Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Siaubingos ir šokiruojančios su radioktyviu elementu radžiu dirbusių merginų istorijos (N-18)

2017-05-16 (1) Rekomenduoja   (59) Perskaitymai (2967)
    Share

Per Pirmąjį pasaulinį karą šimtai jaunų moterų ėjo dirbti į laikrodžių gamyklas, kuriose piešdavo ciferblatus šviečiančiais radžio dažais.

Bet kai šios merginos, po savo pamainų tiesiogine prasme švietusios tamsoje, pradėjo jausti siaubingą šalutinį poveikį, jos ėmė kovoti už teisingumą, kuris visiems laikams pakeitė JAV darbo įstatymus, rašo buzfeed.com.

1917 metų balandžio 10 dieną aštuoniolikmetė vardu Grace Fryer pradėjo dirbti ciberblatų piešėja Orindže, Naujojo Džersio valstijoje Jungtinių Valstijų radžio korporacijoje. Buvo praėjusios keturios dienos po to, kai JAV įsitraukė Pirmąjį pasaulinį karą. Kartu su dviem broliais kariais Grace norėjo padaryti viską, ką gali, prisidedant prie fronto poreikių tenkinimo. Ji net nenutuokė, kad jos naujasis darbas visam laikui pakeis jos gyvenimą ir darbininkų teises.

Merginos-šmėklos

Paskelbus karą šimtai darbininkų klasės moterų suplūdo į dirbtuves, kur jos buvo įdarbintos nauju elementu radžiu piešti laikrodžius ir karinius ciferblatus. Radį Marie Curie buvo atradusi prieš nepilnus du dešimtmečius. Ciferblatų piešimas buvo „elitinis darbas vargšėms dirbančioms merginoms“.

Už jį buvo mokama tris kartus daugiau nei už vidutinį darbą gamykloje, o tos merginos, kurioms nusišypsojo sėkmė gauti šią poziciją, priklausė penkiems procentams geriausiai uždirbančių moterų šalyje. Tai suteikė joms finansinę laisvę. Daugelis šių merginų buvo dar paauglės, turinčios meniniam darbui tinkančias smulkias rankas. Apie savo naujojo darbo patrauklumą jos kalbėjo draugams ir šeimos nariams, todėl neretai dirbtuvėse įsidarbindavo kelios tos pačios šeimos seserys.

Radžio spindesys dar labiau viliojo prie šio darbo. Ciferblatų piešėjas netrukus pradėjo vadinti „merginomis-šmėklomis“, nes pasibaigus jų pamainoms jos pačios šviesdavo tamsoje. Eidamos į gamyklą jos netgi apsirengdavo savo geriausiomis suknelėmis, kad vakare šviestų šokių salėse, o kartais radžiu netgi išdažydavo savo dantis, kad šypsena išverstų iš kojų gerbėjus.

Grace ir jos kolegės klusniai laikėsi technikos, kurios buvo išmokytos. Tai reikalavo itin kruopštaus rankų darbo, nes reikdavo piešti ant smulkių ciferblatų, kai kurie jų buvo vos 3,5 centimetro pločio. Merginos buvo mokomos teptukus suploninti lūpomis, kad galėtų padėti dailų tašką. Tokią praktiką vėliau dramaturgė Melanie Marnich apibūdino kaip rutiną „paliesk lūpomis, pamerk ir piešk“. Kaskart pakėlusios teptukus prie lūpų merginos nurydavo šiek tiek spindinčių žalių dažų.

Tiesa ir melas

„Pirmas dalykas, ko klausėme, tai „Ar ta medžiaga tau kelia skausmą?“ – vėliau prisiminė Mae Cubberley, mokiusi Grace šios technikos. – Natūralu, kad nesinori dėti į burną nieko, kas tau sukels skausmą. Mr. Savoy [vadovas] sakė, kad tai nebuvo pavojinga, kad mums nėra ko baimintis.“

Bet tai buvo netiesa. Kai tik šis spindintis elementas buvo atrastas, iškart buvo žinoma, kad jis kenkia. Pati Marie Curie dėl sąlyčio su šiuo elementu patyrė radiacinius nudegimus. Buvo mirusių nuo apsinuodijimo radžiu žmonių dar prieš tai, kai pirmoji ciferblatų piešėja paėmė į rankas teptuką. Būtent dėl to vyrai su radžiu dirbančiose kompanijose dėvėjo švino prijuostes laboratorijose, o patį radį imdavo su specialiomis žnyplėmis. Tačiau su ciferblatais dirbančioms merginoms tokios apsaugos priemonės nebuvo suteiktos, jos net nebuvo įspėtos, kad to gali reikėti.

