Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Radiacijos pavojai, kurie tyko net mūsų namuose

2015-06-22 (0) Rekomenduoja   (19) Perskaitymai (1443)
    Share

Modernėjant diagnostinei įrangai žmonės vis dažniau prašo gydytojų, kad šie skirtų pačius šiuolaikiškiausius tyrimus ir netgi pasiruošę už juos mokėti didžiulius pinigus, tačiau dažnai nežino, kad taip gauna net kelerių metų radiacijos dozę. Dar daugiau – didesnis radiacinis fonas gali būti net mūsų namuose.

Kodėl geriau negyventi pirmame aukšte

Pasak Radiacinės saugos centro (RSC) Klaipėdos radiacinės saugos priežiūros ir kontrolės skyriaus specialistės Kristinos Savickajos, žmonės yra nuolat veikiami jonizuojančiosios spinduliuotės, kurią skleidžia įvairūs šaltiniai – kosminė spinduliuotė, radionuklidai, esantys grunte, maiste, geriamajame vandenyje, statybinėse medžiagose, radioaktyviosios radono dujos, patenkančios į pastatų vidų iš žemės gelmių, radionuklidai, pasklidę aplinkoje po branduolinės energetikos objektų avarijų.

Iš gamtoje esančių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių, kai kurių tyrimų duomenimis, žmogus gauna apie 50 proc. visos apšvitos. Beje, pavyzdžiui, kosminės spinduliuotės intensyvumas kylant aukštyn didėja. Skrendant 10,3-11,3 km aukštyje žmogų veikiančios jonizuojančiosios spinduliuotės dozės galia 30-40 kartų didesnė nei žmogui būnant Žemėje, taigi dažnai skraidydami lėktuvais galime gauti nemažas apšvitos dozes.

Radiacijos fonui kartais įtakos turi ir žmogaus veikla. Tokios veiklos pavyzdys yra kalio trąšų (su daug gamtinio radioaktyviojo kalio) gamyba ir naudojimas. Žmonės, dirbantys ar būnantys šalia didelių kiekių kalio trąšų, gali patirti papildomą apšvitą.

Dar vienas ir bene didžiausią gamtinę apšvitą sąlygojantis šaltinis yra radono dujos, esančios žemėje ir galinčios kauptis uždarose patalpose. Radonas yra alfa spinduolis, todėl didžiąją dalį radono spinduliuotės nesunkiai sugeria žmogaus odos paviršius. Kadangi radonas yra dujos, jos į organizmo vidų patenka kvėpuojant, o jo skilimo produktai žmogų švitina iš vidaus. Pagrindinis radono ir jo skilimo produktų keliamas pavojus susijęs su tuo, kad jis gali sukelti kvėpavimo takų ir plaučių vėžį. Radioaktyvios dujos, sklindančios iš grunto, išsisklaido atmosferoje ir jų kiekis paprastai yra labai mažas, o uždarose erdvėse, pavyzdžiui, pastatų viduje, radonas gali kauptis ir pasiekti didelį tūrinį aktyvumą, tuo sukeldamas neigiamą poveikį žmogaus sveikatai. Todėl labai svarbu statant pastatus įvertinti teritoriją dėl radono grėsmės, tinkamai parengti pastato projektą garantuojant pamatų hermetiškumą bei pastato ventiliaciją. Jau nuo 1995 m. Lietuvoje atliekami plataus masto radono patalpose tyrimai ir, remiantis tyrimų duomenimis, sudarytas Lietuvos radono žemėlapis, kurį galima rasti čia.

Pasak RSC Ekspertizės ir apšvitos stebėsenos departamento direktoriaus Juliaus Žiliuko, radono dujos kyla iš žemės gelmių, t. y. ateina iš grunto, ir ten, kur yra uždaros patalpos, kaupiasi. „Taigi statant namus būtina atsižvelgti į inžinerinius dalykus, kurie apsaugotų nuo radono dujų patekimo į patalpas. Vienas iš pagrindinių apsaugos priemonių – ventiliavimo sistema. Tačiau čia taip pat reikia būti atsargiems, nes tam tikrais atvejais susidaro kamino efektas. Jei nėra pakankamos pastatų apsaugos, atidarius langus susidarę oro srautai kaip tik ištraukia iš apačios radono dujas į patalpas. Senuosiuose namuose panašūs inžineriniai sprendimai, aišku, nebuvo taikomi, tačiau su radono problema susiduriama tik rūsiuose ir pirmuose aukštuose. Iki antro aukšto radono dujos jau nepasikelia. Gerai nuo radono apsaugo rūsiai, bet ne visi namai turi rūsius. Tokiu atveju radonas iš karto patenka į gyvenamąsias patalpas“, - teigė pašnekovas.

Ar grybai radioaktyvūs?

