Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Paslaptingoji senovės Egipto medicina: nuo magijos iki neįtikėtinų faktų

2016-04-29 (0) Rekomenduoja   (16) Perskaitymai (2885)
    Share

Garsi Egipto tyrinėtoja Barbara Mertz knygoje „Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ aprašė senovės Egipto mediciną. Anot mokslininkės jokioje kitoje senovės egiptiečių žinijos srityje magijos, mokslo ir religijos persipynimas nėra toks akivaizdus kaip medicinoje.

Siūlome paskaityti knygos ištrauką.

Kai kitą kartą jums įgels skorpionas, galite išbandyti tokią priemonę:

Esu aš Anubis, karaliaus sūnus, vyriausias ir pirmagimis; motina mano Sechmeta Izidė atėjo manęs į Sirijos žemę, prie kalvos Hech žemėje, į tų žmogėdrų namą, sakydama: „Paskubėk, paskubėk, mano vaike, Anubi karaliaus sūnau, vyriausiasis ir pirmagimi...“ O tu nedelsdamas palaižyk (įkandimą) liežuviu, kol jis kraujuoja, nedelsdamas; tada užtepk šiek tiek aliejaus, užtepk septynis kartus, tepk jo ant įkandimo kiekvieną dieną; sudrėkink lino skiautę, uždėk ją ant tos vietos.

Jokioje kitoje senovės egiptiečių žinijos srityje magijos, mokslo ir religijos persipynimas nėra toks akivaizdus kaip medicinoje. Didžioji dalis jų medicininio paveldo tiek dvasia, tiek forma primena ką tik cituotą receptą. Mes veiksminga laikytume tik tą jo dalį, kur nurodoma palaižyti žaizdą, nes tai gali reikšti ir nuodų iščiulpimą. Kita vertus, galbūt ir užkeikimas, kuriame minimi dieviškieji Izidės ir Anubio vardai, turėjo vertės, jeigu sustiprindavo ligonio valią gyventi.

Graikų laikais egiptiečių gydytojai pasižymėjo puikia reputacija. Herodotas mini, kad jie buvo skirstomi pagal specializacijas: vieni gydė kojas, kiti – dantis, treti – akis. Turime įrodymų, kad toks skirstymas buvo jau piramidžių amžiuje: be visų kitų, minimi pilvo, galvos ir dantų gydytojai. Medikai turėjo tam tikrą socialinį statusą. Jiems priklausė gražios ir viskuo aprūpintos kapavietės.

Jie gydė tokias negandas kaip akių uždegimas, vidurių bėdos, ašarojimas, reumatas ir parazitai. Tai neišsamus sąrašas, o dėl dažnų nelaimingų atsitikimų pasitaikydavo ir lūžusių arba išnirusių kaulų (ir galbūt trūkstamų galūnių, jei to nelaimingo atsitikimo vardas buvo krokodilas). Kai kurių šių negalavimų pėdsakų įmanoma rasti ant mumijų, bet vidinių organų ligų šiuolaikiniai mumijų tyrinėtojai paprastai nustatyti negali. Viena vargšė sena dama taip ilgai buvo neįgali, kad atsirado pragulos, bet kokia liga ją kamavo, nežinome.

Odontologai mums nuolat kartoja, kad ėduonis atsiranda dėl minkšto maisto ir nesaikingai vartojamų saldumynų, taigi tikimės, kad žmonės, kurie nesimėgauja šia pavojinga prabanga, turi puikius dantis. Ir iš tikro dantų ėduonis kamavo retą kurį egiptietį. Bet jie turėjo kitų bėdų. Grūdai, malant juos girnų akmenimis, neišvengiamai susimaišydavo su smėliu ir žvyru. Dėl to nudildavo tvirtoji dantų dalis, atsidengdavo pulpa ir dantys supūliuodavo.

Pats metas užduoti klausimą: ką egiptiečių gydytojai darydavo, kad palengvintų visas šias negandas, taip pat ir tas, kurios nepaliko fizinių pėdsakų ant seniai mirusių ligonių palaikų? Norėdami tai sužinoti, iš esmės privalome pasikliauti medicininiais tekstais.

Šioje srityje egiptiečiai buvo stebėtinai (tai jiems visiškai nebūdinga) kalbūs. Turint omeny, kad apie daugybę veiklos sričių neturime jokių rašytinių dokumentų, maloni staigmena rasti maždaug tuziną papirusų, skirtų medicinos problemoms. Kai kurie jų specializuoti; Kahūno papirusas skirtas veterinarijai ir ginekologijai (įdomus junginys), o Edwino Smitho – chirurginiam žaizdų ir lūžių gydymui. Į kitus papirusus surinktos įvairaus pobūdžio žinios.

