Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

„Tokį gyvenimą galima palyginti su važiavimu automobiliu vien pirmu bėgiu: važiuosi, bet neilgai ir netoli“. Apie spaudimą, cholesterolį, vaistus ir tai, kodėl močiutė gyvena su aukštu cholesteroliu ir nesijaudina

2019-07-26 (3) Rekomenduoja   (5) Perskaitymai (1055)
    Share

„Mano cholesterolis buvo blogas, noriu pasitikrinti, kaip yra dabar”, – gydytojui vizito metu sako pacientas. „O ką nors darėte, kad sumažėtų? Kažką vartojote?“, – klausia gydytojas. „Oi, ne, gi kenkia...“ – atsako pacientas.

Tokį pokalbį dažnai galima išgirsti gydytojo kabinete (ir, tiesą sakant, ne tik kalbant apie cholesterolį). Lietuviai mėgsta tyrimus, o vaistų – nelabai (pirkti mėgsta, gerti nemėgsta). Ir visi žino: vaistai nuo cholesterolio – blogis ir farmacijos pelnas, o cholesterolis buvo ir močiutei aukštas. Nieko, gyvena. O straipsnių apie cholesterolio naudą internete pilna (kiek mažiau, nei apie skiepų žalą, bet sparčiai vejasi).

Tai kaip yra iš tikrųjų? Ar gerai yra tas cholesterolis? Ar reikia jį mažinti? Ar reikalingi vaistai? Ir kaip ten su ta močiute, kuri laimingai gyvena turėdama kraujyje didelį kiekį cholesterolio ir lašinius kerta? Tiesa, kaip visada, yra kažkur „per vidurį“.

1. Cholesterolis mums reikalingas ir nereikia jo mažinti?

Cholesterolis yra neabejotinai gera medžiaga, kol jos nėra per daug. Jis ir hormonų sintezei reikalingas, ir kaip statybinė medžiaga naudojamas, ir kaip kuras gerai „dega“. Bet tik tas cholesterolis, kurį organizmas atpažįsta kaip cheminę medžiagą. O tas, kuris kaip partizanas plaukioja kraujyje pasislėpęs taip ir liks nesunaudotas, kad ir koks geras ir naudingas būtų. Kaip ir šimto eurų banknotas – geras daiktas, jei piniginėje, bet visiškai nenaudingas, jei pamestas. Todėl pirmasis vadinamas geruoju, o antrasis, suprantama, bloguoju. Taigi, blogojo mums nereikia, ir jį reikia mažinti.

2. Ne cholesterolis žaloja kraujagysles?

Tiesa, bet tik iš dalies. Cholesterolis, kad ir blogasis, nebus vienintelė širdies ir kraujagyslių ligų priežastis, bet neabejotinai suvaidins savo liūdną vaidmenį. Ir jo kiekio sumažinimas (kad ir kokiais būdais) mažina riziką numirti nuo insulto ar infarkto, bet tos rizikos visiškai nepanaikina, nes tai nėra vienintelė priežastis.

Maža to, cholesterolis ypač pavojingas jau pažeistoms kraujagyslėms: jis limpa prie kraujagyslių ir siaurina jų spindį tose vietose, kuriose dėl aukšto spaudimo, rūkymo, cukraligės ar streso atsirado pažeidimai. Kiekvienas iš išvardytų „pažeidėjų“ taip pat nėra vienintelė insultų ir infarktų priežastis, kaip ir nėra cholesterolis, bet kartu jie veikia stipriau ir greičiau. Gyvenimą su padidėjusiu kraujo spaudimu galima palyginti su važiavimu automobiliu vien pirmu bėgiu: važiuosi, bet neilgai ir netoli. O jei ir cholesterolio kraujyje per daug, tai tas pats, kas į tą automobilį vietoje tepalų piltumėte vandenį.

3. Cholesterolio organizme yra 200 g, todėl riboti 1-2 g per dieną patekimą su maistu yra nereikšminga?

Gal ir yra tiesos apie 200 gramų, nematavau, nesvėriau, bet visai gali būti. Bet tai būtent tie gramai, kurie jau yra „panaudoti“ ir įsisavinti: kaip atsarga riebaluose, kaip statybinė medžiaga ląstelėse, kaip papildoma suriebėjusių kepenų masė. O kraujyje ir plaukioja vargani 1-2 g, iš kurių didesnė dalis „kemša“ kraujagysles. Papildomai suvalgytas toks pats kiekis cholesterolio tikrai yra reikšmingas. Todėl lyginti tuos 200 ir 2 g yra tas pats, kaip sakyti, kad Vilniaus Pilies gatvėje ir taip jau yra kokios 500 tonų akmenų, todėl dar pora savivarčių plytų, išverstų ties siauriausia vieta, pravažiavimui gatve įtakos tikrai neturės.