Kalbant apie radiaciją, dažnai minimi grybai, kaip labiausiai ją kaupiančios gamtos gėrybės. Pasak specialistės, grybai – tarsi kempinė, kaupianti iš aplinkos įvairias medžiagas. Tačiau baimintis juos valgyti nereikėtų. „Radiacinės saugos centras kasmet ištiria apie 400 įvairių rūšių grybų mėginių iš daugiau kaip 20 šalies miškų. Per ilgametę tyrimų praktiką atvejo, kad Lietuvos miškuose augantys valgomųjų rūšių grybai viršytų leistinas normas (600 bekerelių kilograme (Bq/kg)) nebuvo nustatyta. Tiesa, skirtinguose grybuose nustatoma skirtinga tarša. Labiausiai užteršti grybai – raukšlėtieji gudukai, kitaip vadinami kalpokais. Lietuvių pamėgtų baravykų tarša – iki 200 Bq/kg. Mažiausiai radioaktyvių medžiagų sukaupia voveraitės – jose ne daugiau 50 Bq/kg. Svarbu paminėti, jog pirmo virimo metu iš grybų pasišalina 80 proc. radioaktyvių medžiagų“, - aiškino pašnekovė.

RSC atstovų susitikimo su gyventojais metu taip pat buvo atlikti žmonių atsineštų daiktų dozimetriniai matavimai. Dalyviai domėjosi, ar laikrodžiai neskleidžia padidėjusios spinduliuotės. Taip pat buvo atlikti jūros kriauklių ir akmenėlių, atsivežtų iš užsienio, matavimai. Atlikus visų daiktų dozimetrinius matavimus, padidėjusio jonizuojančiosios spinduliuotės fono nenustatyta.

Pasak J. Žiliuko, statybines medžiagas žmonės taip pat turėtų naudoti pagal paskirtį, nes ir jos gali skleisti jonizuojančią spinduliuotę. Pavyzdžiui, jeigu granito blokai skirti kelių statybai ar kitoms viešosioms erdvėms, nereikėtų taupymo sumetimais iš jų dėti namuose grindis. Mat juose gali būti šiek tiek daugiau gamtinės kilmės radioaktyvių medžiagų, kurios kaupsis uždaroje patalpoje.

Tobulėjančių technologijų pavojai

„Medicininė apšvita sudaro apie 20 proc. visos gyventojų gaunamos apšvitos Lietuvoje. Sparčiai vystantis naujoms technologijoms vis daugiau tyrimų ir gydymo procedūrų atliekama naudojant jonizuojančiąją spinduliuotę, todėl kai kuriose šalyse medicininė apšvita jau sudaro pusę visos žmogaus gaunamos apšvitos. Kuo didesnę apšvitą patiria žmogus, tuo didesnė rizika jo sveikatai – daugėja vėžinių susirgimų ar genetinių pakitimų atvejų. Didžiausia apšvita patiriama taikant kompiuterinės tomografijos tyrimą, kuomet gaunami trimačiai vaizdai. Todėl vienas iš pagrindinių radiacinės saugos principų yra pagrįstumas – taikant jonizuojančią spinduliuotę gaunama nauda turi būti didesnė už patiriamą žalą: procedūra leidžia diagnozuoti ligas, sužeidimus taip gelbstint žmogaus gyvybę ir sveikatą“, - teigė K. Savickaja.

Kita vertus, specialistė pabrėžė, kad dažnai gyventojai be reikalo baiminasi, kad po rentgeno diagnostikos ar spindulinės terapijos procedūrų taps radioaktyvūs. Tik ligų diagnostikos ar gydymo tikslu naudojant radioaktyviąsias medžiagas žmogus tampa radioaktyvus: pavyzdžiui, po branduolinės diagnostikos ar terapijos procedūrų, kai į veną suleidžiama arba duodama išgerti radiofarmakologinio preparato, kuris tam tikrą laiką lieka žmogaus organizme. Rentgeno aparatą išjungus jokios jonizuojančiosios spinduliuotės nelieka.

Pasak J. Žiliuko, nustatytų dozės ribų medicininei apšvitai nėra. Mat yra tokių ligų, kai žmogui gali reikėti ir labai daug tyrimų, kurių nedarant jam būtų kaip tik kenkiama labiau. Apšvitos dozės taip pat taikomos tokios, kad vaizdas būtų tik tokios kokybės, kurios reikia diagnozei nustatyti. Kuo mažesnis plotas apšvitinamas, tuo mažesnė radiacijos dozė gaunama. Yra žinoma, kad kai kurie organai ypač jautrūs jonizuojančiai apšvitai, pavyzdžiui, lytiniai organai, akys, skydliaukė. Juos apsaugant naudojamos prijuostės.

