Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

XVI–XVIII a. medicina: moteris - nukrypusi nuo normos vyro lyties versija, skirta vaikų gimdymui

2016-04-19 (2) Rekomenduoja   (14) Perskaitymai (2669)
    Share

XVI–XVIII a. sudarant santuoką ne taip svarbu buvo grožis ir meilė, kiek būsimos nuotakos sveikata ir vaisingumas, nes galimybė turėti vaikų buvo laikoma Dievo malone, LRT RADIJO laidoje „Radijo paskaitos“ sako Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantė Monika Ramonaitė.

Anot jos, skatinant vaisingumą buvo laikomasi įvairių magiškų ritualų bei papročių (pavyzdžiui, per vestuves nepjaunamas iškastruotas gyvulys, o vietoj deserto atnešamos ožio arba lokio sėklidės), gydomasi vandeniu ir žolelėmis, laikomasi griežto pasninko ar net plakamasi.

Nevaisingumas buvo laikomas luošumu ir didele nelaime

XVI–XVIII a. visoje Europoje galimybė susilaukti vaikų buvo suprantama kaip pagrindinis sveikos susituokusios šeimos tikslas ir apskritai kaip esminis dalykas, dėl ko sudaroma santuoka.

Vaisingumas, laikytas pačiu svarbiausiu sveikatos rodikliu, visų pirma siejamas su moterimi ir jos sveikata. Sudarant santuoką ne taip svarbu buvo grožis, meilė ar patrauklumas, kiek identifikuoti būsimos nuotakos fizinę sveikatą ir galimą vaisingumą.

LDK išoriškai sveikas žmogus, tiek vyras, tiek moteris, turėjo būti tvirto ir stambaus sudėjimo, pasižymėti geru apetitu, o prigimtinis liesumas ar svorio netekimas, nevalgumas buvo prastos sveikatos, graužiančios ligos požymis. Vakarų Europoje šiuo laikotarpiu ypač pabrėžiami platūs moters klubai, storos šlaunys, apvalūs sėdmenys, signalizuojantys galimą vaisingumą.

Apskritai galimybė gimdyti ir susilaukti vaikų, juos žindyti, auginti ir auklėti buvo svarbiausia moters misija, pagrindinis jos socialinis vaidmuo.

Anot katalikiškų baroko laidotuvių pamokslų, teisingai gyvenanti moteris bus išganyta per vaikų gimdymą, jei pasiliks tikėjime, meilėje ir šventume drauge su prisiturėjimu. Panašiai šiuo klausimu pasisakė ir protestantai. Patys palikuonys suvokti kaip įprasminantys buvimą žemėje, be to, suaugę vaikai buvo garantas, kad senatvėje, pasiligojus bei nusilpus turėsi, kas tavimi pasirūpins ir išlaikys. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad nėštumas ir vaikai buvo pageidaujami tik tuomet, jei atsirasdavo santuokoje. Nelaukto nėštumo mėginta saugotis įvairiais amuletais, užkalbėjimais ir burtais, o nesantuokiniuose santykiuose užsimezgusios gyvybės dažnai mėginta atsikratyti įvairiais, netgi drastiškais būdais.

Visuose socialiniuose sluoksniuose į bevaikystę buvo reaguojama itin jautriai. Nevaisingumas buvo laikomas ypatingu luošumu ir didele nelaime, kartais net buvo tikima, kad prie to prisidėjo piktos magiškos jėgos. Sutuoktinių pora, ilgai negalinti susilaukti vaikų, dažnai tapdavo aplinkinių apkalbų objektu, net imtos smerkti. XVI–XVIII a. Europoje tokios bevaikės poros, net jei buvo turtingos, tačiau nesveikos fiziškai arba protiškai ir dėl to negalėjo turėti vaikų, laikytos ekonomiškai nuostolingomis.

Nevaisingumo problemos šeimoje dažniausiai irgi buvo siejamos su moters sveikata.

XVI a. Lenkijoje moteris neprivalėjo būti graži, protinga ir išsilavinusi, tačiau privalėjo susilaukti palikuonių.

Palikuonio neturėjimą visuomenė retai atleisdavo, tai laikyta moters kalte ir gėda. Kita vertus, vyrams, kurie sirgo impotencija ir dėl to negalėjo susilaukti palikuonių, Bažnyčia apskritai draudė sudaryti santuoką. Nevaisingumas buvo kone pagrindinė priežastis, kaip buvo galima siekti santuokos anuliavimo. Nevaisingumas ir luošumas buvo tuo didesnė nelaimė ir tuo labiau smerkiama visuomenės, kuo kilmingesnė ir iškilesnė šeima susidurdavo su ja, nes palikuonio nebuvimas grėsė dinastijos ar galingos giminės išnykimu. Todėl, pavyzdžiui, Anglijoje bei Prancūzijoje karališkos poros, negalinčios susilaukti palikuonių, eidavo kryžiaus kelius, vykdavo į piligrimines keliones ir patys, ir jų dvarionys.

