinti pakartojimu. Nors didelė atminties neurologijos dalis tebelieka paslaptis, mūsų hipokampas, panašu, susijęs su šių trumpalaikių praeinančių įspūdžių pavertimu į ilgalaikius prisiminimus, kurie, manoma, saugomi smilkininėse smegenų žievės dalyse.

Ilgalaikiai atsiminimai gali būti suskirstyti į semantinius, susijusius su koncepcijomis, pavyzdžiui, su faktu, kad Londonas yra Jungtinės karalystės sostinė, ir autobiografinius prisiminimus apie kasdienius patiriamus įvykius. Price neturi ypatingų trumpalaikės ar semantinės atminties galių, bet kalbant apie autobiografinę atmintį, rodmenys netelpa į jokią skalę.

Detektyvinis darbas

Savaime suprantama, McGaugho komanda nepriėmė Price prisiminimų už gryną pinigą. Naudodami su ankstesniais tiriamaisiais ištobulintą metodiką, jie tikrina faktus, naudodamiesi subjekto dienoraščius ir fotoalbumus, apklausia jų šeimas ir atlieka internetinį tyrimą. Pavyzdžiui, jie gali patikrinti kieno nors pirmojo namo apibūdinimą, lygindami jį su vaizdais iš Google Street View ir šeimos nuotraukų albumo.

„Kai kurie iš jų yra tikai geri,“ sako LePort. Pavyzdžiui, vienas tiriamoji tvirtino galinti prisiminti, ką ji galvojo, kurią nors konkrečią dieną valydamasi dantis. „Ji sakė: „O taip, aš galvojau apie ėjimą vakarienės.“ Negaliu to patvirtinti, bet iš visų kitų darytų patikrinimų, aš ja tikiu.“

2007 m. McGaugho komanda publikavo Price stebėjimų rezultatus žurnale Neurocase (vol 12, p 35), kur padarė išvadą, kad ji yra pirmasis žinomas daug pranašesnės autobiografinės atminties (highly superior autobiographical memory – HSAM) atvejis. Nuo to laiko jie atrado dar 33 kitus žmones, turinčius panašių talentų. Kaip ir su Price, detali atmintis siekia maždaug dešimties metų amžių.

Imdama interviu iš Price telefonu, klausiu jos, koks jausmas turėti tokį gebėjimą. „Mano atmintis iš tiesų valdė mano gyvenimą,“ sako ji. „Jis suteikė man didelį džiaugsmą, bet ir kančią. Gebėjimas išlaikyti visas nuostabias akimirkas, teikia man džiaugsmo. Bet atsimeni ir blogus dalykus.“ Jos vyras mirė prieš keletą metų, pasakoja Price, ir jos gedulas apčiuopiamas per telefono liniją.

Praeities atgaivinimas

Kitas mano kalbinamas McGaugho HSAM tiriamasis optimistiškesnis. Marilu Henner, aktorė, geriausiai pažįstama iš jos vaidmens 9-ojo dešimtmečio JAV TV seriale Taxi, sako, kad jos gebėjimai buvo neįkainojami profesijoje. „Vaidinimo pamokose žmonės klausdavo, „kaip tu sugebi taip lengvai pravirkti ar juoktis?“ Aš tiesiog persikeldavau į tokią emociją sukeliantį momentą, jusdavau visais savo jausmais, matydavau savo akimis.“

Price taip pat pripažįsta, kad jos dovana padeda dirbant religinio auklėjimo koordinatore sinagogoje. „Mano atmintis padeda prisiminti viską, ką reikia žinoti apie studentus,“ sako ji. „Ir bendradarbiai žino, kad jei ko prisireiks, sugebėsiu tai rasti.“

McGaughas sako, kad didžioji dalis HSAMerių savo talentą laiko teigiamu dalyku. „Nė vienas iš jų nėra minėjęs, kad jei galėtų, atsikratytų šio gebėjimo. Kai paklausiu, ką daro, kai prisimena ką blogo, jie sako nuvejantys tą mintį geru prisiminimu.“

„Mano atmintis valdė mano gyvenimą. Galėjimas išlaikyti visus nuostabius momentus mane guodžia. Bet taip pat prisimenu ir visus blogus dalykus“

Tad, kiek tiksliai jie gali prisiminti? LePort pradėjo ilgą tyrimą, kad išsiaiškintų, kaip jų atsiminimai blanksta bėgant laikui. Norėdama palyginti savo atmintį su jų nuostabiais gebėjimais, atlikau vieną iš jos kontrolinių užduočių.

