Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Dar prieš pusmetį šiame mieste lavonus iš ligoninių veždavo su kariniais sunkvežimiais, o dabar jau matomos tragiškos pasekmės: štai koks ilgalaikis koronaviruso poveikis žmonėms

2020-09-12 (1) Rekomenduoja   (18) Perskaitymai (440)
    Share

Mieste, kuris prieš pusmetį buvo pasauliniu koronaviruso epicentru, gydytojai kviečia savo pacientus sugrįžti: ištiria jų kraują, patikrina širdies darbą, peršviečia plaučius ir paklausinėja apie sveikatą, rašo „The Washington Post“.

Taip, ištiriant po 20 pacientų kiekvieną dieną, bandoma nustatyti ilgalaikę koronaviruso žalą.

O žala kai kuriems pacientams yra milžiniška. Štai 54 metų moteris net vieno aukšto laiptais negali įveikti nesustodama pailsėti. „Jaučiuosi kaip aštuoniasdešimtmetė“, – sako ji.

Taigi, iš miesto, kur prieš pusmetį kariniai sunkvežimiai rikiuodavosi prie ligoninių tam, kad išvežtų mirusių pacientų kūnus, dabar sklinda žinios apie sunkias ligos pasekmes ir niekaip negrįžtančią pacientų sveikatą.

„Klausiame: ar jaučiatės pasveikę? Beveik pusė pacientų atsako, kad ne“, – sako Bergamo ligoninės užkrečiamųjų ligų specialistė Serena Venturelli.

Pakartotiniai anksčiau hospitalizuotų pacientų vizitai yra vykdomi mokslinių tyrimų tikslais. Dabar šių pacientų įrašai sukrauti į 17 archyvinių dėžių, o netrukus bus parengtos ir mokslinės ataskaitos, pagrįstos tais duomenimis. Bergamo medikai neabejoja, kad liga pakenkia visam organizmui, tačiau kiekvienam pacientui tie liekamieji reiškiniai būna vis kitokie. Iš pirmų 750 apklaustų ir patikrintų pacientų apie 30 proc. plaučiai yra vis dar surandėję ir sunku kvėpuoti. Dar 30 procentų turi krešėjimo uždegiminių procesų sutrikimų, kurie pasireiškia širdies anomalijomis ir arterijų blokadomis. Dar keliems pacientams kilusi organų nepakankamumo grėsmė.

Maža to, yra daugybė buvusių pacientų, kurie kiekvieną dieną susiduria su pačiomis įvairiausiomis problemomis ir iš gydytojų negali gauti aiškaus atsakymo, kada nustos skaudėti jų kojos, kada liausis galūnių dilgčiojimas, plaukų slinkimas, depresija, begalinis nuovargis.

Kai kurie pacientai ir iki užsikrėtimo COVID-19 sirgo kokiomis nors lėtinėmis ligomis, tačiau dabartinė jų būklė, persirgus, nėra šiaip senų problemų paūmėjimas ar pasikeitimas.

„Kalba eina apie ką nors naujo“, – sakė Bergamo Popiežiaus Jono XXIII ligoninės užkrečiamųjų ligų skyriaus vadovas Marco Rizzi.

 

Pavyzdžiui, vienam pacientui – 65 metų Giuseppe Vavassori – išsivystė trumpalaikiai atminties sutrikimai, todėl jis, norėdamas ir toliau išlaikyti savo laidojimo namų verslą, gyvena užsivertęs kalnais lapelių su priminimais, su vardais ir telefonų numeriais. Pasveikus atliktas smegenų skenavimas magnetiniu rezonansu parodė taškinius jo smegenų pažeidimus.

Kitas pacientas – 61 metų Guido Padoa – pasveiko pakankamai, kad galėtų netgi išvažiuoti paatostogauti. Bet jis kiekvieną parą miega keturiomis valandomis ilgiau. Ir kartais netgi staiga užminga dienomis, pasidėjęs galvą ant klaviatūros.

