Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Kodėl taip greitai pamirštame tiek daug dalykų? Psichologinės gudrybės, kaip geriau įsiminti tai, ką skaitome ar žiūrime

2018-02-13 (0) Rekomenduoja   (11) Perskaitymai (1294)
    Share

Kai kurie iš mūsų sykį perskaitytos knygos ar peržiūrėto filmo siužetą geba įsiminti labai ilgam. Tačiau daugeliui „vartoti“ kultūrą – tai lyg pripildyti vonią vandeniu, joje valandėlę pamirkti, o paskui, ištraukus kamštį, stebėti, kaip vanduo nubėga vamzdžiu žemyn. Viskas, kas lieka, tai keli lašeliai ant vonios krašto. Apie tai, kodėl pamirštame taip greitai ir tiek daug, rašo žurnalo „The Atlantic“ sveikatos ir psichologijos temų apžvalgininkė Julie Beck.

„Atminčiai būdinga turėti ribas, – sako Atabaskos universiteto (Kanada) psichologijos profesorė Faria Sana. – Tai lyg butelio kaklelis.“

Daug ką pakeitė internetas

Sužinojus kažką naujo, vadinamoji užmiršimo kreivė sparčiausiai neria žemyn pirmąsias 24 valandas. Kiek tiksliai, vertinant procentais, žmogus pamiršta, priklauso nuo įvairių aplinkybių. Tačiau jei medžiaga nėra neperžiūrima dar kartą, didžioji jos dalis vos po dienos jau būna nubėgusi vamzdžiu žemyn. Per kelias ateinančias dienas ten pat nubėga dar daugiau. Iš sužinotos informacijos lieka tik fragmentai.

Galbūt atmintis visais laikais buvo tokia nepatikima? Melburno universiteto (Australija) tyrėjas Jaredas Horvathas teigia, kad dėl dabartinių informacijos vartojimo įpročių pakito atminties, kuria labiausiai pasikliaujama, pobūdis. Ir ši atminties rūšis nėra ta, kuri geriausiai padeda prisiminti prieš pusmetį žiūrėto filmo siužetą.

Gebėjimas atkurti informaciją šiame interneto amžiuje jau nebėra toks reikalingas, koks būdavo anksčiau. Dabar kur kas svarbiau yra gebėti ją atpažinti. „Jei žmogus žino, kur ta informacija yra ir kaip ją pasiekti, jam nebūtina gebėti jos atkurti“, – sako tyrėjas.

Tyrimai rodo, kad internetas veikia kaip savotiška išorinė atmintis. „Jei žmogus mano, kad ateityje turės prieigą prie atitinkamos informacijos, jo atkuriamosios atminties rodikliai paprastai būna žemesni“, – rašoma vieno tyrimo medžiagoje. Tačiau kai kurie produktai išorinės atminties funkciją atliko dar prieš atsirandant internetui. Nėra būtinybės įsiminti citatą, jei rankoje yra knyga, į kurią prireikus galima žvilgtelti. Atėjus vaizdo grotuvų erai, atsirado galimybė filmą ar serialą panorus peržiūrėti dar kartą. Mūsų negąsdina mintis, kad jei kažko svarbaus smegenyse neišsitatuiruosime, pamiršime tai amžiams.

Turėdami internetą su visais jo naujienų portalais, vikipedijomis ir pan., nebejaučiame būtinybės įsiminti kuo daugiau. Tačiau vargu ar, net ir labai norėdami, šitokį kiekį informacijos būtume pajėgę įsirašyti į atmintį anksčiau, mano rašinio autorė.

Įpratome „persiryti“ žodžių

Labai dažnai į atmintį bandoma „prikimšti“ daugiau, negu į ją telpa. Praėjusiais metais J. Horvathas su kolegomis iš Melburno universiteto atliko tyrimą ir nustatė, kad tie žmonės, kurie TV serialą peržiūrėjo vienu ypu, jo siužetą įsiminė prasčiau negu tie, kurie žiūrėjo po vieną seriją per savaitę. Iškart po peržiūros greituoju būdu serialą žiūrėjusių tyrimo dalyvių buvo paprašyta atsakyti į su siužetu susijusius klausimus, ir tai padaryti jiems sekėsi puikiai. Tačiau po 140 dienų testą jie atliko blogiau negu „savaitiniai“ serialo žiūrovai. Pažymėtina dar ir tai, kad serialu nurodė labiau mėgavęsi tie, kurie žiūrėjo po vieną seriją per dieną arba per savaitę.