Kai susėdame laboratorijoje, LePort imasi reikalo. „Papasakok man viską kas nutiko šiandien – visas smulkmenas, kurias gali prisiminti. Turi dvi minutes.“ Šis laiko ribojimas svarbus dirbant su HSAMeriais, sako LePort – neribojant laiko, jų prisiminimai gali trukti gana ilgai. Dabar mano eilė, tačiau nesu tikra, nuo ko turėčiau pradėti. „Na, taigi, atsikėliau viešbutyje ir paskambinau sūnui į Teksasą…“ Tęsiau smulkmenišką dienos aprašą: viešbučio gausų pusryčių stalą, eismą kelyje į laboratoriją, kur susitikau su LePort McGaughu.

Tada pakartojau šį pratimą su šešiomis pastarosiomis dienomis, ištraukdama daugiau pilkų kasdienių niekų taip pat ir keletą su buvusiu vyru ir sūnaus vaikų darželio baigimu. Manęs dar paprašė įvertinti kiekvienos dienos unikalumą ir emocionalumą. Greitai įsitikinu gyvenanti patį nuobodžiausią gyvenimą pasaulyje.

Kitas pratimas sunkesnis. LePort klausia, ką veikiau tomis pačiomis dienomis prieš metus. Remdamasi šventinio savaitgalio orientyru, prisimenu šeimos barbekiu vakarėlį ir graudų atsisveikinimą su daug komplimentų sulaukusiu maudymosi kostiumėliu. Bet kai ji paklausia apie atitinkamą savaitę prieš 10 metų, pasimetu. Žinau, kad gyvenau Atlantoje, Džordžijos valstijoje ir pradėjau susitikinėti su žmogumi, kuris dabar yra mano buvęs vyras, bet negaliu atgaminti jokių konkrečių detalių.

Su HSAMeriais visai kita kalba, sako LePort. Ji kol kas išsiaiškino, kad paprašyti papasakoti mėnesio senumo įvykius, jie prisimena kiek mažiau nei pusę detalių, palyginus su interviu dienos įvykiais. „Bet palyginus mėnesio senumo ir dešimties metų senumo informaciją, HSAMeriai prisimena maždaug tiek pat.“ Kitais žodžiais tariant, tai, ką jie sugeba prisiminti po mėnesio, tebėra jų galvose ir po dešimtmečio.

LePort žavi tai, kas vyksta smegenyse per tą pirmąjį mėnesį. Ji spėja, kad HSAMeriai išlaiko dienos esmę ir pamiršta kai kurias nesvarbias detales. „Svarbu suprasti, kad [HSAMeriai] pamiršta,“ sako LePort. „Tiesiog jie nepamiršta tiek daug, kiek jūs ar aš.“ Supratus, kokią informaciją jie įsimena, gal bus galima daugiau suprasti, kaip jie geba įsiminti tiek daug, sako ji.

Viena teorija susijusi su emocijomis. Gyvūnų ir žmonių tyrimas parodė, kad, jeigu įvykį lydi stiprios emocijos, jo detalės „įdeginamos“ atmintyje. Su šiuo procesu susijęs migdolinis kūnas – maža, migdolo formos struktūra šalia kiekvieno hipokampo. McGaughas sako, kad HSAMeriai gali skirtis emocinių impulsų apdorojimu smegenyse. „Gali būti, kad jų emocinis susijaudinimas tokio aukšto lygio, kad atmintin įsiurbiami visi tie papildomi dalykai,“ spėja jis. „Bet nežinome, ar išties taip yra.“

Po šia teorija pasirašo ir Henner. „Nuo pat vaikystės stengiausi užpildyti kiekvieną dieną kuo nors turiningu,“ prisimena ji. „Ypač dėl to, kad aš tai prisiminsiu, kaip bebūtų.“

Žinoma, per savo testus supratau, kad emocijos vaidina vaidmenį atsiminimuose. Deja, negalėjau toliau būti vienu iš LePort kontrolinių subjektų, nes savaitėje, kurią turėjau prisiminti, buvo šventinis savaitgalis, o tai galėjo man suteikti nesąžiningą pranašumą. Bet po mėnesio paprašiau draugės padėti atkurti klausimus ir sulyginti rezultatus su LePort duomenimis. Greitai paaiškėjo, kad prisimenu labai mažai smulkmenų. Prisimenu ne kasdienę rutiną, bet emocinius pakilimus ir nuokalnes – barnį su savo buvusiuoju ir saldžiakartį jausmą, lydėjusį sūnaus darželio baigimą. Kita lieka neryšku.

Emocinio sujaudinimo teoriją patvirtina ir nesenas Vanderbilto Universiteto Nashville'yje, (Tennessee) komandos darbas – vienintelės kitos grupės, publikavusios HSAM fenomeną tyrinėjančius darbus. MRI skenas parodė, kad subjektų dešinysis migdolinis kūnas yra maždaug 20 % didesnis, nei įprasta, o taip pat geresni ryšiai tarp migdolinių kūnų ir atitinkamų hipokampų (Neurocase, DOI: 10.1080/13554794.2011.654225). „Gali būti, kad didesni migdoliniai kūnai kažkaip pakeičia informaciją, darydami ją labiau susietą ir lengviau įsimenamą,“ spėja neurologas Brandonas Ally'is, vadovavęs darbui.