Kai kurie pacientai, kurie iki ligos buvo savarankiški, dėl viruso taip nusilpo, kad atvykus į ligoninę papildomiems patikrinimams jie negali gydytojo pasiekti be pagalbos – jiems padeda artimieji, nuvežantys juos vežimėliais. Keturi pacientai buvo tokie silpni, kad vos išgyveno kelias valandas trunkantį vizitą – juos teko skubiai gabenti į intensyvios terapijos skyrių. Bet pasitaiko ir tokių pacientų, kuriuos medikai ištraukė nuo mirties slenksčio, kurių gydymui prireikė ir dirbtinės plaučių ventiliacijos, intubavimo – o dabar jie jaučiasi beveik nepriekaištingai. Medikai sako, kad tai yra viena iš viruso paslapčių: kai kurie pacientai pasveiksta greitai ir be pėdsakų, o kitiems sveikimo procesas yra be galo sunkus.

Gydytoja S.Venturelli prisiminė aštuoniasdešimtmetį pacientą, kuris į ligoninę atvyko beveik visiškai pasveikęs. Jo sūnui, kuris persirgo ta pačia liga, pasisekė mažiau. Kai S.Venturelli norėjo išrašyti tėvui siuntimą pas specialistą, jis pareiškė, kad pastarosiomis dienomis yra pernelyg užimtas ir neturės laiko – visą jo laiką užima rūpinimasis silpnos sveikatos sūnumi.

Bergamo tyrimui vadovauja tie patys medikai, kurie kovą buvo priversti ligoninėje dirbti po 14 valandų per parą, kartais savo pačių sveikatos kaina. Jie savo akimis matė, kaip pacientų kiekis staigiai viršijo ligoninės lovų kiekį. O dabar, nuo infekcijos besisaugodami vien chirurginėmis kaukėmis, jie vėl kalbasi su tais pačiais pacientais – kalbasi taip, kaip buvo neįmanoma prieš pusmetį.

 

„Turėjome moralinę pareigą jiems paskambinti. Mums tai buvo cunamis. Kovą matėme ne normalią hospitalizaciją, o tragediją“, – sakė S.Venturelli.

Kovą Bergame greitosios pagalbos automobiliai su pacientais eilėje į ligoninę stovėdavo po 6 valandas. Pacientai, į priimamąjį atvykę patys, gydytojo apžiūros sulaukdavo po 16 valandų. Vienu metu į šią ligoninę buvo atgabenti net 92 plaučių ventiliatoriai – visoje Italijoje tokių aparatų apskritai yra tik 143. O pacientų, kuriems reikėjo pagalbos kvėpuoti, buvo tiek, kad reikėjo skubiai atsigabenti atsarginį didžiulį deguonies balioną. Ilgainiui atliekant gyventojų antikūnų tyrimus nustatyta, kad net ketvirtis iš 1,1 mln. Bergamo gyventojų buvo užsikrėtę virusu.

„Akyse man stovi vaizdas, kai prie priimamojo stovėjo išsirikiavę aštuoni greitosios pagalbos automobiliai“, – sakė ligoninės vyriausioji slaugė Monica Casati. Anot jos, ligoninėje žmonės verkė, dejavo ir žiopčiojo gaudydami orą. „Garsai buvo tokie, kad priminė Dantės pragarą“, – sakė ji.

Ligoninės galėjo leisti sau priimti tik pačios sunkiausios būklės pacientus. Norint suvaldyti pacientų srautus kartais tekdavo pacientus išrašyti gerokai anksčiau, nei derėtų – tas labiausiai išryškėjo tada, kai ligoninės medikai pradėjo kviestis buvusius pacientus pakartotiniams vizitams: jeigu pačioje ligoninėje mirė 440 pacientų, tai netrukus po išrašymo mirė dar 220.