Pirmoji mirtis

1922 metais viena iš Grace kolegių, Mollie Maggia, buvo priversta palikti darbą dirbtuvėse, nes sunegalavo. Ji nesuprato, kas su ja negerai. Viskas prasidėjo nuo danties skausmo. Stomatologas ištraukė jį, tačiau netrukus pradėjo skaudėti kitą dantį, jį irgi teko ištraukti. Ištrauktų dantų vietose atsivėrė žaizdos, jos kraujavo ir pūliavo. Dėl nuolat besisunkiančių išskyrų Mollie dvokė iš burnos. Tada prasidėjo stiprūs galūnių skausmai. Taip skaudėjo, kad netrukus mergina nepaėjo. Gydytojas manė, kad tai reumatas, tad išrašęs aspirino išsiuntė pacientę namo.

1922 metų gegužę Mollie būklė tapo beviltiška. Ji jau buvo netekusi daugumos savo dantų, o paslaptingoji infekcija toliau plito po organizmą. Visas jos apatinis žandikaulis, gomurys ir net kai kurie ausų kaulai sudarė „vieną didelį pūlinį“. Tačiau blogiausia dar laukė. Kai jos stomatologas delikačiai bakstelėjo į jos apatinį žandikaulį, jo siaubui jis sulūžo tiesiog jo pirštuose. Jis pašalino dalį žandikaulio „be operacijos, įkišo pirštus į burną ir išėmė“. Po kelių dienų tuo pačiu būdu buvo pašalintas visas apatinis žandikaulis.

Mollie tikra to žodžio prasme byrėjo dalimis. Ir ji buvo ne vienintelė tokia. Dabar problemos su žandikauliu prasidėjo ir Grace Fryer, ją irgi kankino kojų skausmai. Kaip ir kitas su radžiu dirbusias merginas.

1922 metų rugsėjo 12 dieną keistoji Mollie kankinusi infekcija per mažiau nei metus išplito į jos gerklės audinius. Liga lėtai skynėsi kelią per jungo veną. Penktą vakaro tą dieną jos burna paplūdo krauju. Mergina taip stipriai kraujavo, kad medicinos seselė negalėjo sulaikyti kraujavimo. Mollie mirė būdama 24 metų. Gydytojai buvo visiškai suglumę dėl mirties priežasties, todėl jos mirties liudijime buvo klaidingai įrašyta, kad ji mirė nuo sifilio. Tai jos buvusi kompanija vėliau panaudos prieš Mollie.

Netrukus viena po kitos į kapus atgulė ir kitos buvusios Mollie kolegės.

Šviesa, kuri nemeluoja

Didžiausiu iššūkiu nukentėjusioms moterims tapo siekis įrodyti ryšį tarp jų paslaptingų ligų ir radžio, kurį jos nurydavo šimtus kartų per dieną. Nors jos pačios tarpusavyje kalbėjosi, kad dėl to gali būti kaltas jų darbas, šie įtarimai buvo atremiami paplitusiu įsitikinimu, kad radis yra saugus.

Tiesą sakant, tik tuomet, kad mirė pirmas radžio įmonėje dirbęs darbuotojas vyras, ekspertai pagaliau atkreipė dėmesį. 1925 metais puikus gydytojas Harrisonas Martlandas atliko bandymus, kurie kartą ir visiems laikams įrodė, kad šios moterys apsinuodijo radžiu.

H. Martlandas taip pat paaiškino, kas vyko apsinuodijusių merginų organizmuose.

Jau 1901 metais buvo akivaizdu, kad radis gali stipriai pakenkti žmogui. Pierre’as Curie kartą pastebėjo, kad jis nenorėtų būti patalpoje su kilogramu gryno radžio. Jis buvo įsitikinęs, kad radis nudegintų odą, sugadintų regėjimą ir net „galimai pražudytų“. H. Martlandas išsiaiškino, kad vidinio naudojimo atveju, net ir labai mažais kiekiais, radžio žala organizmui tūkstančius kartų didesnė.

Nurytas radis nusėdo moterų organizmuose ir pastoviai skleidė destruktyvią radiaciją, dėl ko jų kaulai ėmė retėti. Tikra to žodžio prasme ciferblatų piešėjų kauluose darėsi skylės. Šis elementas pakenkė visam kūnui. Grace Fryer stuburas tiesiog „subyrėjo“, jai teko nešioti plieninį korsetą. Kitos merginos žandikaulis tiesiog nusivalgė. Moterų kojos trumpėjo arba netikėtai lūždavo.

Tie pažeisti kaulai taip pat šviesdavo nuo giliai viduje nusėdusio radžio. Ši šviesa nemelavo. Kartais moterys suprasdavo apsinuodijusios radžiu tą akimirką, kai naktį pagaudavo savo atvaizdą veidrodyje – jame atsispindėdavo mergina-šmėkla, skleidžianti nenatūralią šviesą, pavogusią jos likimą.

H. Martlandas taip pat suvokė, kad šis apsinuodijimas yra mirtinas. To viduje nusėdusio radžio iš merginų kaulų pašalinti jau nebuvo įmanoma.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(59)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(59)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
60(0)
32(2)
23(0)
18(0)
15(0)
14(1)
12(1)
12(3)
Savaitės
86(0)
69(7)
61(5)
56(0)
Mėnesio
143(25)
121(17)
117(15)
111(10)