Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Tafefobija - turbūt didžiausias žmogaus košmaras: prieš užkasant atidarė karstą, o jame gulėjęs „lavonas“ atsisėdo ir nusišypsojo

2017-12-29 (0) Rekomenduoja   (18) Perskaitymai (2291)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Paprastai būna sunku išsiaiškinti ligas, nuo kurių mirė istorinės asmenybės. Pavyzdžiui, prireikė 150 metų, kol tyrinėtojai nustatė, kad kompozitorius Fredericas Chopinas mirė nuo perikardito – retos tuberkuliozės komplikacijos, kuri sukelia tinimą aplink širdį. Tačiau tai jiems pavyko padaryti tik dėl to, kad sugebėjo ištyrinėti tikrąją jo širdį, kuri buvo užkonservuota, rašo history.com.

Taip, jūs perskaitėte teisingai. F. Chopino širdis nuo jo mirties 1849 metais buvo kruopščiai saugoma. Prieš savo mirtį kompozitorius paprašė, kad jo širdis būtų išimta iš kūno ir palaidota jo tėvynėje Lenkijoje.

Pasak „Nature“, paskutiniai jo žodžiai buvo tokie: „Prisiekite, kad priversite juos mane prapjauti, kad nebūčiau palaidotas gyvas“.

F. Chopiną kankino tafefobija – baimė būti palaidotam, kol dar esi gyvas. Tais laikais nebūdavo aparatų, kurie būtų parodę, kad sergantis žmogus mirė, todėl mirties paskelbimas buvo netobulas procesas, paremtas spėjimu. Tačiau F. Chopinas nebuvo vienintelis garsus asmuo, turėjęs šią makabrišką fobiją: tais laikais tafefobija buvo gana paplitusi.

George`as Washingtonas taip bijojo atsidurti po velėna gyvas, jog norėjo, kad jo palaikai būtų laikomi tris dienas – tai turėjo padėti įsitikinti, kad jis tikrai mirė, knygoje „Making an Exit“ rašo Sarah Murray.

Rašytojas Hansas Christianas Andersonas ir Alfredas Nobelis, įsteigęs Nobelio premijas, taip pat turėjo šią baimę ir prašė po mirties prapjauti jų venas, kad tai užtikrintų, jog jie mirė.

Anot Arizonos universiteto skubiosios medicinos profesoriaus emerito Kennetho V. Isersono, parašiusio knygą „Death to Dust“, tokią baimę kurstė gilias šaknis turinti istorinė realybė.

„Mes žinome, kad žmonės bijojo būti palaidoti gyvi dar nuo biblinių laikų, - sakė jis. – Kai Jėzus prikėlė Lozorių iš mirusiųjų, buvo įprasta mirusiuosius suvynioti į audeklą ir laidoti olose. Tuomet po kelių dienų kažkas nueidavo ir pažiūrėdavo, ar žmogus kartais neatsigavo. Priežastis, kodėl jie taip darydavo, yra ta, jog kartais „mirusieji“ tikrai atsigaudavo.

Tais atvejais, kai žmonės per klaidą būdavo palaidojami gyvi, „nėra tiksliai žinoma, kokiomis ligomis jie sirgo“, pažymi K. V. Isersonas. Gali būti, kad XIX amžiuje keli žmonės buvo palaidoti pirma laiko dėl vidurių šiltinės, kuri priverčia širdį plakti labai lėtai. Tačiau žvelgiant bendrai, vien tik iš istorinių įrašų sunku nustatyti, kaip mirė garsios asmenybės, nes anksčiau ligų supratimas smarkiai skyrėsi nuo dabartinių žinių.

Didžiąją dalį istorijos priemonės, skirtos organizmo funkcijoms įvertinti, buvo netikslios, ir labai dažnai vienintelis būdas įsitikinti, ar žmogus tikrai mirė, būdavo palikti kūną ir stebėti, ar jis pradės irti.

