Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Mokslininkai iškėlė provokuojančią, bet kol kas nepatikrintą idėją: gal kaukes reikėtų naudoti kaip vakcinų nuo koronaviruso pakaitalą?

2020-09-11 (1) Rekomenduoja   (1) Perskaitymai (275)
    Share

Mokslininkai iškėlė provokuojančią, bet kol kas nepatikrintą idėją: apsauginės kaukės jas dėvinčius žmones apsaugo tiek, kiek pakaktų imuniniam atsakui susidaryti, bet nepakanka ligos simptomams pasireikšti, rašo „New York Times“.


©viarami | pixabay.com

Nepatikrintą idėją, aprašytą komentaro tipo straipsnyje, antradienį publikuotame žurnalo „New England Journal of Medicine“, įkvėpė jau šimtmečių senumo varioliacijos idėja. Varioliacija – tai tyčinis paciento kontaktas su patogenu siekiant sukelti ne ligą, o tik apsauginį imuninį atsaką. Šis metodas – šiuolaikiškų vakcinų protėvis – iš pradžių buvo bandomas siekiant apsaugoti žmones nuo raupų, bet vėliau jo populiarumas išblėso.

Savaime suprantama, kontaktas su sergančiuoju, kai naudojamos apsauginės kaukės, jokiu būdu nėra lygiavertis konkrečią paskirtį turinčios vakcinos pakaitalas. Tačiau analizuojant duomenis, gautus tiriant koronavirusu užkrėstus gyvūnus, taip pat prijungiant įžvalgas apie kitų ligų veikimą, galima daryti prielaidą, kad kaukės, sumažinančios viruso kūnelių, patenkančių į asmens kvėpavimo takus, kiekį, gali sumažinti tikimybę, kad tas asmuo susirgs. Ir jeigu nedidelis patogenų kiekis per kaukę prasprūs, tyrėjų manymu, tai gali paskatinti organizmą gaminti tokias imunines ląsteles, kurios įsimintų viruso „išvaizdą“ ir būtų pasirengusios su juo kovoti naujo užsikrėtimo atveju.

„Virusu užsikrėsti bus įmanoma, bet liga bus besimptomė. Todėl, jeigu kaukėmis galima padidinti besimptomių infekcijos atvejų kiekį, galbūt tai taptų būdu įvykdyti visuomenės varioliaciją“, – sakė viena iš komentaro autorių, Kalifornijos universiteto užkrečiamųjų ligų skyriaus gydytoja dr. Monica Gandhi.

 

Tai, beje, jokiu būdu nereiškia, kad žmonės, sužinoję apie sergantį pažįstamą žmogų, turėtų iškart dėtis kaukę ir keliauti į svečius pas sergantįjį. „Rekomendacija tikrai nėra tokia. Ir vėjaraupių vakarėliai nerekomenduojami“, – sakė gydytoja, užsimindama apie madą į vieną patalpą suleisti vėjaraupiais sergančius ir sveikus, nepersirgusius vaikus.

Šios teorijos neįmanoma patikrinti be klinikinių tyrimų, kurie leistų palyginti ligos eigos rezultatus žmonėms, kurie užsikrėtė koronavirusu kontakto su sergančiais asmenimis metu dėvėdami kaukę ir jos nedėvėdami – o toks tyrimo būdas nusižengtų medicininei etikai, todėl yra neįmanomas. Ir nors kiti sveikatos apsaugos ekspertai tokia teorija susidomėjo, jie nebuvo linkę ja tikėti tol, kol nepamatė daugiau duomenų, todėl kol kas rekomendavo tik šias mintis atsargiai interpretuoti.

„Panašu į pasitikėjimo kritimą. Neturime daug duomenų, kurie tą teoriją palaikytų“, – sakė Arizonos valstijos užkrečiamųjų ligų epodemiologė Saskia Popescu, kurios komentaro autorių sąraše nėra.

Jeigu tokia idėja būtų suprasta netinkamai, kaukes dėvintys asmenys galėtų pasijusti apgaulingai saugūs ir vien dėl to galimai taptų labiau pažeidžiamais nei anksčiau. Galbūt žmonėms netgi kiltų klaidingas įsitikinimas, jog kaukės yra visiškai bevertės prieš koronavirusą, nes jos negali dėvinčiojo asmens apsaugoti nuo absoliučiai kiekvienos viruso dalelės.

 

„Vis dar norime, kad žmonės laikytųsi visų prevencijos patarimų. Tai reiškia, kad, be kaukių dėvėjimo, dar reikėtų vengti žmonių susibūrimų, laikytis atstumo nuo kitų žmonių, laikytis rankų higienos rekomendacijų – šie dalykai savo poveikiu kažkiek persidengia, bet vienas kito nepakeičia“, – sakė dr. S.Popescu.

