Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Paprasčiausias būdas susirgti depresija - apsigyventi mieste. Kaip to išvengti?

2015-09-28 (1) Rekomenduoja   (16) Perskaitymai (2022)
    Share

Gyvenimas mieste blogai veikia psichiką. Architektūros psichologai, psichiatrai ir kultūrologai tyrinėja, kaip reikėtų pakeisti miestus, kad žmonės čia jaustųsi laimingesni.

Platus šaligatvis, gatvės kavinė, dviratininkas, senyva ponia su prekių vežimėliu, tėvas su vaikišku vežimėliu – ir jau konfliktas. Kur kieno vieta, kaip greta išsitekti visiems miesto gyventojams, kai kiekvienas gyvena skirtingu greičiu. Net jei tokios miestiškos kasdienybės situacijos mums kartais kelia įtampą, psichologai ir kultūrologai įžvelgia jų naudą.

Kad tai suprastume, reikalingas išsamesnis paaiškinimas. Gyvenimas mieste turi daug privalumų: žmonės daugiau sportuoja, gyvena aktyvesnį kultūrinį gyvenimą ir sunaudoja mažiau išteklių nei kaime. Tuo tarpu psichikai miestiškas gyvenimas ne į naudą: miestiečiai ne tik labiau įsitempę, bet ir dažniau suserga psichinėmis ligomis.

„Jei gimėte mieste, tikimybė susirgti šizofrenija padidėja 300 procentų“, – sako Andreas Meyeris-Lindenbergas iš Psichinės sveikatos instituto Manheime (Vokietija). Šis priežastinis ryšys, pasak specialisto, seniai žinomas ir įrodytas daugybėje studijų visame pasaulyje. Depresija miestiečius taip pat kamuoja dažniau. Staigi urbanizacija visame pasaulyje psichiatrui kelia susirūpinimą – pasak jo, nėra aišku, kokia ryšio tarp gyvenimo mieste ir psichinių problemų kilmė.

Psichinės sveikatos instituto mokslininkai nustatė, kad miestiečiams būdingi smegenų srities, dalyvaujančios apdorojant stresą, pakitimai. Meyeris-Lindenbergas pakitusią smegenų struktūrą vertina kaip psichinių susirgimų rizikos faktorių – kaip kad padidėjęs kraujospūdis yra infarkto rizikos faktorius. Tačiau kas konkrečiai sukelia stresą?

„Nėra jokių patikimų duomenų, kokie veiksniai daro miestą sveikesnį gyventi“, – sako Meyeris-Lindenbergas. Iš dalies todėl, kad psichologams keblu tirti miesto darinį: jis pernelyg daugiasluoksnis, persidengia daugybė skirtingų efektų, gyvenimo mieste neatkartosi laboratorijoje. Sykiu vargiai įmanoma nustatyti priežastinius ryšius tarp įvykių ir emocinių reakcijų, nes daug kas tarpusavyje susiję. Tie, kuriuos supa daugiau žalumos, paprastai gyvena prašmatnesniame rajone, greičiausiai turi daugiau pinigų, užtikrintą darbo vietą, geresnes sąlygas atsipalaiduoti ir taip toliau: taigi kas iš viso to mažina stresą?

Žvilgsnis į didmiesčių psichiką modernių technologijų pagalba

Didžiųjų duomenų (angl. big data) amžiuje psichologams į pagalbą ateina modernios technologijos, kuriomis jie tikisi surinkti patikimų duomenų: Meyeris-Lindenbergas dalija tyrimo dalyviams išmaniuosius telefonus, kurie padės mokslininkams perprasti jų kasdienybę.

GPS pagalba tyrėjai žino, kada ir kur lankosi jų tiriami asmenys. Šiuos duomenis jie vėliau palygina su specialiai tam parengtais žemėlapiais, kuriuose pažymėtos žaliosios zonos bei informacija apie socioekonominę miesto kvartalo padėtį, triukšmo, šviesos lygį ir dar daug ką. Kai tyrimo dalyviai įžengia į tam tikras zonas, jie automatiškai sulaukia klausimų: kaip tau sekasi? Kaip dabar jautiesi?

