Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Turime labai didelę mąstysenos bėdą: kodėl gydytojai neduoda garantijos ir 30€ bauda už antsvorį

2020-02-29 (1) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (330)
    Share

„O kas garantuos, kad jam rytoj nebus plaučių uždegimo?“ Klausia susirūpinusi ir nepasitikėjimo kupina mama. Niekas negarantuos. Nes vaikas – ne šaldytuvas, garantijos niekas neduoda, o ir garantinį taloną su savimi mama vargu ar atsinešė. O komplikacijų atsitinka nepriklausomai nuo garantijos, kartais dėsningai ir prognozuojamai, kartais visiškai nelauktai. Jos kaip isteriškos moterys ginčo metu – gali užmušti, o gali ir iš kambario išeiti.

Ir iš tikrųjų garantinių lapų savo sveikatai niekas iš mūsų neturime ir jokio ten spaudo ar garantinio serviso įrašų niekas neprispausdins ir neįrašys. O ką galima daryti, kad išvengtume komplikacijų? Bandyti įrangą naudoti maksimaliai tausojančiai, pagal paskirtį ir tik atsižvelgiant į gamintojo rekomendacijas (gamintoją, ne vaiko biologinį tėtį turėjau omenyje, bet gamtą ir biologijos mokslą).

Jeigu virtuvėje smulkintuvas perkaito ir atsirado nemalonus degėsių kvapas, ką darote? Teisingai, nustojate su juo smulkinti šaldytą mėsą ir atsargiai padėjęs į šalį (atseit, čia ne aš sugadinau, gal žmona ir nepastebės) laukiate, kol atvės iki kambario temperatūros. Taip ir su savo organizmu – pakilo temperatūra, atsargiai padėkite save į lovą, gerkite vaistukų ir laukite, kol temperatūra nukris iki normalios, kad netektų atvėsti iki kambario temperatūros. O jei perkaitęs ir toliau einate į darbą, vis kaistate ir tik dirbtinai, kad geriau jaustumėtės, atsivėsinate su paracetamoliu, tai labai tikėtina, kad pasipils žiežirbos ir tikrai atsiras nemalonus kvapas. Peršalimų komplikacijų dažnis – apie 10–15 procentų, ir dažniausios jų – lėtinių ligų paūmėjimas bei bakterinės infekcijos, kurios sulaukia savo momento, kai ligos ir netinkamo elgesio išvargintas organizmas galiausiai nebepajėgia priešintis. Kodėl savęs nemylime ir einame į darbus vos kojas vilkdami? Gal todėl, kad darbe pinigus moka, o namuose gulint – ne? Parduodame savo sveikatą darbdaviui už jo didelio pelno mums išskirtą mažą dalelę?

Jeigu važinėdami su mašina vien didelėmis apsukomis, skubėdami ir forsuodami laiką ir variklį jaučiate, kad mašiniukas „nebetraukia“, tai, tikėtina, ne spaudžiate daugiau gazo startuodami, o važiuojate variklio tikrinti, ar „nepramušė“ tarpinės. Taip reikėtų elgtis ir su aukštu kraujospūdžiu – nelaukti, kol vožtuvai širdy išsprogs, o eiti pas gydytojus mažinti „apsukų“, t. y. tvarkyti spaudimo ir širdies susitraukimo dažnio. Nes gyvenimas su aukštu kraujo spaudimu – tas pats, kaip ir važinėjimas mašina pirmu, antru bėgiu: po kiemą pasisukiosite, bet iš Šalčininkų iki Klaipėdos vargu ar nuvažiuosite.

Tai kodėl mašinos variklį tausojame, apsukų neviršijame, o savo variklį dusiname iki negalėjimo? Gal todėl, kad netaupiai važiuodami degalų daugiau sudeginame, vėliau remontas brangiai kainuoja, o širdį tai nemokamai iš gamtos gavome ir gydymą valstybė kompensuos?

Jeigu norime išsaugoti garantines serviso paslaugas, tai mašiną tvarkingai kas metus vežame patikrinti. O jeigu norime išsaugoti sveikatą? Kodėl padangų keitimas kas sezoną yra normalios ir priimtinos išlaidos, o dantų higiena ir prostatos patikra – ne? Kaip su plikomis padangomis žiemą, taip ir be dantų arba su priešinės liaukos vėžiu į senatvę – ne kažką. Tai kodėl padangas keičiame, o dantų nevalome? Gal todėl, kad už plikas padangas žiemą valstybė bauduoja, o supuvusių dantų protezus kompensuoja?

Tvarkingai keisti tepalus kas dvidešimt tūkstančių – viskas gerai, o tvarkingai vartoti vaistus kas dvidešimt keturias valandas – jau vargas ir neįmanomų pastangų reikalaujantis pasiekimas. Manote, perdedu? Deja. Vienos paskirtos tabletės per dieną neišgeria kas dešimtas pacientas, jei paskirtos dvi tabletės per dieną, – bent vienos dozės nesuvartoja jau ketvirtadalis, o jei paskirta trys ir daugiau, – savo vaistų neišgeria net du trečdaliai pacientų. Na, nenorime mes nuolat vartoti tų vaistų ir rūpintis savo sveikata. Ypač jei už „užkalto“ variklio remontą reikės sumokėti pačiam, o „užkaltą“ širdį paremontuos nemokamai ligoninėje.