Bet paveikslas neaiškus, nes jie skenavo tik vieną HSAM turintį žmogų, o jis buvo aklas. Tai galėjo lemti neįprastą smegenų anatomiją. McGaugho komanda skenavo 11 HSAMerių smegenis ir jų migdoliniai kūnai buvo normalaus dydžio. Tačiau tai, pažymi McGaughas, neatmeta emocinio sujaudinimo teorijos: migdoliniai kūnai gali būti neįprasti nematomu skenuose būdu.

Tačiau skenai atskleidė įdomių detalių kituose smegenų regionuose (Neurobiology of Learning and Memory, vol 98, p 78). Pavyzdžiui, 11 tirtų HSAMerių smilkininė žievė yra didesnė, nei vidutinė. Tai gerai dera su faktu, kad čia saugomi ilgalaikiai atsiminimai, nors McGaughas tuoj pat nurodo, kad anatomija yra priežastis, o ne pasekmė. „Nežinome, ar jų atminties gebėjimai daro pokyčius smegenyse, ar pokyčiai smegenų struktūroje nulemia tokią atmintį,“ svarsto jis. Dar buvo skirtumų ir kairiajame baltosios medžiagos trakte (uncinate fasciculus), – pluoštinėje magistralėje, jungiančioje hipokampą ir migdolinį kūną su kaktine smegenų žievės dalimi ir kuri, ją pažeidus, buvo susieta su autobiografinės atminties sutrikimais.

Labiau netikėta buvo, kad uodeguotasis branduolys (lot. caudate nucleus) (see diagram) ir kitos sritys, susijusios su obsesiniu kompulsiniu sutrikimu (OKS) irgi buvo didesnės, nei vidutinės. Nors nė vienam iš HSAMerių šis sutrikimas nebuvo diagnozuotas, McGaughas sako, kad panašu, jog visiems jiems būdingas, kaip jis vadina „panašus į obsesinį ar kompulsinį“ elgesys. „Stebime mikrobų vengimą,“ sako jis. „Jei raktai nukrenta ant grindų, juos reikia nuplauti, prieš dedant į kišenę. Stebime panašų į kompulsyvų tvarkymąsi ir jis turi daug formų.“

Nors ir šiaušdamasi dėl OKS diagnozės, Price sutinka, kad ji yra organizuota. „Esu organizuota galvoje ir esu organizuota gyvenime,“ sako ji man. „Jei ko reikia, nesvarbu, jei tai nutiko prieš 10 metų – tereikia pasakyti man.“

LePort mano, kad HSAMerių obsesinės tendencijos gali būti svarbios. „Tai gali būti nesąmoningo repetavimo forma,“ svarsto ji. Kai kurie tyrimai rodo, kad toks repetavimas prisideda prie gebėjimo ilgai išlaikyti prisiminimus.

Ši idėja ir emocinio susijaudinimo teorija lieka hipotezėmis, kurias reikia patikrinti. Nė vienas tyrimas kol kas neparodė įtikinamo būdo, kaip mes, paprasti mirtingieji, galėtume pakartoti HSAM turinčiųjų gebėjimus. McGaughas mano, kad daugeliui žmonių galėtų sektis geriau, jei tiesiog labiau stengtumėmės. „Mes tikriausiai galime daugiau išspausti iš atminties,“ sako jis. „Bet iki jų lygio ištobulėti nepavyks.“

Viso vizito metu McGaughas pabrėžia, kad superatminties mechanizmo tyrimas dar tik prasideda. Price, susisiekusi su McGaughu, siekdama suprasti savo nepaprastus gebėjimus, mano, kad vieną dieną paaiškinimas bus atrastas, nors nesitiki, kad tai įvyks greitai. „Prabėgo 12 metų, ir aš tebelaukiu.“

Video: Internetinis pokalbis su žmonėmis, kurie niekada nepamiršta

Verta skaityti! Verta skaityti!
(1)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(1)
Visi šio ciklo įrašai:
2019-05-19 ->
2017-03-08 ->
2012-09-02 ->
Jie niekada nepamiršta: Keistoji idealios atminties dovana (Video)
Komentarai (20)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
45(6)
30(0)
28(0)
24(2)
23(0)
19(0)
18(3)
17(2)
14(0)
12(0)
Savaitės
86(0)
73(3)
71(9)
66(7)
61(5)
Mėnesio
141(25)
119(17)
115(15)
111(10)