Bergamo tyrimas – vienas iš daugelio pasaulyje šiuo metu vykdomų mokslinių projektų, kurių tikslas – nustatyti COVID-19 liekamuosius reiškinius. Kitas Vokietijoje vykdytas tyrimas leido nustatyti, kad iš 100 tirtųjų pacientų net 80 susidūrė su širdies veiklos anomalijomis per kelis mėnesius po išrašymo. Kiti tyrimai specifiškai tiria asmenis, kamuojamus lėtinio nuovargio ir kitų simptomų – nepaisant to, kad kai kurie iš jų netgi nebuvo paguldyti į ligoninę.

 

Kai kurie Bergamo ligoninės gydytojai savo tyrimų rezultatuose mato ir teigiamų tendencijų – ypač įvertinus tai, kas ligoninėje dėjosi kovo bei balandžio mėnesį bei žinant, kad tuo metu gyvybes teko gelbėti apgraibomis, gydymo metodus atrenkant spėjimo būdu. Medikai dabar sako, kad pacientų kvėpavimas pamažu gerėja, nors plaučių surandėjimas yra negrįždamas. Nė vienas iš grįžusiųjų pacientų nebekarščiuoja.

„Daugelis iš sugrįžtančiųjų pakartotiniam vizitui jaučiasi geriau nei jautėsi gegužės mėnesį“, – sakė plaučių specialistė Caterina Conti.

Pacientams, kuriems pavyko po ligos sugrįžti į daugiau ar mažiau normalų gyvenimą, paskutinis kliuvinys yra pati ligos sukelta trauma – dienos, praleistos ligoninėje, kur aplinkui mirė toks didelis kiekis žmonių ir į galvą lindusios mintys, kad jis gali būti kitas. Fotografu dirbantis G.Padoa sakė prisimenantis, kaip sunkiai kvėpavo kiti jo palatoje buvę pacientai, kaip ligoninės personalas išveždavo kūnus ir po to pakeisdavo patalynę. Jo paties plaučiams priartėjus prie kvėpavimo nepakankamumo ribos ir jis galvojo, kas nutiks, jeigu leis sau užsimerkti, todėl prisiminė prieš keturis dešimtmečius įgytas desantininko žinias. Todėl su deguonies šalmu, kuris šnypštė ir pypsėjo, jis vien valios pastangomis penkias paras nesumerkė akių.

„Tarsi dideliame šaltyje būtum aukštai kalnuose. Užmigsi – numirsi“, – sakė G.Padoa.

Bet pačiam sunkiausiam pacientui – 55 metų Mirco Carrara – visiško pasveikimo perspektyva yra dar labai tolima.

 

Kai atėjo laikas pakartotiniam vizitui pas gydytojus, jau buvo rugpjūčio pabaiga, o M.Carrara buvo persikėlęs gyventi atgal į savo namus Bergamo priemiestyje. Jis net pradėjo vaikščioti į darbą – vyras dirba karinės įrangos komponentų gamyklos vadybininku. Tačiau M.Carrara susitaikė su tuo, kaip drastiškai suprastėjo jo sveikata.

Daugiau nei mėnesį jam teko praleisti būnant dirbtinai sukeltos komos būsenoje. Per tą mėnesį medikai iš Bergamo ligoninės vokišku medicininės evakuacijos sraigtasparniu pergabeno jį į ligoninė Kelne. Ten dirbantys medikai pamatė, kad jo plaučiai yra ne šiaip surandėję – juose dar ir grybelinė infekcija buvo išsivysčiusi. Pacientui buvo atjungtas plaučių ventiliatorius, bet plaučiams subliuškus vėl buvo intubuotas. Po to plaučių ventiliatorius vėl buvo atjungtas. Kai jau atgavęs sąmonę M.Carrara buvo pergabentas į reabilitacijos centrą Italijoje, vyras buvo numetęs daugiau nei 20 kilogramų kūno masės. Jam reikėjo iš naujo mokytis ryti, stovėti.

