Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Nobelio vertas atradimas, kurio bijojo ir bažnyčia, ir visuomenė (Video)

2014-06-05 (3) Rekomenduoja   (46) Perskaitymai (5973)
    Share

Radijo bangos, branduolinė energija, plastikas, antibiotikai, Higso bozonas– Nobelio premija ženklina daugelį didžiausių mokslo atradimų. Tačiau nė vienas jų suteikiamu laimės jausmu negali lygintis su dirbtiniu apvaisinimu. Šis atradimas pradėjo naują erą medicinoje bei sukėlė daugybę filosofinių diskusijų, bet didžiausias jo pasiekimas – milijonai naujų žmonių gyvybių.

Šiandien pasaulyje gyvena apie 5 milijonus žmonių iš stiklo. Dirbtinio apvaisinimo metodas, kai tai atliekama už kūno ribų, angliškai vadinamas „in vitro fertilization“ (IVF). Lotyniška frazė „in vitro“ reiškia „stikle“, nes moters kiaušialąstės yra apvaisinamos laboratorijoje, specialioje stiklinėje lėkštelėje. Dėl šios detalės nežinojimo dirbtinis apvaisinimas klaidingai vadinamas apvaisinimu mėgintuvėlyje – nors šis laboratorinis indas kai ką ir primena, bet visiškai tam netinka.

Pirmas kūdikis „iš mėgintuvėlio“, kaip tuo metu buvo įprasta bauginti, kalbant apie dirbtinį apvaisinimą, gimė 1978 metų liepos 25 dieną. Louise Brown šiandien yra puikiai besijaučianti moteris – . Nuo tada pasaulyje, panaudojant vienokią ar kitokią dirbtinio apvaisinimo techniką, yra gimę apie 5 milijonus žmonių. Šis skaičius visai nestebina ir galėtų būti daug didesnis – juk apie 10 procentų visų žmonių turi vienokių ar kitokių vaisingumo problemų. Poroms, norinčioms susilaukti vaikų, supratimas apie nevaisingumą dažnai sukelia gilias psichologines traumas bei ilgam užtvirtina nepilnavertiškumo kompleksą.

Tad iki 1978-ųjų šie vyrai ir moterys buvo palikti savo nelaimėje, kol jiems į pagalbą neatskubėjo vyrukas iš Mančesterio – daktaras Robertas Edwardsas, pirmą kartą pademonstravęs, kad žmogaus kiaušialąstės apvaisinimas gali įvykti už kūno ribų ir šio proceso rezultatas – gyvas ir sveikas kūdikis. R. Edvardsui 2010 metais buvo įteikta Nobelio premija „už dirbtinio apvaisinimo metodo sukūrimą.“ Tiesa, šį atradimą jis atliko ne vienas – R. Edvardsui talkino kolega ginekologas daktaras Patrickas Steptoe, kuris, deja, mirė nesulaukęs aukščiausio mokslininkų įvertinimo. Pažvelkime, kaip veikia dirbtinis apvaisinimas ir kaip jis buvo atrastas.

Dievas mėgintuvėlyje

Natūraliai po sueities įvykstantis apvaisinimo procesas gan paprastas. Iš pradžių vyro spermatozoidai, judėdami „rekordiniu“ 2-3 milimetrų per valandą greičiu, bėga tikrą maratoną – iš makšties, per gimdą ir į kiaušintakį. Ant finišo linijos laukia kiaušialąstė, tačiau ją pasiekti gali tik vienas iš į makštį patekusių 300-500 milijonų „bėgikų“. Finišo tiesiąją – kiaušintakį – pasiekia tik 300-500 pačių ištvermingiausių kovotojų. Kadangi spermatozoidai nėra ypač aukšto subrendimo lygio, todėl kiaušintakyje jie turi subręsti, kol vienas vienintelis yra įleidžiamas pro gyvybės „vartus“. Žinoma, procesas yra daug sudėtingesnis ir čia mes nepaminėjome daugybės faktorių, kurie lemia, kad tai greičiau ne maratonas, o bėgimas su kliūtimis. Tad faktas, kad ši „sporto šaka“ dažnai neturi laimėtojo – užsimezgusio kūdikio, lemia prastai treniruoti bėgikai, mažas bėgikų skaičius, perkelta finišo linija, per aukštos kliūtys arba viskas kartu sudėjus. Rūgštinė makšties terpė, gleivinis kamštis, būtinybė spermatozoidams subręsti, specialių fermentų trūkumas – tai tik keletas kliūčių galinčių atsirasti tiesiog dėl to, kad kiekvienas iš mūsų yra individualus organizmas. Dėl šių priežasčių terminas „dirbtinis apvaisinimas“ savyje slepia įvairius veiksmus, kurie padeda patiems bėgikams arba sumažina kliūčių skaičių trasoje.