Parašytu žodžiu žmonės irgi gerokai piktnaudžiauja. 2009 m. duomenimis, vidutinis amerikietis per dieną „suvartoja“ 100 tūkst. užrašytų žodžių, nebūtinai juos visus perskaitydamas. Kažin ar dabar rodikliai būtų mažesni. Internetiniame žurnale „The Morning News“ skelbtame straipsnyje pavadinimu „Skaitymo bulimija“ apžvalgininkė Nikkitha Bakshani analizuoja šių statistinių duomenų reikšmę. „Žodis skaitymas turi niuansų, – rašo ji. – Dažniausiai skaitymas reiškia skaitymą kaip vartojimą – kuomet skaitome, ypač internete, tiesiog norėdami „prisikimšti“ informacijos. Ši informacija neturi šansų tapti žinojimu, nebent gerai „priliptų“.

„Tai momentinė pramoga, po kurios norisi kitos, – sako J. Horvathas. – Žmogus iš tiesų tai daro ne tam, kad ką nors sužinotų, o tam, kad patirtų tą pojūtį, kuris juntamas kažką sužinojus.“

Pataria neskubėti

Remdamiesi J. Horvatho ir jo kolegų „greitojo serialo žiūrėjimo“ tyrimo išvadomis, turėtume suprasti, kad geriau įsiminti tai, ką skaitome ir žiūrime, galėsime tik tada, kai tai darysime neskubėdami. Rašinio autorė prisimena susierzindavusi, kai mokytoja nurodydavo perskaityti tik tris knygos skyrius per savaitę. Tačiau dabar aišku, kad toks reikalavimas sugalvotas ne be priežasties. J. Horvatho teigimu, kuo labiau stengiamasi atkurti prisiminimus, tuo jie darosi stipresni. Jei knyga perskaitoma vienu atsikvėpimu, pavyzdžiui, per tą laiką, kol skrendama lėktuvu, informacija nugula tik į darbinę atmintį. „Prie jos praktiškai negrįžtama“, – sako jis.

Kai skaitydami galvojame, kad tekstą suvokiame sklandžiai, dažnai klystame, teigia prof. F. Sana. Pasak jos, informaciją gauname, ją suprantame, ir mums atrodo, kad ji tvarkingai sugula į mūsų smegenų lentynėles. „Tačiau iš tikrųjų, neįdedant pastangų, nesikoncentruojant ir nepasitelkiant tam tikrų geriau įsiminti padedančių strategijų, ta informacija neišlieka“, – sako ji.

Ruošdamiesi egzaminams ar skaitydami darbiniais tikslais, žmonės šį bei tą pasižymi, užsirašo. Tačiau kai skaito savo malonumui, jie paprastai nesielgia taip, tarsi ruoštųsi testui. „Galima žiūrėti ir girdėti, bet nematyti ir nesiklausyti, – sako F. Sana. – Būtent taip, mano nuomone, mes dažniausiai ir elgiamės.“

Asociacijos padeda „ištraukti“ prisiminimus

Vis dėlto ne visi klaidžiojantys prisiminimai išnyksta. Kai kurie iš jų tyliai lūkuriuoja, slapstosi ir yra nepasiekiami, kol teisinga užuomina neištempia jų atgal į šviesą. Kai naujoje serialo serijoje išgirstame žodžius „ankstesnėje serijoje...“ arba kai su bičiuliu pradedame kalbėti apie knygą, kurią abu esame skaitę, prisiminimai iškart sukyla savaime. „Atmintis – tai visų pirma asociacijos“, – sako F. Sana.

Savo straipsnyje pavadinimu „Skaitymo ir užmiršimo prakeiksmas“, kuris prieš keletą metų skelbtas žurnale „The New Yorker“, apžvalgininkas Ianas Crouchas rašė: „Skaitymas turi daug pusių, iš kurių vienos apibūdinti praktiškai neįmanoma – ji linkusi pasprukti. Tai minčių, emocijų ir sensorinių manipuliacijų mišinys, kuris vieną akimirką susidaro, o kitą – išnyksta. Tad kokia dalis skaitymo tėra tik narcisizmo apraiška – žymeklis, rodantis, kas tu buvai ir ką tu galvojai tą akimirką, kurią atsidūrei priešais tekstą?“

Knygos, serialai, filmai, dainos – visa tai yra failai, kuriuos įkeliame į savo smegenis, rašo J. Beck. Jos teigimu, šiuos dalykus kartu su visais kitais mes įaudžiame į savo gyvenimo audinį. Iš tolo gali būti sunku įžiūrėti kiekvieną atskirą siūlą, tačiau tai nepaneigia fakto, kad tas siūlas ten yra.

„Būtų išties puiku, jei prisiminimai būtų visiškai švarūs – gauni informaciją ir turi apie atitinkamą faktą prisiminimą, – sako J. Horvathas. – Bet tikrovėje visi mūsų prisiminimai sudaro visumą.“

Verta skaityti! Verta skaityti!
(11)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(11)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
76(2)
42(0)
34(1)
22(0)
20(2)
18(0)
17(0)
17(1)
15(5)
Savaitės
191(3)
136(13)
68(1)
68(9)
Mėnesio
191(3)
185(28)
142(55)
111(43)
100(13)