Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Visa tiesa apie homeopatiją (Video)

2014-04-28 (24) Rekomenduoja   (1) Perskaitymai (2929)
    Share

Homeopatija – viena iš alternatyvios medicinos sričių, turinti daug gerbėjų visame pasaulyje, tačiau tuo pačiu ir sulaukianti daug kritikos. Homeopatijos priešininkai nevengia skambių žodžių, tokių kaip „šarlatanizmas“ ir „pseudomokslas“, argumentuodami, jog nėra patikimų lengvai atkartojamų tyrimų, pagrindžiančių homeopatijos veiksmingumą. Nežiūrint to, žmonės ir toliau perka homeopatinius preparatus ir eina pas gydytojus homeopatus. Tad kodėl ši medicinos sritis kuo sėkmingiausiai gyvuoja jau ne vieną šimtmetį, nors kritikų teigimu, visa tai tėra „akių dūmimas“?

Pasigilinus, gan greitai paaiškėja, jog ne viskas taip paprasta. Nors žmogaus prigimtis visada linkusi nubrėžti aiškias ribas tarp teisingo ir neteisingo, balto ir juodo, deja, bet realybėje tai padaryti labai sunku, mat paprastai vyrauja pilki atspalviai. Tokia pat situacija ir su medicina – tradicinė farmacija siūlo daugybę cheminių vaistų, kurių poveikis yra greitas ir stiprus, tačiau tuo pačiu ir kenkiantis: nėra vaistų be neigiamo šalutinio poveikio, o ir tie patys vaistai ne visada ir ne visiems vienodai padeda. Tuo tarpu homeopatija siūlo nepavojingus preparatus – labai švelnaus veikimo ir nesukeliančius praktiškai jokių neigiamų liekamųjų reiškinių. Ar belieka stebėtis, kodėl žmonės bando ir bandys homeopatinius vaistus – kurie tikrai nepakenks.

Tad vienintelis esminis klausimas - ar iš vis homeopatiniai preparatai gali padėti daugiau, nei placebo efektas? Atsakymo paieškokime trumpoje pažintyje su homeopatija bei įvairiuose moksliniuose tyrimuose.

Kaip atsirado homeopatija?

Homeopatija – tai alternatyvioji medicinos rūšis, kuri buvo sukurta Vokietijoje daugiau nei prieš 200 metų. Jos pradininku laikomas Leipcigo universiteto medicinos profesorius Samuelis K. F. Hanemanas. Pagrindinis homeopatijos principas – similia similibus curantur (lot. „panašus gydo panašų“) buvo žinomas dar senovėje. Net garsus mąstytojas Hipokratas pripažino, kad ligai gydyti veiksmingiausia naudoti ne priešingas, o tuos pačius simptomus sukeliančias priemones.

Ši medicinos alternatyva remiasi „minimalios dozės taisykle“ – idėja, kad kuo mažesnė vaistų dozė, tuo didesnis jos efektyvumas. Homeopatijos „tėvas“ K. F. Hanemanas šią išvadą padarė perskaitęs knygoje apie kinmedžio žievėje esančio chinino teigiamą poveikį maliarijos gydyme ir išbandęs jo veiksmingumą savo kailiu. Tiesa, jis maliarija nesirgo, tačiau paragavęs pajuto šios ligos simptomus, kas ir patraukė profesoriaus dėmesį. Atlikęs daugiau eksperimentų su šiuo augalu, Hanemanas suformavo teoriją, kad „panašus gydo panašų“ ir jeigu didelė dozė medžiagos sukelia tam tikrus simptomus, mažas jos kiekis tuos pačius simptomus gali išgydyti. Taip gimė homeopatija paremtas gydymo būdas, kurio pagrindinė koncepcija paplitusi plačiai pasaulyje ir šiomis dienomis.

Kaip homeopatija veikia?