Pirma pagalba suteikiama patiems bėgikams, kai sperma sušvirkščiama tiesiai į gimdą (intrauterininė inseminacija) – taip jiems lieka trumpesnė distancija, o ir kliūčių mažiau. Kita stadija – tai apvaisinimas in vitro (IVF), kai kelios moters kiaušialąstės ovuliacijos dienomis atsargiai išimamos ir patalpinamos į tam tikrą lėkštelę, kur taip pat suleidžiami ir spermatozoidai. Taip bėgikai pastatomi ant finišo tiesiosios ir jiems belieka prabėgti sprintą – apvaisinti kiaušialąstę. Jei bėgikai visai „nusikalę“ arba ant starto linijos jų susirinko vos keletas, tada paimami stipriausi iš jų ir specialia mikroadatėle įleidžiami į kiaušialąstes. Tokiu atveju, kad bėgikai net nesiruošia išeiti iš namų, padeda testikulinė spermatozoidų aspiracija. Šios procedūros metu spermatozoidai paimami tiesiai iš sėklidžių ir stipriausias iš jų suleidžiamas į kiaušialąstę. Tobulas maratonas, kai tave paima nuo sofos prie televizoriaus, limuzinu atveža prie finišo linijos ir įteikia laimėtojo taurę!

Laboratorijoje apvaisintos kiaušialąstės palaikomos lėkštelėje iki tam tikros stadijos ir vienas iš susiformavusių gemalų (kiti užšaldomi) įvedamas atgal į gimdą, kur užsimezga vaisius. Jei tas neįvyksta, imamas vienas iš užšaldytų gemalų ir procedūra kartojama. Svarbu suprasti, kad dirbtinis apvaisinimas - tai jokia panacėja: vidutiniškai tikimybė, kad gims gyvas kūdikis siekia tik apie 30 procentų. Šiandieniniai pasiekimai genetikos srityje leidžia papildyti dirbtinio apvaisinimo procedūrą įvairiais aspektais. Pavyzdžiui, apvaisinti gemalai gali būti „nuskenuojami“, kad juose nebūtų genetinių anomalijų, galinčių sukelti įgimtas ligas ar apsigimimus.

Du vyrai ir kūdikis

Daktaras R. Edvardsas gimė 1925 metais Jorkšyre, paprastų darbininkų šeimoje, kuri netrukus persikėlė į Mančesterį. Baigęs vidurinę mokyklą jis buvo paimtas į kariuomenę, ir, nors buvo kilęs iš žemesnės socialinės klasės, buvo atrinktas, kaip tinkamas tęsti karininko karjerą. Visgi kairiųjų pažiūrų vaikino visai netraukė tokia ateities vizija ir 1946 metais jis paliko kariuomenę, grįžo į Mančesterį ir įstojo mokytis žemdirbystės į Šiaurės Velso universiteto koledžą. Vėliau jis pakeitė savo mokslų kryptį ir pasirinko zoologiją, o pabaigęs mokslus pasirinko stoti į Edinburgo universitetą.

Čia jis sutiko savo gyvenimo meilę ir būsimą žmoną – Ruth Fowler, pagimdžiusią jam penkias dukras. Ruth buvo kilusi iš nepaprastos šeimos – jos tėvas buvo labai žymus matematinės fizikos profesorius seras Ralphas Fowleris, o jos senelis buvo dar žymesnis Ernestas Rutherfordas, 1908 metais apdovanotas Nobelio premija chemijos srityje už radioaktyvumo tyrimus.

Edinburge jis pradėjo savo doktorantūros studijas ir savo darbo tema pasirinko pelių reprodukcijos bei embriologijos tyrimus. Įgimtas nesitaikstymas su status quo situacija moksle, R. Edvardsui leido savo tyrimuose naudoti ką tik paskelbtus atradimus genetikos srityje. DNR vaidmens paveldimumui ir šios molekulės struktūros perpratimas buvo ką tik atrasti ir kol daugelis mokslininkų vis dar abejojo jų teisingumu, R. Edvardsas šias žinias integravo savo tyrimuose. Per šešis metus iki 1957-ųjų jis publikavo net 38 mokslinius straipsnius, nagrinėjančius įvairius pelių dauginimosi aspektus.

Šiuo periodu mokslininkui pradėjo kirbėti mintys apie dirbtinį apvaisinimą už moters kūno ribų – tuo metu kiti mokslininkai jau skelbė pirmuosius „in vitro“ apvaisinimo, tiesa, tik gyvūnuose, rezultatus. Žmogaus reprodukcijos mechanizmas pasirodė daug sudėtingas, tad R.Edvardsą pagavo ambicija perprasti šį mechanizmą ir jį reguliuojančius procesus. Kada moters kiaušialąstės yra labiausiai pasiruošusios apvaisinimui, kokie hormonai ir fermentai reguliuoja šį procesą, kaip jį galima paspartinti ar suaktyvinti, kaip vyksta vyro spermatozoidų brendimas kiaušintakiuose – šie ir kiti klausimai turėjo būti atsakyti.

Kad ir kaip baisiai tai skambėtų, tyrimams jam verkiant reikėjo nuolat gauti šviežių žmogaus kiaušialąsčių. Deja, tuometinis ginekologų mokslinis pasiruošimas buvo labai prastas ir surasti tinkamą profesionalą atrodė neįmanoma. Laimė nusišypsojo, kai R. Edvardsas sutiko ginekologę Molly Rose, sutikusią jam tiekti tyrimams reikalingus komponentus. Tuo metu jis pirmą kartą susidūrė su pasipriešinimu atliekamiems tyrimams iš savo kolegų, tad po keleto pakeistų mokslinių institucijų, R. Edvardsas atsidūrė Kembridžo universitete.