Informacija, kurią gauname iš medicininių tekstų, be abejo, naudinga, tačiau ne visada. Tekstai mums šį tą papasakoja apie mediciną ir vaistus, bet iki visiško šios srities pažinimo dar labai toli. Vidinio vartojimo vaistai būdavo maišomi su įvairiais skysčiais; minimi vanduo, pienas, medus, vynas ir alus. Kiti vaistai buvo vartojami išoriškai, jie dažniausiai buvo maišomi su taukais, kad išeitų tepalas. Mums svarbiausias klausimas: kokios medžiagos būdavo maišomos su skysčiais ar taukais? Kitais žodžiais tariant, ar senovės gydytojų farmakopėja buvo veiksminga?

Kai kurios sudedamosios vaistų dalys buvo gaunamos iš gyvūnų, ir jas nustatyti gana lengva. Buvo naudojamas įvairių žinduolių, šliužų ir vabalų kraujas, taukai, kaulai ir organai, taip pat ir visas kūnas, jei jis buvo tiek mažas, kad galėtum įdėti į skystį ar šiaip praryti.

Vaikiškos ligos buvo gydomos nudirta pele, ją reikėdavo praryti visą; matyt, šis bjaurus gyvis buvo paskutinė priemonė, nes pelių liekanų rasta kelių mirusių vaikų virškinimo traktuose. Warrenas Dawsonas nurodo, kad vaikiškų ligų gydymas pele taikytas iki pat mūsų laikų, ir ne tik Artimuosiuose Rytuose, bet ir Europoje. Visgi šiuolaikinis gydytojas vargu ar būtų linkęs išrašyti jums tokį receptą.

Vaistams naudoti augalai ir mineralai archeologams vis dar kelia sunkumų. Galbūt pavyzdys paaiškins kodėl. Tarkime, kad medicininiame papiruse aptikote žodį abet. Jūs žinote, kad tai augalas, nes prie ženklo yra „augalų“ kategoriją nurodantis determinatyvas. Bet jūs niekada nesutikote tokio ženklo jokiame medicininiame kontekste ir jis nesusijęs su jokiu jums žinomu žodžiu. Jūs perskaitote receptą, kuriame jis minimas, ir paaiškėja, kad augalas vartojamas norint stabdyti plikimą, sušvelninti menstruacijas, akių infekcijoms ir karpoms gydyti. Taigi kas tai per augalas?

Laimė, dėl išties nuostabių analizių, kurias atlieka tam tikrų specializacijų mokslininkai, nemažai tokių augalų mes jau galime nustatyti. Dažnai atrodo, kad augalai buvo pasirenkami dėl magiškų savybių, tai, beje, galioja ir kalbant apie viduramžiais taikytą gydymą. Taigi raudonas vaisius galėjo atkurti sveiką paciento odos spalvą, o augalas, kurio lapelis savo forma priminė vieną ar kitą organą, galėjo būti pasirinktas to organo ligai ir nepakankamumui gydyti. Ar šios sudedamosios dalys iš gyvūnų, augalų ir mineralų išties buvo veiksmingos?

Reta kuri. Žinau, kad žalias malachitas turi tam tikrų antibakterinių savybių, o natrio karbonatas nusausina užkrėstą žaizdą. Naudingiausias dėmuo turbūt buvo medus: jį egiptiečiai vartojo gausiai, tiek gerdami, tiek tepdami ant atvirų žaizdų. Kai kurios bakterijų atmainos meduje neauga, taigi kartais tai gali paspartinti gijimą. Bet namuose taip gydytis nebandykite.

Mes turime daugybę veiksmingesnių priemonių. Kalbant apie analgetikus – skausmo malšintojus – geriausia, ką galėjo egiptiečiai, tai kenčiantįjį nugirdyti. (Šito namuose taip pat nebandykite.) Nėra įtikimų įrodymų, kad analgetinis (arba euforinis) opiumo ar kanapių poveikis būtų žinomas senovės Egipto gydytojams.

Turint omeny taip anksti atsiradusią medicinos specializaciją, apie kurią byloja gydytojų titulai, galėtume numanyti buvus aukštą anatominių ir psichologinių žinių lygį. Ir, atsižvelgiant į tai, kokius prastus dantis turėjo senovės žmonės, derėtų tikėtis, kad „dantų gydytojas“ turėjo ypač daug darbo.

