Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Atvejai, kai net patyrę medikai lieka be amo: kokios spontaninės remisijos priežastys ir kas vienija „stebuklingus pagijimus“

2020-07-26 (1) Rekomenduoja   (48) Perskaitymai (110)
    Share

Daktaras Redigeris beveik 20 metų tyrė „stebuklingus pagijimus“ ir išsiaiškino bendrus bruožus. O tuo pačiu ir Vakarų medicinos trūkumus

Kartais nutinka dalykai, apstulbinantys netgi patyrusius gydytojus. Vienam jaunuoliui iš Kolorado buvo nustatytas IV stadijos smegenų vėžys. Po operacijos jis pradėjo chemoterapiją, tačiau netrukus nutraukė, nes nusprendė, kad nenori paskutinių mėnesių praleisti kankindamasis. Patartas draugo, jis išvyko į „išgijimo centrą“ Brazilijoje, kur užsiėmė meditavimu ir dvasinėmis paieškomi. Po dviejų metų MRT tyrimas parodė, kad auglys išnyko.

Terapeutei iš Ohajo buvo diagnozuota idiopatinė plaučių fibrozė – sunki, nuolat progresuojanti liga, vidutiniškai po keturių metų pasibaigianti mirtimi. Ji pradėjo lankytis pas gydovą, kuris irgi buvo terapeutas, tačiau gydė akupunktūra ir maldomis. Kaip bebūtų keista (ir, žinoma, negalima pamiršti, kad „po to“ nereiškia „dėl to“), kiek vėliau ji pasijuto geriau ir netgi grįžo į darbą. Po poos metų padarytoje krūtinės rentgenogramoje jokių susirgimo pėdsakų nebuvo nė ženklo.

Spontaninės remisijos nėra tokios jau retos, kaip įprasta manyti. Negana to, jos nėra atsitiktinės. Jų priežastis ir reikšmę Medium platformos leidinyje Elemental nagrinėja medicinos daktaras, Harvardo medicinos mokyklos lektorius, psichiatras Jeffrey Rediger.

Į pirmą klausimą gydytojai dažniausiai atsako taip: neturime supratimo. O be to, aiškintis priežastis mums neįdomu. Spontaninė remisija reiškia, kad pacientui pasisekė – kas nors pavadintų tai „stebuklu“. Tačiau bendrai sutariama, kad tokie atvejai pernelyg reti, kad juos vertėtų tirti moksliškai. „Įprastai, kalbėdamiesi su pacientais apie juos neužsimename – nenorime suteikti melagingos vilties“, – sako Redigeris.

Ir visgi, kai Redigeris šia tema skaitė pranešimą konferencijoje, į salę susirinko terapeutai iš visos šalies. Jis paklausė, kam iš jų teko savo praktikoje susidurti su remisijomis, ir beveik visi pakėlė rankas. Tačiau niekas iš dalyvavusių nesiėmė tokių atvejų tirti – išskyrus lektorių.

Remisijas tyrinėti Redigeris pradėjo maždaug prieš 20 metų. Tuomet, pasak jo, manė, kad bet kokį „stebuklingą išgijimą“ galima racionaliai paaiškinti: neteisinga diagnoze, saviapgaule ir taip toliau. Tačiau vis dažniau jam pakliūdavo įtikimi įrodymai, kad remisijos įvyksta ir teisingai diagnozavus – taip pat ir nepagydomas ligas.

Mirae Bunnell gydę gydytojai pavadino ją „Stebuklu“. 2014 metais jai diagnozuota metastazavusi melanoma – tai buvo stambus auglys ant kaklo, grasinęs užspausti deguonies ir kraujo tiekimą. Gydytojai stengėsi auglį sumažinti, bet jau pranešė Mirae, kad ji vargu ar išgyvens. Po 7 mėnesių auglys išnyko, palikęs tik juodą dėmę. Tačiau gydytojai neturėjo žalio supratimo, kas nutiko. „Tikriausiai už jus daug meldėsi“, – tegalėjo pateikti tokį paaiškinimą.

Pati Mirae tvirtina, kad gydytojai ja puikiai rūpinosi. Bet ji irgi nesupranta, kodėl gydytojų nesudomino jos toks netikėtas pasveikimas. Jei remisijas ir toliau laikysime spontaniškais biologiniais pasireiškimais, neišvysime platesnio vaizdo, tvirtina Redigeris. Ištyręs daugiau nei šimtą spontaninio pasveikimo nuo įvairiausių ligų, tarp jų ir vėžio, autoimuninių ligų, diabeto ir depresijos, atvejų, jis iškėlė klausimą, kas privertė imuninę sistemą stoti į kovą. Jis išsiaiškino tam tikrus veikimo modelius, kuriuos aprašė savo naujoje knygoje.