„Jonizuojantis spinduliuotė siejama su galimu vėžio atsiradimu, tačiau pasakyti tiksliai, kad vėžys išsivystė todėl, kad žmogui buvo atlikti keli tyrimai, neįmanoma, kadangi vėžys vystosi nuo daugybės veiksnių, o tyrimų metu gaunamos radiacijos dozės vis dėlto santykinai mažos. Tačiau biologinis spinduliuotės poveikis yra žinomas. Ji tikrai gali paskatinti vystytis vėžines ląsteles. Todėl rekomenduojama, kad visi rentgenologiniai tyrimai būtų pagrįsti ir daromi tik tada, kai reikia“, - teigė J. Žiliukas.

Kokias apšvitos dozes gauname radiologinių tyrimų metu

Galima išskirti keturias radiologinių tyrimų grupes. Pačias mažiausias apšvitos dozes pacientas gauna rentgenografinių tyrimų metu. Pavyzdžiui, pirštų ir sąnarių rentgenograma sukelia 0,01 mSv apšvitą, krūtinės ląstos – 0,02 mSv, o bene didžiausią kūno plotą apimanti stuburo juosmens rentgenograma – 1,3 mSv. Pirmais dviem atvejais gaunama apšvita prilygsta vidutiniškai 1,5 ir 3 dienoms natūraliai gaunamos apšvitos, paskutiniu atveju – 7 mėnesiams natūralios apšvitos arba 65 krūtinės ląstos rentgenogramoms. Galvos rentgenogramos metu gaunama 0,07 mSv apšvita (11 dienų natūralios apšvitos), pilvo ir krūtininės stuburo dalies – po 0,7 mSv (4 mėnesiai), dubens – 1 mSv (6 mėnesiai arba 50 krūtinės ląstos rentgenogramų).

Kita tyrimų grupė – rentgenoskopijos tyrimai, kai rentgeno spindulių pagalba stebimas gyvas vaizdas ekrane. Šio tyrimo metu skleidžiama jonizuojanti spinduliuotė yra mažesnė, bet pats tyrimas atliekamas ilgai, todėl automatiškai žmogus gauna didesnes dozes nei darant rentgenogramą. Pavyzdžiui, jei tyrimo metu naudojama bario košelė, apšvita siekia apie 3 mSv (16 mėnesių natūralios apšvitos arba 150 krūtinės ląstos rentgenogramų), jei naudojama bario klizma – net apie 7 mSv (3,2 metų natūralios apšvitos arba 350 krūtinės ląstos rentgenogramų). Didžiausios apšvitos dozės gaunamos kompiuterinės tomografijos metu. Galvos kompiuterinė tomografijos vidutinė dozė – 2,3 (1 metai), krūtinės ląstos – 8 mSv (3,6 metų), pilvo ar dubens – 10 mSv (4,5 metų). Jei tiriamas didelis kūno plotas, apšvita gali būti dar didesnė.

Literatūroje aprašyti ir tokie atvejai, kai po radiologinių intervencinių procedūrų pasireiškė tam tikros pasekmės – odos nudeginimas, plaukų iškritimas. Tai sudėtingos procedūros, kurių metu įvedami kateteriai ir daromos širdies ar neurochirurginės operacijos. Jos tęsiasi gana ilgai, todėl iš tiesų pacientai gali gauti labai dideles apšvitas.

Tuo tarpu vėžio gydymui naudojamos jonizuojančios spinduliuotės dozės įprastomis sąlygomis žmogui būtų mirtinos. Mat paprastai naudojami kobalto šaltiniai naikina ne tik vėžines, bet visas ląsteles, todėl taikomi specialūs metodai, kai švitinama ne iš vienos, o iš kelių pusių, parenkami specialūs laukai ir pan., t. y. stengiamasi, kad auglys gautų kuo didesnę dozę, o aplinkiniai audiniai – kuo mažesnę. Slenkstinė dozė, nuo kurios pasireiškia vadinamieji lemtieji efektai, t. y. 50 proc. tikimybės, kad žmogus išgyvens, 50 proc. - kad mirs, yra 2 mSv, o pavojus prasideda jau nuo 1 mSv. Tuo tarpu spindulinėje terapijoje naudojama 40-60 mSv spinduliuotė. Taigi diagnostinės aparatūros apšvitos dozės, palyginus su šiomis, yra niekinės. Tačiau šiandien pavojinga laikoma bet kokia jonizuojanti spinduliuotė, kadangi mes dar menkai žinome apie jos poveikį, ir niekas negali pasakyti, kiek galima veikti organizmą, kad jis nepradėtų kovoti taip, jog po truputį vystytųsi vėžys.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(20)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(19)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Inga Saukienė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
29(0)
17(0)
15(1)
15(0)
12(0)
12(0)
12(0)
11(0)
Savaitės
105(0)
84(1)
Mėnesio
149(2)
148(15)
146(3)
143(12)
138(22)