Gali būti, kad iš dalies prie didelių apkalbų, neapykantos bei pajuokos Barborai Radvilaitei prisidėjo ir galimas jos nevaisingumas. Jos pirmoji santuoka su Stanislovu Goštautu, trukusi beveik penkerius metus, buvo bevaikė ir baigėsi 35 metų Goštauto mirtimi bei galingos elitinės LDK giminės išnykimu. Vien jau šis faktas visuomenės akyse galėjo nemenkai prisidėti prie jos netinkamumo Žygimantui Augustui. Barbora Radvilaitė ypač norėjo susilaukti su juo vaikų ir stengėsi tai padaryti, matyt, kad buvo pastojusi, bet nesėkmingai. Žinoma, visa ši teorija yra tik spėjimai.

Augalas galėjo ir padėti pastoti, ir atimti nekaltybę

Dėl galimybės turėti palikuonių svarbos LDK visuomenėje bandyta įvairiais būdais skatinti vaisingumą. Tai buvo daroma keliais būdais. Vienas jų – laikytis tam tikrų magiškų ritualų bei papročių. Žemesniuose LDK socialiniuose sluoksniuose, kur dar iki XVII a. vidurio buvo pakankamai gajūs tikėjimai pagoniškais dievais, ypač susiję su gydymo dalykais, siekiant neužrūstinti jų ir užkirsti kelią pykčio sukeltai bevaikystei, dar vestuvių metu buvo atliekami įvairūs, kaip tikėta, vaisingumą skatinantys ritualai. Jonas Maleckis-Sandeckis, XVI a. viduryje aprašydamas papročius, pasakoja, kad per vestuves vietoj deserto atnešami ožio arba lokio pautai – matyt, tikima, kad juos suvalgę vestuvių dieną sutuoktiniai bus vaisingi. Dėl šios priežasties vestuvėms nepjaunamas joks iškastruotas gyvulys.

Katalikiškoje LDK visuomenės dalyje XVI–XVII a. vaikų turėjimas suprastas kaip didelė Dievo malonė, o jų nebuvimas neretai laikytas Dievo bausme už praeities nuodėmes ir netinkamą gyvenimo būdą.

Todėl manyta, kad įvairios religinės praktikos, pavyzdžiui, griežtas pasninkas, plakimasis, galėjo suteikti ir realų atpildą – ilgai lauktą palikuonį.

Šalia įvairių religinių praktikų nevaisingos moterys vaikų bandė susilaukti ir taikydamos įvairias to meto medicinos siūlomas gydomąsias procedūras ir priemones, kurios buvo rizikingos, dažnai vartojamos visos kartu, dėl to galėjo pakenkti ir moters sveikatai. Pavyzdžiui, buvo tikima, kad nevaisingumą galimą išgydyti vandens procedūromis – vanduo esą nuramina per daug aktyvią gimdą ar kaip tik sukelia energiją jos netekus. Dėl šių priežasčių reikėjo maudytis tekančiame vandenyje (geriausiai pavasarį) – tam tikrą laiką sėdėti taip, kad vanduo tekėtų pro moters lyties organus. Padėti galėjo ir žolelės, surinktos Joninių naktį, – iš jų reikėjo pasidaryti vonią arba nešioti jas prisirišus prie klubų.

Pati populiariausia jų buvo skaistminas. Tikėta, kad jis buvo toks veiksmingas, kad vien išgėrus jo sulčių buvo įmanoma pastoti. Tačiau jo reikėjo saugotis jaunoms mergelėms – visiškai rimtai manyta, kad, nusišlapinus ant šio augalo, jį ištinka erekcija ir jis galįs atimti mergelių skaistybę. Šis augalas ir dabar yra vartojamas siekiant įveikti tam tikras su menstruacijomis susijusias problemas, deja, apie stebuklingą jo poveikį norint pastoti niekas rimtai nebekalba.

Trokštanti susilaukti vaikų pora kartais vaisingumui skatinti pasitelkdavo ir įvairias magiškas priemones. Nors per visą XVI–XVIII a. laikotarpį krikščionių Bažnyčia formavo viešąją nuomonę, draudžiančią bet kokias magines praktikas, net iškiliausi valstybės asmenys, susirgę sunkiomis ligomis ar susidūrę su bevaikyste, griebdavosi bet kokių, net draudžiamų priemonių, vildamiesi, kad jos padės.

Moterys, kurios dažnai persileisdavo arba to bijodavo, pastojusios naudojo specialius amuletus, kurie menamai sukurdavo specialų apsauginį lauką, gelbėjusį nuo galimos nelaimės. Bona Sforca, LDK ir Lenkijos karalienė, turėjo specialų iš elnio odos pagamintą diržą, saugojusį ją nėštumo metu. Iš menamai magiškų galių turinčių priemonių, kurios padėdavo susilaukti palikuonių, pažymėtina mandragora. Šis augalas visuomet buvo susijęs su magija ir alchemija. Manyta, kad jis gali išgelbėti gyvybę bei prišaukti laukiamą palikuonį. Mandragoros šaknies forma primena žmogeliuką, kuriam galima įpūsti gyvybę ir paversti mažyčiu vaikeliu, atnešančiu bent šiokią tokią paguodą bevaikiams tėvams. [...]

