Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Vienintelė Lietuvoje raupsuotojų prieglauda: autentiškas pasakojimas, ką ten išvydo apsilankęs žurnalistas - tokių vaizdų nepamirši visą gyvenimą

2020-04-05 (0) Rekomenduoja   (35) Perskaitymai (220)
    Share

Raupsuotųjų prieglauda dabarties žmogui skamba kaip kažkas iš gilios senovės. Bet jos egzistavo dar neseniai. Klaipėdoje net iki 1944 m. veikė raupsuotųjų prieglauda – vienintelė Lietuvoje, viena paskutinių Europoje. 1937 m. Klaipėdos laikraščio „Vakarai“ žurnalistas gavo leidimą patekti į prieglaudą ir aprašė jos gyvenimą. Portalas 15min kviečia susipažinti su žurnalisto įspūdžiais, suteikiančiais išskirtinę galimybę pajusti, kaip uždaroje ir mitais apipintoje vietoje gyveno žmonės.

Raupsai – ilgus metus besitęsianti užkrečiamoji liga, pažeidžianti odą, nervų sistemą ir vidaus organus. Dažnai šia liga sergančiųjų galūnės ar kitos kūno dalys deformuodavosi.

Visgi šia liga užsikrėsti sunku, tam reikia ilgalaikio kontakto su ligoniu. Higienos principų suvokimas irgi padėjo kovoje su raupsais. Raupsai XIX-XX a. pr. Europoje jau buvo beveik nugalėti, atvejų buvo nedaug. Tačiau žmonės, užsikrėtę liga, ja sirgdavo visą gyvenimą.

XIX a. pabaigoje Klaipėdos krašte netikėtai prasidėjo raupsų protrūkis, ligos atvejų pasireiškė ne viename kaime. Tai kėlė nerimą valdžiai.

1899 m. įkurta Klaipėdos raupsuotųjų prieglauda, arba leprozoriumas, buvo skirtas būtent gydyti ir izoliuoti nuo visuomenės tokius ligonius, kad liga neplistų.

Iš čia niekas neišeidavo – raupsuotasis, patekęs į prieglaudą, čia atskirtyje nuo žmonių ir pasaulio likdavo visam gyvenimui. Kaip tuomet sakydavo, būdavo „palaidojami dar esant gyvi“. Ligoniai čia buvo gabenami iš visos Vokietijos.

Tarpukariu leprezoriumų Europoje beveik nebeliko, pavieniai ligoniai buvo guldomi į infekcines ligonines – tai buvo paprasčiau. Bet Klaipėdos leprezoriumas tęsė veiklą. Įstaiga dirbo, ir kai Klaipėdos kraštas 1923 m. atiteko Lietuvai. Išformuota ji buvo tik II pasaulinio karo metais.

St.Macijauskas, Klaipėdoje leisto laikraščio „Vakarai“ reporteris, 1937 m. lankėsi leprozoriume. Savo įspūdžiais jis dalinosi dviejų dalių straipsnyje, publikuotame 1937 m. spalio 4 ir spalio 5 d. pasirodžiusiuose laikraščio numeriuose.

Kviečiame susipažinti su jo pasakojimu. Ir sužinoti, kodėl žurnalistas, išėjęs iš prieglaudos, susimąstė – galbūt ten, prieglaudoje, žmonės netgi laimingesni?

Sesutė dirbo per 30 metų

Savo pasakojimą St. Macijauskas pradeda pasakodamas, ką išvydo atvykęs į ligoninę.

„Netoli nuo kareivinių, miesto pušyne, visai arti geležinkelio bėgių, stovi keli balti namai, aplink aptverti aukšta medine tvora, kurios viršuje dar užtraukta keturios spygliuotos vielos. Vartai užrakinti, niekur jokios iškabos, jokio parašo, kas rodytų, kad už tų vidų yra raupsuotųjų prieglauda. Vartuose durys, o duryse mažutis langelis“, – rašo jis.

Straipsnių autorių į vidų įleidusi seselė, „jauna, graži mergaitė“, tuoj pat užrakino duris.