Nors homeopatija dažnai maišoma su fitoterapija – gydymu vaistinių žolelių mišiniais, tačiau tai visai kas kita. Jos preparatai gaminami ne tik iš susmulkintų ir skystyje ištirpintų augalų (pavyzdžiui, nuodingųjų gebenių, šunvyšnių ar dilgėlių), bet ir mineralų (pavyzdžiui, susmulkinto baltojo arseno) arba gyvulinės kilmės medžiagų (pavyzdžiui, Lietuvoje ir pasaulyje labai populiaraus gripo simptomų gydymui skirto homeopatinio preparato „Oscillococcinum” veiklioji medžiaga yra muskusinės anties širdies ir kepenų ekstraktas). Išgauta substancija yra atskiedžiama tiek daug kartų, kad pirminės medžiagos molekulės dažniausiai neišlieka, tačiau pasak homeopatijos šalininkų, užsifiksuojama veikliosios medžiagos informacija.

Po kiekvienos atskiedimo procedūros skiedinį būtina gerai suplakti. Tai reikalinga todėl, kad naudojamas skystis yra sudarytas iš tam tikrų klasterių. Jų viduje molekulės nuolat keičia viena kitą. Nors jų sandara yra nestabili, tačiau erdvinė struktūra pasižymi pakankamu tvirtumu. Judėdamos molekulės gali atkartoti atmintyje likusios veikliosios medžiagos erdvinę sandarą, o kratymas pagreitina šį procesą. Toks nuoseklus skiedimas ir molekulių supurtymas yra vadinamas potencijavimu.

Proceso metu dažniausiai naudojamas skiedinys – vanduo, alkoholis ar laktozė, 1 dalimi prie 10 (tarkime „x“) arba 1 dalimi prie 100 (tarkime „c“). Šios tinktūros yra kratomos po 1x ar 1c skiedimo. Siekiant antpilą dar labiau susilpninti tai kartojama du kartus (2x ar 2c), tris kartus (3x ar 3c) ir taip toliau. Profesionalūs homeopatai naudoja žymiai silpnesnės koncentracijos tinktūrą, kadangi manoma, jog kuo daugiau praskiesta medžiaga, tuo stipresniu gydomuoju poveikiu ji pasižymi.

Jau paruošti ir užkonservuoti preparatai dažniausiai pateikiami cukraus pastilių pavidalu, kurios dedamos po liežuviu. Tačiau kai kurie homeopatijos gamintojai vartotojų patogumui pateikia ir kitų konsistencijų vaistus. Pavyzdžiui, viena didžiausių visame pasaulyje homeopatinių preparatų kompanijų Boiron (jos produkcijos galima rasti ir Lietuvoje), be įprastų tablečių gali pasiūlyti ir tepalų, gelių, lašų, kremų ir t.t.

Tačiau vien tik vaistų vartojimu dažniausiai neapsiribojama. Kadangi homeopatinėmis gydymo priemonėmis siekiama sužadinti vidinius organizmo gijimo mechanizmus, šios alternatyviosios medicinos šalininkai mano, kad bet kokia fizinė liga turi psichinę ir emocinę potekstę. Taigi, diagnostikos metu gydytojas homeopatas atsižvelgia į fizinius simptomus (pavyzdžiui, karščiavimą), esamą emocinę, psichologinę būseną (pavyzdžiui, nerimą ar susirūpinimą), mentalinį lygį bei žmogaus tipą. Visa tai apima asmens savybes, susijusias su kūrybingumu, iniciatyvumu, atkaklumu, koncentracija, fiziniu jautrumu, ir ištverme.

Pasak homeopatijos specialistų, vaistai galintys padėti susidoroti su sveikatos problemomis, priklauso nuo visų šių aspektų, todėl kiekviena diagnozė ir gydymo priemonė yra individualizuojama. Tai reiškia, kad trims žmonėms, kenčiantiems nuo šienligės gali prireikti trijų labai skirtingų receptų. Dar daugiau, homeopatai netvirtina, kad visi kiti medicininiai būdai yra žalingi. Pasitaiko gydymo kursų, kurių metu, siekiant optimaliausio rezultato, homeopatija yra kombinuojama su kitais vaistais.