Kita vertus, jei televizoriaus vaizdas staiga pradeda mirgėti, o kolonėlėje kažkas šnypščia ir traška, kodėl dažnas vietoje remonto tiesiog trinkteli per korpusą su kumščiu? Manau, įgarsinti alegorijos apie akis, ausis ir galvos trankymą į sieną net nereikia? Niekas to nedarys, jei mirga akyse ir cypia ausyse, nes skauda. Mes linkę nedaryti kažko, kas mums sukelia nepatogumų ir reikalauja bent minimalių pastangų: gerti vaistus, priduoti kraujo tyrimus, savanoriškai leisti patikrinti prostatą ar gimdos kaklelį. Nes tie laimėjimai po tokių procedūrų kažkur toli ir neaiškūs, o nepatogumas – štai jis, dabar ir akivaizdus.

Pykstate? Labai gerai, vadinasi, save pamatėte ir atpažinote. Ir net pyktis jau yra laimėjimas, nes bet kokia emocija, nukreipta savo sveikatos pusėn, yra geriau nei abejingumas. Na, trūksta mums motyvacijos rūpintis savo sveikata, trūksta. Ji atsiranda tik simptomiškai pasigydyti (retas kuris nenori gerti vaistų nuo skausmo, kai skauda), labai išsigandus (kai jau trenkia pirmas infarktas, tai metus kitus galima tikėtis sąžiningo vaistų vartojimo ir sveiko gyvenimo būdo) ir priverstine tvarka, kai apribojamos teisės ir laisvės (atveda už rankos žmona arba gyvybės draudimas grasina padidinti įmokos sumą).

Mūsų mąstysenos bėda ta, kad sveikatą suvokiame kaip duotybę, ligą – kaip lemtį, gydymą – kaip vargą, komplikacijas – kaip gydytojo aplaidumą. Ir, aišku, kad atsiranda noras gauti garantijos raštą: mano sveikatą kažkas sugadino, aš turėsiu vargti su vaistais, o kur garantijos, kad padės, nes gal vargsiu be reikalo ir be rezultato. Bet gal tam, kad tikėtumės ilgalaikio patogaus naudojimosi, mes turėtume ir elgtis su savimi kaip su brangiausia mūsų turima preke, o ne kaip vaikas su pigiausiu jam nupirktu „tapšnokliu“ su pratęsta garantija (nes vis tiek numes ir daužys, reikia, kad paskui pakeistų pagal garantiją). Nes mūsų kūnas – ne vaikiška planšetė, detalių gali neparinkti ir laiku nesulaukti.

Dėl ko įvyksta gedimas, kuriam netaikoma garantija, ir būna reikalingas brangus remontas savo lėšomis? Dėl netaisyklingo naudojimo ir matomų išorinių pažeidimo žymių. Kiek padidėtų noras rūpintis sveikata ir pagaliau pradėtume tikrai nuoširdžiai jaudintis, koks bus cholesterolio ar gliukozės tyrimo rezultatas, jei to rezultato pasekmės būtų didesnės nei gydytojo ar žmonos moralas? Kas, jei už kiekvieną papildomą priaugtą kilogramą ar kiekvieną nenueitą tūkstantį žingsnių per dieną reikėtų pakloti po papildomą eurą kasdien? Trisdešimt eurų per mėnesį už antsvorį, trisdešimt – už gulėjimą ant sofos po darbo kontoroje, trisdešimt – už tarpdančių siūlo nenaudojimą...

Ar kas nors pasikeistų, jei „nemokamas“ gydymas taptų šiek tiek labiau diferencijuotas, o noras užsiimti profilaktika ir prevencija valstybės mastu neapsiribotų tik ypač retais gražiais šūksniais ir neveiksmingais pakaitais, prispausdintais už daug europietiškų pinigų? Nes, panašu, kad tik finansiniai įsipareigojimai motyvuoja atsargiai ir našiai naudoti daiktus, įrangą ir organizmą.

Tad papykite, pasiputokite ir susimąstykite. Gražaus Jums ateinančio pavasario ir ilgo garantinio laikotarpio.

P. S. Šis rašinėlis nėra skirtas kokios nors partijos politinei programai ir nėra siūlymas didinti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

P. P. S. Taip, autorius supranta, kad ir jam už kilogramus reikėtų smarkiai primokėti.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(10)
Neverta skaityti!
(10)
Reitingas
(0)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Valerijus Morozovas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
39(1)
24(2)
20(0)
14(2)
10(2)
Savaitės
93(1)
61(0)
57(3)
53(0)
52(0)
Mėnesio
180(10)
161(16)
115(1)
109(20)