Be to, mokslininkai kiekvienos eksperimento savaitės gale matuoja streso hormonų lygį plaukų šaknyse bei smegenų skenavimo aparatu tiria minėtosios stresą apdorojančios struktūros būklę. „Mes bandome išsiaiškinti, kas kasdienybėje sukelia stresą, tikėdamiesi, kad tai padės architektams ir miesto planuotojams“, – sako psichologas.

Pirmosios hipotezės jau suformuluotos: Mazda Adli, Berlyno Fliednerio klinikos Psichiatrijos skyriaus vyriausiasis gydytojas daro prielaidą, kad mieste patiriamas stresas yra socialinės prigimties: „Greičiausiai jį lemia gyventojų tankis ir izoliacija.“

Būtent tai, ką daugelis laiko miesto privalumu, tai yra galimybė gyventi anonimiškai, kai kuriems tampa spąstais: jie jaučiasi vieniši minioje. Sociologai ne kartą yra patvirtinę, kad socialinis kapitalas kaime yra aukštesnis ir tarpasmeniniai ryšiai ten tampresni. Kaip įmanoma sukurti glaudesnius miestiečių ryšius?

„Miestas geras tada, kai skatina žmones veikti drauge“, – sako Adli.

Jiems reikia suteikti dingstį išeiti pro duris, užuot sėdėti užsidarius. Pasak psichiatro, geras toks miestas, kuris įgalina Viduržemio jūros regionui būdingą gyvenimo būdą, kai didelė dalis vyksta lauke. Tai palengvina apatiniuose namų aukštuose įsikūrusios kavinės ir parduotuvės bei platūs šaligatviai. Be to, svarbios aikštės ir kitos viešosios miesto vietos, suprojektuotos taip, kad žmonės jaustųsi laisvi bendrauti, valgyti, ilsėtis, žaisti ar flirtuoti.

Laikini susitikimai išlaikant anonimiškumą

Tokias erdves tyrinėja kultūrologas Ludwigas Engelis.

„Svarbu funkcijų derinys, nes tik taip susitinka skirtingi erdvės išnaudojimo įsivaizdavimai, tik čia deramasi dėl erdvės“, – sako jis.

Tokios derybos tarp pradžioje minėto tėvo su vaikišku vežimėliu ir močiute su prekių vežimėliu, kultūrologo požiūriu, suteikia miestui patrauklumo gyventi, jos skatina žmones kontaktuoti. Tuo tarpu funkcijų atskyrimas, pavyzdžiui, į pėsčiųjų perėjas ir dviračių takus, Engelio nuomone, nėra teisingas. Pasak jo, erdvės, kurias galima naudoti ne pagal iš anksto nustatytą paskirtį, vertingos tuo, kad ir čia galima derėtis dėl jų naudojimo. Miestas čia įgalina tai, ko taip paprastai negali sukurti jokia kita erdvė: „Laikinus susitikimus išlaikant integralumą ir anonimiškumą.“

Žmonėms svarbu turėti erdvę, kur jie nebūtų vertinami. Vidurdienį išvydęs mane prie namų durų, čia niekas nepaklaus: „Ką Jūs čia veikiate?“ Miesto anonimiškumas išlaisvina žmogų nuo funkcijos, tai suteikia miestui vertę. Čia, pavyzdžiui, vienas šuns šeimininkas susitinka su kitu šuns šeimininku, ir niekas nežino apie santuokos griūtį ar problemas darbe. „Tai įgalina tik žmonių tankis ir funkcijų susimaišymas“, – sako Engelis.

Todėl psichinės miestiečių sveikatos labui svarbu suvokti miestą kaip „neišbaigtą organizmą“, kurį žmogus galėtų toliau vystyti. Todėl, pavyzdžiui, paranku iškart neužverti visų statybinių ertmių, bet palikti galimybę pratęsti kūrybinį procesą, ir kurti mieste plotus, kurie priklausytų visiems, tačiau kurių panaudojimo galimybės būtų visiškai atvirtos. Pirmieji sprendimai, pavyzdžiui, Tokijuje, parodė, kad šios idėjos suderinamos ir su augančiais miestais, kurie susiduria su vietos stokos problema. Čia išvystomi tokie architektūriniai sprendimai, kai vienam žmogui tenka sąlyginai nedaug privačios erdvės, tačiau sukuriamos prabangios bendro naudojimo erdvės, savotiški pusiau vieši gyvenamieji kambariai, kuriais žmogus dalijasi su kaimynais.