Visuomenės požiūris

Skirtingas tos pačios ligos požymių gydymas dažnai sukuria įspūdį, kad homeopatai vaistus paskiria atsitiktinai. Visuomenėje plačiai įsigalėjęs požiūris, jog suskaudus galvą, visi gali griebtis aspirino ar kitos tabletės, todėl bandymas iššaukti pačio organizmo pasipriešinimą jį kamuojantiems negalavimams, šiuolaikiniam žmogui atrodo nesuprantamas. O individualus, lėto poveikio gydymo parinkimas tik sustiprina abejones bei nepasitikėjimą. Tuo labiau, jog lėto gydymo atvejais tampa nebeaišku, ar padėjo alternatyvus gydymo metodas, ar pats organizmas susitvarkė su liga.

Kitas žmones gluminantis faktas yra tai, kad daug kartų praskiedus tirpalą, jame nebelieka beveik nei vienos veikliosios medžiagos molekulės. Tačiau homeopatijos specialistai, tvirtina, kad veikliosios medžiagos savybių informacija gali užsifiksuoti vandens molekulėse ir homeopatinių vaistų pagalba nukeliauti į žmogaus organizmą. Kad vanduo yra pajėgus išlaikyti tam tikrą „atminties“ formą teigia ir du, labai garsūs mokslininkai – daktaras Lukas Montagnieris, prancūzų  virusologas, kuris laimėjo Nobelio premiją už AIDS viruso atradimą bei Nobelio premijos laureatas, Kembridžo fizikas Brajena Džosefsonas. Jie abu pripažįsta homeopatijos veiksmingumą, o jos kritikus kaltina tiesiog „patologiniu netikėjimu“ bei nemoksliniu požiūriu. 

Kadangi homeopatiniai vaistai yra gaminami iš ligos simptomus sukeliančių medžiagų, pradėjus jais gydytis, dažnai pasireiškia trumpas paūmėjimas. Tai buvo gerai ištyręs bei savo išvadose aprašęs ir homeopatijos atradėjas Samuelis K. F. Hanemanas. Šis pirminis organizmo atsakas gali neraminti pacientus, tačiau gydytojai homeopatai tvirtina, jog tai tik atsakomoji žmogaus gynybinė reakcija ir viskas išsisprendžia, kai po jos seka stabilus sveikatos būklės gerėjimas.

Mokslo argumentai apie homeopatiją

Yra įvairiausių nuomonių apie homeopatijos veiksmingumą. Kai kas ją giria ir mintyse negali atsidėkoti specialistams bei šio gydymo būdo išradėjui, o kiti visus nuopelnus atiduoda placebo efektui.

Skeptikai savo pažiūras dažniausiai argumentuoja tuo, kad, net ir homeopatijos sėkmės atveju, skirtingų terapeutų skirtingi gydymo būdai bei veikliosios medžiagos kiekis negali pasiūlyti objektyvių tyrimų rezultatų. Juolab, kad dažnas homeopatas šios alternatyvios medicinos priemones kombinuoja su tradiciniais cheminiais vaistais.

Vis dėlto, dažniausias homeopatijos kontrargumentas yra tas, kad nėra jokių fizikinių ar cheminių dėsnių, kurie įrodytų vandens (ar laktozės) sugebėjimą užfiksuoti veikliosios medžiagos informaciją bei imituoti jos struktūrą, praskiedus tirpalą daugelį kartų.

Tai žinodamas, garsus Indijos profesorius Rustumas Roy nusprendė išsiaiškinti, kas šioje situacijoje yra teisus. Subūręs mokslininkų komandą, jis surinko įvairių mokslinių tyrimų duomenis apie vandens struktūrą ir jos ryšį su homeopatija. Ši studija atskleidė, kad homeopatijoje naudojamos medžiagos iš tiesų turi tam tikrus fizinius indeksus, kurie išlieka tirpale net po intensyvaus potenciavimo. Profesorius Roy teigia, kad literatūroje vis dar gausu darbų, kurie kritikuoja homeopatijos gydymo metodus, tačiau paplitę teiginiai, kad „suvienodinus veikliosios medžiagos ir skiedinio sudėtį, tarp jų negali būti jokių skirtumų, yra visiškai klaidingi“.