Čia jo tyrimai pajudėjo į prieki ir jau 1969 metais jis sugebėjo pademonstruoti pirmąjį „in vitro“ apvaisinimą, nors apvaisintos kiaušialąstės pasidalino tik keletą kartų ir mirė. Panašiu metu jis sutiko savo būsimojo atradimo partnerį ginekologą P. Steptoe. Jis neapsiribojo tik gydytojo veikla, bet ir eksperimentavo su ką tik pristatyta laparoskopijos technika, leidžiančia paimti kiaušialąstes tiesiai iš moters kiaušidžių. Kai jau viskas ėjosi gan sparčiai, 1971 metais mokslininkai susidūrė su aklina siena – D. Britanijos Medicinos tyrimų taryba nutraukė jų tyrimų finansavimą. Prasidėjo didžiulis spaudimas mokslininkams – tiek iš dvasininkų, tiek iš politikų pusės.

Pirma, tuo metu nevaisingos poros neturėjo jokios paramos visuomenėje. Šaltojo karo atmosfera ir postapokaliptinės vizijos, apie radikalų žmonių populiacijos didėjimą žadėjo ateitį, kurioje planeta bus nuniokota. Tad nevaisingos poros buvo laikomos teigiamu demografiniu veiksniu – tik šiems žmonėms jų situacija visai neatrodė teigiama. Todėl nepaisant spaudimo R. Edvardsui ir P. Steptoe, daugybė žmonių palaikė jų tyrimus ir neilgai trukus finansavimą savo tyrimams jie gavo iš privačių fondų.

Be to, reikia suprasti, kad tuo metu žiniasklaida tikrai daug mažiau rašė apie mokslinius pasiekimus, o štai dirbtinio apvaisinimo tyrimai sulaukė ypatingo spaudos dėmesio – juk tai buvo labai aštri tema. Tad visas jo tyrimų laikotarpis yra paženklintas stipraus neigiamo požiūrio į tai, ką jis darė: įvairios spekuliacijos apie tai, kad laboratorijoje pradėti kūdikiai bus apsigimę, kaltinimai, kad mokslininkai kišasi į dieviškus reikalus, palyginimas su nacių karo metu atliekamais eksperimentais su žmonėmis.

Įsivaizduokime save, dirbančius savo darbą ir kuriančius produktą, kurio reikės tik dešimtadaliui žmonių. Beveik dvidešimt metų (!) mums niekaip nesiseka gauti teigiamo rezultato, o tuo tarpu visos šalies žiniasklaida, politikai, dvasininkai ir kiti visuomenininkai nuolatos mums lipa ant galvos, smerkia ir kitaip trukdo.

Ir štai 1978-aisiais vasarą gimė visiškai sveika Louise Brown. Šis įvykis abiejų mokslininkų baimę dėl nesėkmės tarsi vandeniu nuplovė, o visuomenės kritika ėmė pamažu blėsti. 1980-aisiais gimė pirmoji „in vitro“ užmegzta australė Candice Reed, o 1981-ųjų žiemą – pirmoji amerikietė „iš stiklo“ Elizabeth Jordan Carr. Vien už savo stoišką pasirinkimą ir ėjimą iki galo R. Edvardsas ir P. Steptoe buvo verti Nobelio premijos. Deja, P. Steptoe mirė 1988 metais, taip ir nesulaukęs, kada pirmoji „mėgintuvėlių“ vaikų karta pasieks brandų amžių ir visiems laikams palaidos skeptikų puoselėtas viltis, kad tai bus nepilnaverčiai žmonės. Labai gaila, kad ir pats R. Edvardsas, nors ir buvo dar gyvas, kai jam 2010-aisiais įteikta Nobelio premija, dėl jį kankinančios ligos negalėjo pilnai suvokti šio pagerbimo.

Ir nors dauguma dvasininkų, politikų bei kitų „kovotojų už moralę“ iki šiol teigia, kad nevalia žmogui kištis į Dievui priklausančią sritį, R. Edvardso ir P. Steptoe atradimas daugeliui nevaisingų porų tapo dieviškuoju įsikišimu. Žinoma, Nobelio premija – labai rimtas R. Edvardso darbų įvertinimas, tačiau, ko gero, daug stipresnes emocijas jam turėjo sukelti Nobelio premijų svetainėje parašyta žinutė nuo žmogaus, gimusio naudojant dirbtinį apvaisinimą: „Daktare Edvardsai, dėkoju jums už mano gyvenimą.“

Verta skaityti! Verta skaityti!
(50)
Neverta skaityti!
(4)
Reitingas
(46)
Komentarai (3)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Andrius Jovaiša
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
48(0)
34(0)
30(1)
21(4)
20(0)
17(7)
14(0)
11(0)
10(0)
Savaitės
104(1)
86(4)
84(0)
Mėnesio
150(27)
147(12)
142(22)
107(0)
101(19)