„Kiemas. Gražūs takeliai apsodinti gėlėmis. Čia pat auga aukštos pušys. kurių šakos net namų langus siekia. Einu ir žvalgausi, bene pamatysiu kur raupsuotąjį. – Ar nebijai čia gyventi? – klausiu mano vadovės. – Ko čia bijoti, juk vieną kartą reikės mirti. O mirti ar čia, ar kitur argi ne tas pats, – šypsodamasi atsako mergaitė“, – rašo St.Macijauskas.

Netrukus teksto autorius susipažino su dar viena sesele, kuri raupsuotųjų prieglaudoje straipsnio rašymo metu jau buvo pradirbusi 30 metų.

„Įėjo sesutė, truputį žilstelėjusi, baltu gobtuvu ant galvos, ilgu kvalduotu sijonu apsivilkusi. Moka lietuviškai, todėl labai lengva buvo susikalbėti. Tai Emilija Užkuraitė, kilusi iš Ragainės apskrities. Čia jau gyvenanti nuo 1907 metų, taigi jau 30 metų. Yra dar ir antroji sesutė, bet ji tik 5 metai čia tarnauja. Gyventi čia visai nenuobodu, nes visą laiką darbo esą, todėl nuobodžiauti nėra kada“, – rašė St.Macijauskas.

E.Užkuraitė žurnalistui papasakojo, kad čia ligoniai gyvena iki mirties. Daug jų netgi nevartoja jokių vaistų, nors kai tik kas nors išranda vaistus, siunčia į prieglaudą juos išbandyti. Sesutė žurnalistui parodė ir „seną, surudavusią knygą“, kur surašyti visi prieglaudos pacientai nuo pat jos įkūrimo 1899 m. liepos 22 d.

„Pirmi ligoniai įrašyti tą dieną. Tai, matyt, viena žvejo šeima iš Melnragės — Masla Jurgis, Maslienė Kotryna ir Maslaitė Ilsė. Visi jau seniai mirę. Toliau įvairios pavardės, kurių kilimo vieta Java, Estija, Brazilija ir kitur. Visų jų užpildyta paskutinė skiltis – „išvyko". O tas „išvyko" pažymėtas data. o ant jos viršaus kryželis, vadinas – mirė“, – rašo St. Macijauskas.

Vartant knygą, žurnalistui pamažu atsiskleidė ligonių istorijos.

„Iš įdomesnių raupsuotųjų čia buvę Grimmeisen Max, inžinierius, kilimo iš Bavarijos. Jis buvo nuvykęs į Braziliją, ten tiesė geležinkelius. Brazilijoje apsikrėtė raupais ir sugrįžus Į Vokietiją tapo uždarytas šioje prieglaudoje. Jį atvežė čia 1903 m, liepos 18 d. iš Frankentalio. Drauge atvežė ir jo sūnų Karlą, tada 17 metų gimnazistą, ir dukterį Olgą, kuri ligoninėje išgyveno iki 1912 m. Tėvas jau seniai mirė, o sūnus dar ir dabar tebegyvas ir tebėra toje ligoninėje“, – rašė žurnalistas.

Per metus, pažymėjo jis, į ligoninę būna pristatomi po 1-2 naujus ligonius. Tais metais buvo atvežtas 1 žmogus, žvejo iš Preilos vaikas.

„Šiemet atvežtasis vaikutis užregistruotas knygoje, eilės Nr. 117. Taigi, nuo 1899 m. iki šiol čia buvo tiek gyvų palaidotų, iš kurių jau 105 mirę, o likę tik 12, kurių laukia toks pat likimas – kryželis sąrašų knygoje“, – rašo St.Macijauskas.

Užvertęs knygą, žurnalistas susimąstė apie žmones, kurie ką tik dar buvo jauni, sveiki ir laimingi, o po to susilaukė tokio liūdno likimo. Po to pats pasirašė kitoje – lankytojų – knygoje. Prieš tai atkreipęs dėmesį, kad pasirašiusieji anksčiau – iš įvairiausių kraštų. Yra netgi Vokietijos tuometinio kanclerio Otto von Bismarcko parašas. Jis čia apsilankė 1899 m., steigiant leprezoriumą.