Taip pat homeopatijos atžvilgiu kritiškai nusiteikęs Lukas Montagnieris norėdamas paneigti homeopatijos gydymo metodus atliko seriją eksperimentų ir vis dėlto buvo privestas padaryti išvadą, jog išankstinė nuomonė gali būti klaidinga. Tyrimai parodė, kad homeopatijoje naudojama daug kartų atskiesta tinktūra spinduliuoja elektromigracinį (EM) signalą. Kaip pavyzdį jis pateikė bandymą su DNR: „Mums pavyko nustatyti struktūrinius pokyčius vandenyje, susidariusius dėl DNR pernašos, kuri tebeegzistuoja labai silpnos koncentracijos tirpale. Jame atsiranda rezonansiniai elektromagnetiniai signalai, kuriuos mes galime išmatuoti“, – komentavo L. Montagnieris „Huffington post“ žurnalistams ir pridūrė, kad šie atradimai įrodo, jog homeopatija „nėra pseudomokslas ar „šarlatanizmas“. Tai tikras fenomenas, vertas daugiau studijų.

Tikras homeopatijos tyrimų „apogėjus“ buvo 2007 metais, kai Tyla Džonson ir Hetera Boon paskelbė savo analizės rezultatus žurnale „American Journal of Pharmaceutical Education“. Jų straipsnis, pavadinimu „Kur farmacijos praktikoje tinka homeopatija?“ pateikė vieną išsamiausių studijų apie šį gydymo būdą. Joje, cituojant vieną iš nagrinėjamų metaanalizių, teigiama, kad iš 107 atliktų tyrimų, kuriuose moksliškai vertinamas homeopatinio gydymo veiksmingumas, net 81 patvirtina teigiamą homeopatija poveikį.

Kitos ypač kruopščios analizės metu, tikrinant alternatyviosios medicinos efektyvumą, buvo įvertinti 186 klinikiniai bandymai. Jų išvados atskleidė, kad homeopatijos gydymo būdas pasiteisino kur kas labiau (persvaros santykis buvo 2,45 homeopatijos naudai), nei placebo efektas, kurio pasikliovimo intervalas siekė 95%.

Ir tai tik keli tyrimai, kalbantys homeopatinių preparatų naudai. Labai utopiška manyti, jog homeopatija kiekvienam išgydys visas ligas, tačiau taip pat negalima ir vienareikšmiškai nuneigti šios medicinos srities. Taip, moksliniai tyrimai kol kas neatskleidžia visų homeopatinio gydymo paslapčių, o ir padaryti tai labai sunku – kaip ištirti neįsivaizduojamai mažos koncentracijos aktyviosios medžiagos poveikį žmogaus organizmui, kai visa šiuolaikinė tyrimų įranga pritaikyta kur kas didesnių koncentracijų analizei? Tačiau akivaizdu, jog niekaip negalima tvirtinti, jog homeopatija yra visiškai neveiksminga ar nepadeda, nepriklausomai nuo to, kiek šie preparatai atrodo nesuprantami ir „nelogiški“. Be to, kaip teigia ir patys gydytojai homeopatai, šie preparatai tikrai padeda ne visais atvejais – tai labai individualus gydymo būdas, reikalaujantis daug kantrybės, žinių ir tikslumo.

Įdomią poziciją siūlo Prancūzijos medikai – derinti tradicinės medicinos gydymo būdus bei cheminius vaistus kartu su homeopatiniais preparatais. Pasak jų, tokie sprendimai puikiai pasiteisina ir duoda kur kas geresnius rezultatus, nei pavyksta pasiekti vien tik su įprastinės medicinos gydymo būdais

Verta skaityti! Verta skaityti!
(10)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(1)
Komentarai (24)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai
Susiję pagal žymes:

Įdomiausi

54(3)
47(0)
43(1)
40(3)
37(5)
35(0)
30(0)
29(1)
29(0)