O tada, kai jau pasitikėjo savo galimybėmis vėl savarankiškai valgyti ir stovėti, jis išgirdo dar vieną žiaurią žinią iš medikų. Jo trauma dėl ligos, dėl radikalaus gydymo, dėl papildomų infekcijų buvo tokia sunki, kad jo plaučiuose atsirado grybelio kupinų pūslelių. Kiekviena jų yra tarsi bomba su laikrodiniu mechanizmu – jei sprogtų, poveikis kvėpavimui galėtų būti kritinis.

„Pradėjau verkti. Iki tol maniau, kad sugebėsiu pasveikti“, – sakė M.Carrara.

Gydytojas Simone Benatti, konsultavęs M.Carrara, grybelinės infekcijos pūsleles įvardino kaip „blogą komplikaciją“ ir nurodė kitą italijos medikų vykdytą tyrimą, kuris parodė, kad kai kurių nuo COVID-19 mirusių pacientų plaučiuose buvo surasta bakterinių arba grybelinių abscesų.

„Egzistuoja ryšys tarp COVID-19 ir kitų infekcijų“, – sakė gydytojas.

 

M.Carrara sakė, kad jam šios pūslelės yra tarsi Damoklo kardas. Ir to kardo kritimo ilgai laukti nereikėjo. Birželio pradžioje su kosulio priepuoliu prasidėjo greitas deguonies lygio kraujyje kritimas. Vyro draugė skubiai nuvežė jį į ligoninę, kur su vamzdeliu plaučiuose teko praleisti savaitę. Dar po mėnesio pasikartojo tas pats: vėl krito deguonis, vėl kelionė į ligoninę, vėl plaučių operacija ir plaučių drenažas. Tik šį kartą jis nebuvo tikras, dėl ko taip nutiko. Pacientas taip įsiuto ant savo kūno, kad jam net kilo noras prašyti gydytojo, kad plautį apskritai pašalintų.

Į ligoninę pakartotiniam vizitui pacientas atvyko su stora medicininių popierių šūsnimi. Ir nuleido rankas – jam jau nebebuvo įdomu, kaip sekasi jo organizmui. Kaip ir kiti pacientai, jis klusniai nuėjo atlikti kompiuterinės tomografijos, echokardiogramos, kraujo tyrimų. Tačiau pildydamas klausimyną, kuriuo buvo aiškinamasi, kaip jis jaučiasi, kaip jam sekasi sveikti, M.Carrara automatiškai pažymėjo visus „vidurinius“ langelius – „normaliai, patenkinamai“.

„Melavau“, – prisipažino M.Carrara.

Jis klausimyne neprisipažino, kokia gili buvo jo neviltis. Jis neužsiminė apie katę, kuri kamavo kartu su klausimu, ar tai jis užkrėtė savo tėvą, kuris neišgyveno. Jis neužsiminė apie pirmąsias naktis grįžus į namus, kai ištisas tris naktis nesugebėjo užmigti. Jis nenurodė, kad tuomet jo draugė, nusprendusi, kad pakaks kankintis, nuėjo į vaistinę nupirkti migdomųjų preparatų, o jis pats sutiko tuos vaistus vartoti, nes tai buvo vienintelis būdas bent trumpam pamiršti mintis apie prieš pusmetį prasidėjusią COVID-19 infekciją.

„Pūslelės plaučiuose liks. Jos niekur nedings. Todėl dabar gyvensiu su siaubu“, – sakė M.Carrara, suvokdamas, kad tik laiko klausimas, kada jam vėl teks grįžti į ligoninę.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(35)
Neverta skaityti!
(17)
Reitingas
(18)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
46(0)
41(1)
28(1)
23(3)
21(3)
14(0)
13(0)
12(0)
Savaitės
158(16)
87(1)
56(6)
52(0)
52(3)
Mėnesio
180(10)
158(16)
111(1)
107(20)