Cured – ganėtinai įtikima knyga, kurioje surinkti realių žmonių liudijimai. Jų visų istorijas daktaras Redigeris patikrino ir patvirtino. Ieškodamas remisijų, jis lankėsi įvairiose medicinos įstaigose visame pasaulyje, o po to, kai 2015 metais perskaitė lekciją TEDx, apie jo atliekamus tyrimus sužinojo plačioji publika ir pradėjo siųsti šimtus laiškų.

Išgijusieji nuo nepagydomų ligų radikaliai pakeitė savo gyvenimo būdą. O būtent, jie pakeitė racioną, atsisakė cukraus ir apdorotų produktų. Ir pokyčiai buvo kuo įvairiausi: kai kas tapo vegetarais, kai kas apribojo mėsos vartojimą. Vienas britas, perskaitęs apie vėžiu sirgusio ligonio remisiją, ėmėsi griežtos ketoninės dietos, ir jo IV stadijos smegenų auglys sumažėjo.

Šie žmonės atsisakė karjeros ir santykių, kurie jiems atrodė toksiški ir ribojantys jų potencialą. Jie atkreipė dėmesį į organizmo atsaką į stresą ir nutraukdavo sekinantį „kovok arba bėk“ reakcijų ciklą. Mirtinos diagnozės akivaizdoje jie užduodavo sau klausimą: ką norėčiau nuveikti per likusį man gyvenimą? Ir sąžiningai į jį atsakydavo. Galų gale, jie išanalizuodavo kas, jų manymu, jie yra, – šį procesą Redigeris vadina „savo asmenybės išgydymu“. Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad jums reikia susitelkti į tai, kas jums gera ir teisinga. Pašalinti visą negatyvą, visą melą, verčiančius abejoti savo vertingumu. Žmonės, su kuriais, rašydamas knygą, bendravau, prisipažindavo, kad tik liga privertė juos sup[rasti, kad jiems reikia nustoti rūpintis kitais ar pateisinti kokius nors pašalinių lūkesčius, užuot darius tai, kas gera jiems. Reikia atsakyti į klausimus: kas verčia jus jaustis gyvais? Dėl ko verta gyventi? Kaip sako mano draugas, terapeutas ir traumatologas Gaboras Mate'as, jei nežinai, kaip pasakyti „ne“, galiausiai „ne“ vietoje jūsų pasakys kūnas. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba egoistiškai, tačiau taip iš tiesų nėra.

Mirae Bunnell apie savo remisiją kalba taip: „Su liga visų pirma grūmėsi mano protas ir dvasia. O kūnas pasekė įkandin“. Redigerio žodžiais tariant, išgiję žmonės tvirtina, kad būtent išsiaiškinimas, kas jie iš tiesų yra, ir tapo permainų, galbūt išgelbėjusių jų gyvybę, raktu. „Po dviejų tyrinėjimo dešimtmečių padariau išvadą, kad būtent tai yra šių nuostabių remisijų pagrindas“, – tvirtina gydytojas.

Naudojamės profesionalių sportininkų patirtimi. Kodėl gi neperėmus patirties iš pasiekusiųjų tokių savo sveikatos gerinimo pergalių? Juk susirgus norisi žinoti ne tik tai, ką tokiu atveju daro vidutinis žmogus, bet ir tai, ką daro profesionalas, rašo Redigeris. Be viso kito, savo knygoje jis gar aršiai kritikuoja Vakarų mediciną – pačią jos struktūrą, akląsias dėmes, nenorą keistis, pažymi The Washington Post recenzentas.

Redigeris įsitikino tuo, kad Vakarų medicinai trūksta kai ko esminio: ji dėmesį sutelkia į ligas, o ne į ligonį. Ji laukia, kol žmogus suserga, kad paskui galėtų pradėti gydyti, tačiau neužkerta kelio ligai profilaktiškai, stiprindama imunitetą. Redigeris tvirtina, kad kūno ir proto ryšiu Vakarų medicina dar tik vos vos pradeda domėtis. Tuo tarpu daugumą sutaria, kad placebo efektas realus.

Be abejo, kovą su neišgydomomis ligomis dauguma pralaimi, o Redigeris suvokia, kad jo idėjos gali būti suprastos kaip aukų kaltinimas. Tačiau jis siekia ne kaltinti sergančiuosius, o juos palaikyti. „Gyvenkite likusį jums laiką kaip tinkami. Nesibaiminkite mirties perspektyvos, nepulkite į neviltį. Žinokite, kad turime kur kas daugiau jėgų save išgydyti, nei manome“, – primena jis.


republic.ru

Verta skaityti! Verta skaityti!
(53)
Neverta skaityti!
(5)
Reitingas
(48)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
36(0)
30(0)
20(5)
15(0)
14(3)
11(0)
11(5)
Savaitės
174(1)
107(1)
102(20)
81(4)
72(0)
Mėnesio
128(0)
124(0)
114(32)
107(1)
102(17)