Išvydo ir ligonius

Tuomet sesutė nuvedė reporterį pažiūrėti ligonių. Ligoniai prieglaudoje gyveno po 1-2 gana erdviuose kambariuose. Nors St. Macijauskas buvo pasiruošęs kraupiems vaizdams, tai, ką išvydo, jo nesukrėtė.

„Dabar nebėra čia tokių ligonių, kurie jau nebepanašūs į žmones, o tėra kažkokios kruvinos, pūliuotos masės. Buvo tokių dar, prieš porą savaičių, bet jau tie mirė. Dabar likę sveikesni, kai kurie visai negalimi įtarti, kad raupsuotieji, kitų žaizdos nelabai baisios“, – rašė St.Macijauskas.

Pirmajame kambariuke, į kurį jį įleido seselė, jis išvydo seną, žilą raupsuotąjį. Šis jam nusišypsojo. Žurnalistas atkreipė dėmesį, kad šio paciento psichiką raupsai pažeidė labiau negu kūną.

„Žmogus kaip žmogus, jokių raupsų nematyti. Tik kojos esančios žaizdotos, todėl turįs gulėti, iš lovos negalįs išlipti. Bandžiau klausinėti, ar ilgai čia guli, ar greit manąs pagyti, bet jis pradėjo pasakoti, kaip kada tai tarnavęs pas būrą, suspardė arkliai, darę operaciją ir taip gulįs dabar arklių suspardytas. Matyt, jam susimaišius galvelė ir jis pats nesupranta savo tragedijos, vis jam rodosi, kad greit išgys ir eis namo“, – rašė reporteris.

Kitas ligonis, kurį sutiko St.Maciejauskas – „storas žemaitis iš Palangos“, kuris galėjo vaikščioti.

„Nosis raudona, galas pageltonavęs, skruostai taip pat žaizdoti. Jis piktas, barasi, kam jį čia uždarė. Esąs sveikas, visai ne raupsai, o kita liga esanti. Jis žinąs daug tokių, kaip jis, bet kodėl gydytojai jo neklausą ir neimą kitų, o pasirinkę tik jį vieną“, – aprašė ligonio jausmus žurnalistas.

„Aš esu optimistas“

Ilgiausiai žurnalistas užtruko jau minėto vokiečių inžinieriaus sūnaus Karlo, kuris į prieglaudą pateko būdamas septyniolikmetis ir straipsnio rašymo metu prieglaudoje buvo praleidęs 34 metus, kambaryje. Jo išvaizda buvo labiausiai išskirtinė iš visų ligonių.

„Dabar jau pražilęs, visai aklas, akių vietose kažkokios baltos plėvės, be nosies, be skruostų. Veidas visas lygus, tik nosies vietoje pora skylučių ir burnos skylė. Jis sėdėjo ant sofos, ranką rankon susidėjęs. Bet rankos jo, ne rankos, bet kažkokios šakotos galūnės: vienas pirštas sulenktas ir suaugęs, kitas tiesus, nesulenkiamas, trečio visai nėra. Jis nejaučia rankų, gali jas deginti ar pjaustyti — nieko nejaučia. Šiaip pasirėdęs švariai, užsidėjęs apykaklę ir kaklaraištį, kelnes suprosytos, aiškiai matyti siūlė. Įėjus tuojau atsuko savo lygų veidą į mus ir į mano lietuvišką pasveikinimą atsakė vokiškai“, – pasakojo žurnalistas.

Užtat jis atkreipė dėmesį, kad Karlo kambarys buvo sesučių gražiai sutvarkytas, jame stovėjo didelė knygų spinta su filosofiniais darbais, vokiečių rašytojų veikalais, knygomis kitomis kalbomis. Šias knygas Karlas skaitė, kol dar nebuvo praradęs regėjimo. Taip pat kambaryje buvo narvelis su kanarėle, radijo aparatas.

Žurnalistas ir ligonis ėmė bendrauti. Tarsi atsakydamas į nespėtą ištarti, bet galvoje St.Macijausko turėtą klausimą – ar žmogus, gyvenantis tokį gyvenimą, gali būti laimingas – Karlas jam pasisakė, kad yra didžiausias pasaulyje optimistas.