4. Cholesterolį galima sumažinti taip, kad pakenksime?

Taip, kas yra per daug – mokslas jau mano pradedąs suprasti: sveikam žmogui „blogojo“ cholesterolio (arba mažo tankio lipidų) mažiau nei 3 mmol/l, o įvykus infarktui ar insultui, atsiradus diabetui, širdies ir kraujagyslių ligai ar rizikai – mažiau nei 1,8 mmol/l. Bet ar būna jo per mažai. Mokslininkai sako, kad Afrikos žemyne pirmykštėmis sąlygomis gyvena gentis, kurių bendras cholesterolis nesiekia… 1 mmol/l. Tai kaip ta pati močiutė – gyvena ir „nesiparina“. Mūsų organizmas pasigamina cholesterolio pakankamai ir net per daug, kad ir mums, ir afrikiečiams dar užteks.

O čia mano mėgstamiausias: „Bet visi žino – vaistai kenkia“. „Kas tie visi?“ „Na, visi“. „Kažkas konkrečiai?“. „Ne, visi.“

Toks minios efektas – visi visi, bet niekas asmeniškai. Taip, vaistai iš esmės nėra švęstas vandenėlis ir cholesteroliui mažinti skirti vaistai (statinai) – irgi. Įdomiausia, kad net pusę visų vaistų sukeliamų pašalinių reakcijų sukelia vaistai nuo skausmo. Šis faktas vis tiek nesumažina nuskausminamųjų vartojimo. Tai kodėl būtent statinai tokie „kenksmingi“? Nes skirtingai nuo skausmo, cholesterolio mes nejaučiame. Ir motyvacijos gerti vaistų neturime, ir visus pašalinius poveikius jaučiame.

Tai ar būtinai visiems reikia tų vaistų? Tikrai ne, nebūtinai. Vaistai cholesteroliui mažinti (statinai) būtini po insulto ar infarkto. Jokių ginčų būti negali: tai yra įrodyta ir tikrai veikia. Skirti gydymą statinais iki insulto ar infarkto reikia tik dėl labai didelio cholesterolio kiekio ar didelės rizikos, pavyzdžiui, jei sutrikimai yra paveldimi. Kadangi statinai skiriami pacientams po įvykių, kurie galėjo baigtis mirtimi, jautrumas dirgikliams, dėmesys savo žemiškam kūnui, reakcija į simptomus tokių pacientų, visiškai suprantamai, yra didesnė. Kaip ir galimas pašalinis vaistų poveikio jutimas.

Dažnas klausimas: tai nuo ko man tas cholesterolis? Geras klausimas. Priežasčių daug. Dieta – vienareikšmiškai turi įtakos. Riebūs gyvulinės kilmės produktai, o ypatingai – subproduktai (pvz. odelės). Nevalgote? O pirktinis faršas, mėsos pusfabrikačiai, dešros? Ten to gėrio – per akis. Genetika – taip, mūsuose labai paplitęs blogojo cholesterolio padidėjimas. Bet tuomet nieko blogo, jei mums būdinga? Ne, genetinės ligos irgi ligos, jas gydyti reikia. Stresas – kadangi cholesterolis toks geras kuras ir hormonų pirmtakas, tai veikiant adrenalinui, jo gamyba didėja: organizmas ruošiasi karui ir darbui. Būtent dėl streso būna pakankamai dideli cholesterolio tyrimų svyravimai, kai pacientai sako: na štai, nieko nedariau, o pats dvigubai nukrito. Taigi, pavojai visur.

Tai kokios išvados? Cholesterolis nėra priešas numeris vienas, ir nėra kaltas dėl visų mūsų bėdų, kaip ir nėra absoliutus gėris ir siektinas puoselėjimo rodiklis. Jis didina riziką numirti anksčiau laiko ir mažina šansus numirti oriai. Kovoti su juo reikia, ypač jei jis pradėjo pirmas. Kiekvieną priešą reikia pažinti: profilaktiškai atlikti tyrimus. Bet vien tyrimų neužtenka, nes vien stebėjimas ir nieko nedarymas gali būti pateisinamas tik nežabotu tikėjimu lemtimi arba tokia pat beribe tinginyste.

Svarbiausia – jokie vaistai nepadės, jei mes patys sau nepadėsime. Negalima tikėtis, kad valgysime bet ką, gersime bet ką, gulėsime ant sofos, o stebuklinga tabletė dirbs už mus. Kas padės? Reguliarus ir dažnas fizinis krūvis, dieta, vengiant riebių gyvulinės kilmės riebalų ir mėsos pusfabrikačių, pabėgimas nuo streso ir kova su juo. Taip pat papildų ar vaistų vartojimas, nuoširdūs pokalbiai apie tai su savo šeimos gydytoju. Svarbiausia, daryti tai su malonumu ir užsidegimu.

Kodėl jau minėta močiutė gyvena su aukštu cholesteroliu ir nesijaudina? Gal būtent todėl ir gyvena, kad nesijaudina.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(10)
Neverta skaityti!
(5)
Reitingas
(5)
Komentarai (3)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Valerijus Morozovas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
87(6)
43(0)
31(1)
29(2)
22(0)
21(0)
17(0)
11(0)
10(0)
Savaitės
138(3)
132(13)
83(1)
83(7)
80(0)
Mėnesio
139(0)
138(3)
131(2)
131(10)
126(2)