Vienas labiausiai stebinančių faktų tyrinėjant senovės egiptiečių palaikus – labai retai pasitaikantis chirurginis gydymas. Neabejotina, kad kai kurios operacijos buvo atliekamos. Vienoje labai senus laikus menančioje scenoje matome atliekant Egipte plačiai taikytą apipjaustymą. Šiame piešinyje „gydytojas“ tupi ant žemės priešais stovintį pacientą.

Kartais gydytojo padėjėjas laiko operuojamąjį už riešų, bet vienas narsus vaikinas kenčia ramiai, niekieno neprilaikomas; vieną ranką jis lengvai uždėjęs gydytojui ant galvos, o kitą – sau ant klubo. (Pasak egiptologės Annos Macy Roth, vaikino abejingumą galėjo lemti tai, kad įrankis, esantis taip grėsmingai arti jo varpos, yra ne peilis, o skustuvas. Kūno plaukai Egipte buvo šalinami dėl ritualinio tyrumo. Bet net jeigu ir taip...)

Nors kitos senovės kultūros tikrai atlikdavo trepanaciją, jos taikymo Egipte įrodymai abejotini. Įtvarai buvo naudojami, taip pat ir įvairūs tvarsčiai ir kamšalai, ir šiuo atveju balzamuotojo ir gydytojo menas susipindavo. Įtvarai buvo naudojami pažeistoms mumijoms sutvirtinti, o mumijų tvarstymas, be abejo, buvo nuo seno puoselėtas įgūdis; tačiau negalime pasakyti, ar įtvarai buvo pirma pradėti naudoti gyviesiems, ar mirusiesiems. Viename medicininiame tekste rašoma, kaip gydyti išnirusį žandikaulį; procedūra atrodo veiksminga, nors ir skausminga.

Ypač pažymėtina, kad Egipte nebuvo visiškai jokio dantų gydymo. Neįsivaizduoju, ką tie „dantų gydytojai“ veikė! Apie egiptietišką dantų gydymą buvo išsakyta daug nepagrįstų teiginių, ir visa tai dėl skylutės viename IV dinastijos laikų žandikaulyje, kuris, pasak entuziastų, buvo pragręžtas tam, kad nusausintų po dantimi atsiradusį pūlinį. Bet jeigu toks buvo skylės tikslas, labai keista nerasti jokių kitų tokios „dantų gydytojų“ veiklos įrodymų. Jeigu koks nors žmogus ir nusipelnydavo jų dėmesio, tai, be abejo, faraonas; ir visgi viena mumija – nedrąsiai priskiriama Amenchotepui III – turi tokius pūlingus dantis, kad jie turėjo tą vargšelį paversti iš skausmo klykiančiu pusiau neįgaliu paliegėliu.

Iki šiol mes tik kritikavome senovės Egipto gydytojus, dabar privalome apžvelgti jų pasiekimus. Kai kuriose srityse jų pasiekimai buvo gana įspūdingi. Tad kol kas palikime mumijas ramybėje ir įdėmiau panagrinėkime medicininius papirusus. Susitelksime į vieną jų, žinomą „Edwino Smitho“ pavadinimu. Šitaip jis pavadintas pirmojo (šiuolaikinio) savininko, amerikiečio, dirbusio Egipte XIX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, garbei.

Edwinas Smithas priklausė tam tipui žmonių, kurie – mandagiai – buvo vadinami „nuotykių ieškotojais“. Daugelis egiptologijos pionierių, tokių kaip spalvingasis buvęs cirko artistas G. B. Belzoni, priklausė tai pačiai žmonių kategorijai. E. Smithas prisistatydavo palūkininku ir senienų prekeiviu. Abi profesijos kartais atveria plačias galimybes sukčiauti. Retas to laikotarpio senienų prekeivis labai skrupulingai žiūrėjo, iš kokių šaltinių gaudavo geidžiamų daiktų, ir E. Smithas, be visa kita, buvo apkaltintas kai kurias savo prekes nukaldinęs pats.

1862 metų sausį E. Smitho kabinete pasirodė būrelis egiptiečių ir pasiūlė pirkti papiruso ritinį. Papirusas buvo nevisas ir atrodė, kad kažkas tvarkingumo dėlei apkirpo jo kraštus, bet E. Smithas suprato, jog tai vertingas daiktas. Jis nusipirko jį. Iki šiol nežinoma, kur vagys tą papirusą rado, bet kad jie buvo vagys, niekas negali paneigti, nes ankstesnis savininkas tikrai jiems nepaliko jo testamentu. Galimas daiktas, tekstas buvo rastas jo savininko, senovės Egipto gydytojo, kapavietėje.