„Tik pagalvokite apie tai, - sakė K. V. Isersonas. – Kaip sužinoti, ar žmogus tikrai, tikrai mirė? Mūsų laikais mes tai sužinome ne tik jį apžiūrėdami“ – tai padaryti padeda tokios šiuolaikinės technologijos kaip elektrokardiograma.

Štai kodėl pasitaikė tiek daug patikrintų atvejų, kai žmonės buvo palaidoti gyvi. Tai vyko net XX amžiaus pradžioje. Vienas pavyzdys yra Essie Dunbar. 1915 metais Pietų Karolinoje E. Dunbar įvyko epilepsijos priepuolis ir ji buvo pripažinta mirusia. Jos sesuo laidotuvėse pasirodė jau tuo metu, kai dvasininkai buvo uždarę karstą, bet jie sutiko atverti karsto dangtį, kad sesuo galėtų paskutinį kartą žvilgterėti į velionę.

„Kai žmonės atsuko varžtus ir pakėlė karsto dangtį, Essie karste atsisėdo ir nusišypsojo savo seseriai, - knygoje „Buried Alive“ rašė medicinos profesorius Janas Bondesonas. – Laidotuvių dalyviai, tarp jų ir Essie sesuo, pamanė, kad tai vaiduoklis, ir spiegdami išsilakstė“.

Šiuo atveju moteriai įvyko priepuolis, dėl kurio ji prarado sąmonę. Tai privertė žmones manyti, kad ji mirė. Po šios šiurpios patirties Essie gyveno dar kelis dešimtmečius, kol 1955 metais iš tikrųjų mirė.

Baimė būti palaidotam per anksti Viktorijos eros laikmečiu pasiekė savo komercinį piką. Tuomet išradėjai pradėjo pelnytis iš žmonių baimių, siūlydami „saugius karstus“. Kai kurie iš jų buvo ne kas kita, kaip antžeminiai kapai su liuku, kurį tariamai miręs žmogus galėjo atsisukti, jei prabustų. Prie kitų buvo pritaisytas antžeminis varpelis, kuriuo prabudęs mirusysis galėjo paskambinti iš savo karsto, arba iš karstų į žemės paviršių eidavo vamzdžiai, kuriais duobkasiai galėjo patikrinti palaikus.

Šie karstai galėdavo palengvinti žmonių nuogąstavimus, bet K. V. Isersonas pažymi, kad nėra patikrintų duomenų, jog jie būtų išgelbėję kažkieno gyvybę. Bet kokiu atveju baimė būti palaidotam gyvam XX amžiuje pradėjo blėsti – tai nulėmė naujos laidotuvių praktikos. Kai palaikai kremuojami ar užbalzamuojami formaldehidu, galima būti tikriems, kad tas žmogus tikrai yra negyvas.

Tačiau retkarčiais lavoninėse žmonės vis dar prabunda. 2014 metų lapkritį lavoninės personalas pastebėjo, kad viena 91 metų lenkė judina savo kūno maišą, ir rado moterį gyvą. Tais metais įvyko dar du panašūs atvejai: vienas Kenijoje, o antrasis – Misisipėje.

Nors mums atrodo, kad F. Chopinas pasielgė gana dramatiškai, paprašęs išpjauti jo širdį ir taip įsitikinti, kad jis yra miręs, turint galvoje tą laikmetį – ir pastaruosius atvejus lavoninėse – tai gali būti vienas iš būdų, kurį supras net šiuolaikiniai skaitytojai.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(19)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(18)
Visi šio ciklo įrašai:
2018-01-22 ->
2017-12-29 ->
Tafefobija - turbūt didžiausias žmogaus košmaras: prieš užkasant atidarė karstą, o jame gulėjęs „lavonas“ atsisėdo ir nusišypsojo
18
2014-02-24 ->
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
38(3)
23(0)
23(0)
19(4)
16(3)
Savaitės
113(20)
60(0)
Mėnesio
139(14)
113(20)
110(4)
108(15)
106(13)