„Didmiestyje reikia sukurti erdvę, kurioje žmogus jaustųsi išlošęs išėjęs iš savo privačios erdvės“, – įsitikinęs kultūrologas. Europos didmiesčiuose taip pat randasi pirmosios tokios iniciatyvos, kai patys gyventojai, užuot nuosavus žemės sklypus atsitvėrę tvoromis, juos atveria viešumai.

Žaluma prie durų mažina įtampą

Meyerio-Lindenbergo duomenys, gauti iš eksperimento su išmaniaisiais telefonais, bei senesni tyrinėjimai leidžia daryti tolesnę išvadą: žalumos plotai ir gamta mažina didmiesčio gyventojų įtampą.

„Tačiau tai kelia dilemą, – sako Riklefas Rambowas, architektūros psichologas iš Karlsrūjės psichologijos instituto. – Juk miestas reiškia tankį.“ Kuo mažesnį plotą užima miestas, tuo jis ekologiškesnis. Tuo tarpu kas nori žalumos prie namų durų, dažnai išsikelia iš miesto. „Tai veda prie suburbanizacijos ir galiausiai prie miesto išsiskaidymo“, – tvirtina specialistas.

Italų architektas Stefano Boeri tai išsprendė paprastu ir kartu nuostabą keliančiu būdu: žalumos zoną suformavo vertikaliai. „Bosco Verticale“, vertikalus miškas, Milane stiebiasi aukštyn nuo praėjusio rudens. Tai daugiaaukštis namas su milžiniškais balkonais, kuriuose auga medžiai. 20 000 augalų ir 800 iki devynių metrų aukščio medžių vieną dieną turėtų apaugti visą namą – ir dargi pačiame miesto centre. Toks augalų kiekis atitinka maždaug vieną hektarą miško. Visai neprasta mintis.

„Regis, tai Kolumbo kiaušinis, – sako Rambowas, – bet kas gali sau leisti mokėti 9000 eurų už kvadratinį metrą?“ Tai projektas turtuoliams, be to, dar neaišku, ar šis sumanymas ilgainiui pasirodys veiksmingas. Rambowas prisimena daugiaaukštį komercinio banko pastatą Frankfurte prie Maino, kuris 1997 metais buvo pristatomas kaip panašiai revoliucingas: kabantys sodai turėjo apsupti pastatą iki pat viršaus. „Žvelgiant į tą pastatą iš išorės šiandien nieko nepastebėsi, – sako Rambowas. – Žalumos ir architektūros simbiozė itin problemiškas dalykas.“ Tik laikas parodys, ar vertikalaus miško atveju yra kitaip. Galbūt medžiai apmirs arba gyventojai pageidaus kitokio apželdinimo.

Nejaugi lieka tik keltis į gamtą? Architektūros psichologas įsitikinęs, kad palankiai veiktų ir kuklesni sprendimai kaip išnuomojami žemės sklypai daržui, apželdintos gatvės, vadinamieji pocket parks – nedideli žali skverai – ar augmenija ant stogų. Taip pat ir „Urban Gardening“ (liet. miesto sodininkystė) judėjimas, kai miestiečiai apželdina kiekvieną saugumo salelę gatvėse ir kiekvieną žemės plotelį aplink medžius, galėtų duoti daug naudos, jei tik ši mada neatslūgs.

Daugelis miesto planuotojų kaip ypač teigiamą gamtos įsiliejimo į miestą pavyzdį nurodo Tempelhofo aikštę Berlyne: buvusio Tempelhofo oro uosto teritoriją piliečių sprendimu nuspręsta palikti neužstatytą. Tai viena tų „derybinių erdvių“, kurių svarbą pabrėžia kultūrologai. Čia žmonės sodininkauja, mankštinasi, kepa kepsnius ar važinėjasi riedučiais. Vis dėlto tokia prabanga neatsieina veltui – trūkstant ploto statyboms, išauga nuomos ir nekilnojamojo turto kainos.

Spektrum.de
Vertė Dangė Vitkienė

Verta skaityti! Verta skaityti!
(16)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(16)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
47(0)
41(0)
17(0)
15(0)
13(4)
10(1)
Savaitės
74(5)
72(5)
65(1)
Mėnesio
156(47)
146(15)
114(0)
113(24)
101(0)