Išskyrus visas šias magines praktikas, bet kokia kita moters rizika sveikata dėl galimo palikuonio buvo gerbiama ir sveikintina. O tos, kurios nuoširdžiai dėdavo visas fizines, dvasines pastangas, siekdamos išnešioti ir susilaukti palikuonių, tam nepasisekus sulaukdavo visuomenės gailesčio ir atjautos. Štai XVII a. pradžioje didikė Sofija Olelkaitė, su Jonušu Radvila pragyvenusi santuokoje 12 metų, taip ir nepatyrė motinystės džiaugsmo. Tris kartus buvo pastojusi, tačiau visi trys naujagimiai neišgyveno, gimdydama paskutinį, mirė ir pati. Panegirikoje, skirtoje velionei, Danielius Naborovskis aprašė didelį jos skausmą ir skundą, kurį ji patyrė dėl nesėkmingų bandymų susilaukti vaikų.

Moteris – nukrypusi nuo normos vyro lyties versija

Dažnas dabartinis paauglys, išklausęs biologijos pamoką apie dauginimąsi ir lytinius santykius, gana tiksliai gali nupasakoti, kas vyksta apvaisinimo, nėštumo metu, kokie reprodukcijos organai dalyvauja šiuose procesuose, kaip jie funkcionuoja. Tokios žinios vargu ar įtikintų XVI–XVIII a. medicinos daktarus, kurie, aiškindami vyro ir moters anatomiją bei fiziologiją, rėmėsi visai kitomis žiniomis ir teorijomis. Šiuo laikotarpiu visoje Europoje itin gyvybingas buvo Aristotelio ir Galeno sukonstruotas vienos lyties modelis. Anot jo, moteris ir vyras nėra atskiros lytys – tik normali ir nukrypusi nuo normos vienos lyties versija. Moters reprodukcijos organai aiškinti esą tokia patys, kaip vyro, tačiau atvirkštinė ir prastesnė jų versija.

Moters makštis buvo suprantama kaip organizmo viduje esanti taip iki galo ir neišsivysčiusi vyro varpa, kiaušidės buvo aiškinamos kaip vidinė kapšelio ir sėklidžių analogija, pati moteris buvo vertinama kaip netobula, silpnesnė ir sugadinta anatominė vyro versija.

Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kuo rėmėsi Europos ir LDK medicina. Šiuo laikotarpiu svarbiausia buvo keturių humorų teorija, kad žmogaus kūne egzistuoja keturi skysčiai: kraujas, juodoji tulžis, geltonoji tulžis, gleivės (arba seilės). Esant subalansuotam šių skysčių kiekiui, žmogus yra sveikas, tačiau bet koks nukrypimas nuo normos, kurio nors jų perteklius ar trūkumas gali sukelti ligą. Ši teorija buvo išplėtota, apėmė visas medicinos sritis ir gyvavo iki pat XVIII a. galo.

Anot to meto medicinos daktarų, būtent šie skysčiai pastojus lėmė tinkamos temperatūros ir drėgnumo arba kenksmingomis savybėmis pasižymėjusią moters gimdos aplinką. Moterų jautrumas, dažnai pasireiškiantis ašaromis bei menstruacijomis, rodė didesnę nei normalią įvairių skysčių cirkuliaciją kūne, priešingą tokiai, kokia yra vyrų organizme. Manyta, kad dėl šios priežasties moterų kūnuose per daug drėgmės, dėl to jos labiau suglebusios, o vyrai – raumeningesni. Be to, moters kūnas stokoja gyvybinio karščio, kuris, ant to meto medicinos žinovų, leido vyrams kūne susitelkusį kraujo perteklių paversti sėkla, o moterys jo netekdavo per menstruacijas. Moterys buvo laikytos mažiau subalansuotos nei vyrai, nes jų įsčios dėl nuolatinio kraujavimo buvo laikomos nestabiliu organu, o menstruacijos – teršiančios kūną.

Tuo metu visoje Europoje apie moters reprodukcijos organus ir jų veiklą žinota nedaug. Moters kiaušidžių ir kiaušialąstės vaidmuo apvaisinimo metu nustatytas tik XIX a. Be keleto aptariamo laikotarpio medicinos daktarų, iš kurių turbūt iškiliausias – XVII a. viduryje gyvenęs olandas Regnieris de Graafas, bandžiusių teigti, kad apvaisinimo metu moters reprodukcijos organai ir juose vykstantys procesai svarbūs ne mažiau nei vyro, dauguma manė visiškai priešingai.

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(18)
Neverta skaityti!
(4)
Reitingas
(14)
Komentarai (2)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
36(0)
30(0)
28(2)
22(0)
21(0)
20(6)
20(0)
Savaitės
101(19)
100(0)
82(0)
69(2)
Mėnesio
147(2)
147(13)
146(3)
142(12)
138(22)