Koronaviruso varioliacijos teorijos teisingumas priklauso nuo dviejų sunkiai įrodomų prielaidų: pirma, kad mažesnis viruso kūnelių kiekis, patenkantis į organizmą, lemia lengvesnę ligos eigą, ir antra, kad lengva arba besimptomė ligos eiga gali suteikti ilgalaikę apsaugą nuo vėlesnių susirgimų. Nors, sprendžiant pagal kitų patogenų veikimą, galima atrasti precedentų abiem prielaidoms įrodymų, kad taip pat veikia ir koronavirusas, nėra iš dalies dėl to, kad šis liga visuomenėje aktyviai plinta tik kiek daugiau nei pusę metų.

Su žiurkėnais atlikti eksperimentai lyg ir parodė, kad yra ryšys tarp viruso „dozės“ ir ligos eigos sunkumo. Anksčiau šiais metais Kinijos mokslininkai nustatė, jog žiurkėnai, buvę už širmos, pagamintos iš chirurginių kaukių, rečiau užsikrėsdavo koronavirusu, o tie, kurie koronavirusu visgi užsikrėtė, persirgdavo lengviau nei gyvūnai, kurie buvo narve be jokių apsaugos priemonių.

 

Tokią tendenciją lyg ir patvirtina žmonių stebėjimo duomenys. Statistika rodo, kad žmonių susibūrimo vietose, kur kaukių dėvėjimas yra įprastas dalykas, užsikrėtimo atvejų kiekis krinta. Ir nors veido dengimas kauke negali kiekvieno žmogaus apsaugoti nuo absoliučiai visų atlekiančių viruso dalelių, panašu, kad jos turi sąsajų su retesniu ir lengvesniu sirgimu. Mokslininkai aptiko iš esmės besimptomių, „tyliųjų“ ligos židinių tokiose vietose kaip kruiziniai laivai ir maisto apdorojimo gamyklos – visose tose vietose žmonės daugiausia dėvi kaukes.

Duomenys, siejantys simptomų sunkumą su patogeno doze, turimi ir kitiems žmogaus kvėpavimo takus atakuojantiems patogenams – gripo virusams, bakterijoms, kurios sukelia tuberkuliozę.

Antrą varioliacijos teorijos dalį – kad kaukės gali leisti įkvėpti tik tiek viruso, kad būtų inicijuotas imuninės sistemos atsakas, bet ne liga – įrodyti būtų dar sunkiau. Nors keletas gana neseniai atliktų tyrimų parodė, jog egzistuoja tikimybė, kad po lengvos COVID-19 eigos gali susidaryti stiprus imuninis atsakas, neįmanoma nustatyti tos imuninės apsaugos trukmės – tam reikėtų rinkti duomenis apie pakartotinius susirgimus daugelį mėnesių, o gal net ir metų, nuo pirmojo užsikrėtimo.

 

Žvelgiant apskritai, ši teorija „turi tam tikrų gerų idėjų. Bet vertinčiau ją ganėtinai skeptiškai“, – sakė Kolumbijos universiteto (JAV) virusologė Angela Rasmussen, kuri nėra viena iš šio komentaro autorių,

Anot jos, svarbu prisiminti, kad vakcinuojantis iš prigimties susiduriama su mažesniu pavojumi, nei persergant tikra infekcija – būtent dėl to tokie metodai kaip varioliacija (kartais vadinama inokuliacija) ilgainiui „išėjo iš mados“. Iki atrandant vakcinas gydytojai į sveikų žmonių odą įtrindavo nedidelį kiekį raupų šašų ar pūlių. Dažniausiai po tokios procedūros žmogus susirgdavo lengvesne už įprastinę raupų forma, tačiau „neabejotina, kad žmonės po varioliacijos ir sirgdavo raupais, ir nuo jų mirdavo“, – sakė A.Rasmussen. Be to, po varioliacijos, skirtingai nei po skiepo, žmonės galėtų perduoti infekciją aplinkiniams.

Dr.M.Gandhi visus šiuos savo teorijos trūkumus pripažįsta ir pažymi, kad ši idėja ir turėtų būti vertinama labai ribotai – kaip teorija. Bet ji pridūrė: „Kodėl gi, kol vakcinų nėra, neapsvarsčius galimybės nesusirgti ir įgyti kažkokį imuninį atsaką?“

Verta skaityti! Verta skaityti!
(3)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(1)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
78(4)
24(4)
21(0)
20(5)
19(0)
19(3)
17(0)
10(1)
Savaitės
171(1)
105(1)
100(20)
71(0)
69(2)
Mėnesio
128(0)
124(0)
114(32)
105(1)
102(17)