Praėjus dviem mėnesiams, egiptiečiai grįžo su dar vienu medicininiu ritiniu. E. Smithas apžiūrėjo jį ir suprato, kad tai klastotė, sudaryta iš visokių nuotrupų ir padengta, kad atrodytų tikroviškiau, skiautėmis, nurėžtomis nuo pirmojo papiruso! Vis dėlto jis nusipirko ir šitą daiktą; ant vieno iš šitaip išgelbėtų fragmentų pasirodė besanti labai svarbi originalaus papiruso dalis – skyrelis apie širdies veiklą.

E. Smithas iki gyvenimo pabaigos išsaugojo papirusą, iki šiol turintį jo vardą. Jis paliko jį dukteriai, kuri kartu su tėvo dokumentais perdavė jį Niujorko istorinei draugijai. Draugija paprašė Jameso Henry Breastedo išversti ir publikuoti tekstą, tai buvo padaryta 1930 metais. Savo nuostabai, J. H. Breastedas aptiko, kad E. Smithas paliko apie tekstą, kurį pats bandė versti, nemažai pastabų.

Kaip ir daugelis kitų „nuotykių ieškotojų“, jis nebuvo tuščiagalvis sukčius. Iš jo pastabų aišku, kad jis stebinamai gerai suprato egiptiečių kalbą, turint galvoje, kad jo gyvenamais laikais skaityti hieroglifus buvo išmokta mažiau kaip prieš penkiasdešimt metų. Tekstas rašytas hieratiniu greitraščiu, o jis tais laikais buvo dar mažiau suprantamas nei hieroglifinis raštas. Dėl keisto sutapimo Edwinas Smithas turėjo ir kitą be galo svarbų medicininį tekstą – papirusą, vėliau įsigytą vokiečių egiptologo Georgo Eberso ir dabar vadinamą pastarojo vardu. Eberso ir Edwino Smitho papirusai yra naudingiausi ir įdomiausi iš visų medicininių tekstų; kiti yra arba fragmentiški, arba taip beviltiškai suplakti su magija, kad apie mediciną iš jų sužinoti beveik negalima nieko.

Eberso papirusas ilgesnis – tiesą sakant, jis ilgiausias iš visų medicininių tekstų. Jis dvidešimties metrų ilgio; galėtume pamanyti, kad tai gana gremėzdiška, bet egiptiečiai buvo pratę skaityti tokius ritinius. Tekstas išties panašus į kratinį ir vientisumu nė iš tolo negali lygintis su Edwino Smitho papirusu. Jame aprašomi užkeikimai, kuriuos reikia sakyti prieš imantis gydyti vidaus organus; akių, odos, galūnių, galvos ir jutimo organų ligos; moterų negalavimai ir namų priežiūros reikalai; bendros medicininės pastabos; chirurginiai atvejai.

Didžioji teksto dalis, ypač pradžia, priklauso kategorijai, kuri, kaip priešprieša tikrajai medicinai, buvo pavadinta „magiška medicina“. Negalime atsikratyti įtarimo, kad tai, ką randame Eberso papiruse, yra į vieną „tomą“ surinkta informacija, skirta praktikuojančiam gydytojui, greičiausiai iš kitų šaltinių persirašiusiam visus patarimus ir receptus, kuriuos laikė naudingais savo darbui. Ir vis dėlto Eberso papiruse esama skyrelių, kuriuose matome požiūrį, su kitose dalyse sutinkamais magiškos medicinos metodais neturintį beveik nieko bendra. Tačiau geriausiai šis požiūris išreikštas trumpesniame Edwino Smitho papiruse.

Edwino Smitho papiruso tekstas turbūt užrašytas Naujosios karalystės laikotarpiu, bet jame esanti medžiaga nukopijuota iš gerokai senesnio šaltinio – šaltinio, kurį galbūt galima sieti su XIII a. pr. Kr., taigi laikais, kai al Gizoje dar nestovėjo piramidės.

Originalas buvo toks senas, kad praėjus keturiems ar penkiems šimtams metų nuo jo sukūrimo perrašinėtojas nutarė, jog būtų naudinga paaiškinti kai kuriuos archajiškus terminus. Taigi prie kiekvienos ligos aprašymo jis pridėjo paaiškinimus (archeologai juos vadina glosomis): savotiškus sunkesnių frazių ar žodžių komentarus.

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(21)
Neverta skaityti!
(5)
Reitingas
(16)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
48(2)
36(3)
31(0)
28(0)
25(2)
18(2)
17(0)
12(0)
12(0)
Savaitės
94(1)
81(1)
79(3)
71(5)
Mėnesio
145(25)
126(17)
105(13)
89(0)