„Aš neturiu jokių materialinių rūpesčių, man nerūpi pinigai, nerūpi ateitis. O jei nėra rūpesčių, argi nėra tada žmogus laimingas?

Aš esu optimistas dėl to, kad savo likimą puikiai suprantu. Žinau, kad neišgysiu, ir esu tuo patenkintas. Tie, kurie tiki, kad išgys, tie yra nelaimingi, nes jie dar deda į gyvenimą visokių vilčių, kurios niekados neišsipildys. Kam save apgaudinėti?“, – sakė Karlas.

Jis pasipasakojo, kad mėgsta matematiką, geografiją, gamtos mokslus, iki šiol puikiai prisimena Europos ir pasaulio žemėlapį.

„Kai klausau per radio arba man skaito laikraščius, aš žinau, kur kokioj vietoj įvykiai vyksta, žinau Ispanijos karo kovų vietas. Gyvenime kova buvo ir bus. Tol kariaus, tol mušis, kol tautos netaps kultūringesnės“, – kalbėjo St.Macijauskui Karlas.

Karlas sakė manantis, kad didžiausias pavojus pasauliui yra bolševizmas. Taip pat dalinosi mintimis, kad nacionalizmas ir patriotizmas turi būti toks, kad mylėtų bei gerbtų ir kitas tautas.

Karlas atskleidė į gimtąją Vokietiją grįžti nenorintis. „Nors širdis traukia, bet protas sako, kad aš ten nelaukiamas ir nereikalingas. Tik vien apsunkinimas ir pasibjaurėjimas būčiau kitiems“, – sakė jis.

„Ar ilgai dar gyvensiu, nežinau. Prieš trisdešimt metų, tai buvo 1906 m., man sakė, kad aš tegyvensiu tik 3 mėn., bet štai išgyvenau ir 30 metų. Aš džiaugiuosi gyvenimu. (...) Čia per 30 metų niekas nenusižudė, dėl to, kad visi raupsuotieji myli ir brangina gyvenimą.

Ten už, sienų, gyvenime daug kas save nusižudo. Tokie turėtų atvykti čia, nes čia jie pasisemtų jėgų gyventi, pakiltų nuotaika“, – kalbėjo Karlas.

Baigdamas pokalbį Karlas papasakojo, kad neseniai prieglaudoje lankėsi dvi panelės, kurios dainavo lietuviškas liaudies dainas. Visiems ligoniams koncertas labai patiko, jie trumpam pamiršo, kad serga. Karlas reporterio prašė perduoti joms padėką.

Apsilankymas prieglaudoje ir pokalbis su Karlu St.Macijauskui sukėlė daug minčių.

„Palikau šį gyvų palaidotų namą. Užsitrenkė durys. Aš išėjau į pušyną. Grįžau į miestą, kuri virė gyvenimas, ūžė mašinos, skubėjo žmonės. Kažin, ar ten, ar čia, šioj pusėj to niūriojo namo gyvenantieji yra laimingesni? Kurie kuriems gali pavydėti laimės?“, – baigdamas straipsnį svarstė žurnalistas.

Karlo likimas

1938 m. raupsuotųjų prieglauda kartu su visu Klaipėdos kraštu atiteko Vokietijai. O 1944 m., priartėjus frontui, vokiečiai leprozoriumą, kaip ir kitas įstaigas, evakavo į Karaliaučių, kur ligoniai buvo įkurdinti įprastoje ligoninėje.

Tuomet čia gyveno 11 ligonių, tarp jų ir Karlas. Karaliaučiui atitekus SSRS ir tapus Kaliningradu, Karlas buvo perkeltas į Latvijos TSR veikusį sovietinį leprozoriumą. Čia jis gyveno iki pat mirties 1954 m.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(36)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(35)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Ugnius Antanavičius
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
34(3)
31(0)
24(0)
21(0)
19(1)
16(3)
15(3)
13(5)
13(0)
Savaitės
133(21)
78(1)
67(2)
65(0)
64(4)
Mėnesio
174(16)
128(2)
113(26)
94(2)