Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Blogiausias scenarijus: kaip bus renkamasi, kas galės išgyventi gripo epidemiją?

2009-10-31 (17) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (3707)
    Share

Globalių pandemijų problema mums kol kas atrodo miglota, tačiau istorijoje tokių atvejų, kai visiems sergantiems gydyti paprasčiausiai nebeužtekdavo vaistų, yra buvę. Šiandien potencialioms epidemijoms įveikti kuriami specialūs ligonių "rūšiavimo" planai. Tiesa, jų etiškumo klausimas greičiausiai niekada nebus išspręstas.

Niujorko valstijos (JAV) sveikatos priežiūros pareigūnai mažai grupelei medicinos specialistų iš Niujorko Presbiterionų ligoninės „apmąstymams“ pateikė vieną sukrečiantį hipotetinį, tačiau įmanomą ateities scenarijų: į ligoninę dėl apendicito priepuolio atgabenamas 32 metų vyras, sergantis cistine fibroze (skaidulinio audinio uždegimas) ir tuo pat metu sergantis į pavojingesnę formą mutavusio viruso H1N1 sukeltu gripu. Vyras laukia plaučių persodinimo operacijos – į priėmimo skyrių buvo atvežtas kartu su mechaniniu respiratoriumi, kuris padeda jam kvėpuoti. Niujorko gubernatorius yra paskelbęs nepaprastąją padėtį, todėl valstijos ligoninės privalo laikytis pandeminio respiratorių paskyrimo plano – gairės buvo nubrėžtos dar 2007 metais, o dabar jos yra peržiūrimos. Plano esmė: paskirti plaučių respiratorius tik tiems, kurie turi geriausius šansus išgyventi ligą, panašią į 1918 metų gripą, kada dešimtims tūkstančių gyventojų buvo išsivysčiusi gyvybei pavojinga pneumonija.

Kadangi cistinės fibrozes sukelta plaučių liga yra paskutinėje stadijoje, šis pacientas yra priskiriamas „aukšto mirtingumo“ kategorijai. Taigi anksčiau minėtas planas jam nebesuteikia galimybės ligoninėje naudotis ventiliatoriumi, net jeigu jis, ne taip kaip dauguma sergančių tokia pat liga, yra stabilios, palyginti geros būklės ir tikrai toli nuo mirties. Jeigu ligoninė jį priimtų, vadovaujantis nustatytomis taisyklėmis, žmogaus gyvybę palaikanti mašina turėtų būti išduota kažkuriam kitam asmeniui. Ar paklus daktarai ir slaugės tokioms taisyklėms? Ir ar turėtų jie taip elgtis?

Pastaraisiais metais sveikatos apsaugos sferos atstovai patyliukais sprendžia vieną iš daugiausia nerimo keliančių medicininių klausimų: kas turėtų gauti šansą išgyventi tuo atveju, kai sunkiai sunkiai sergančių ligonių skaičius gerokai viršija visiems jiems išgydyti reikalingų priemonių atsargas?

Planų pasiūlymų yra prikurta visokių. Kai kuriuose JAV valstijose plaučių ventiliatoriai nebūtų skiriami ilgą laiką sąmonės neatgaunantiems pacientams, senyvo amžiaus žmonėms, asmenims, kuriems reikalinga dializė bei tiems, kurie yra patyrę sunkių neurologinių sveikatos sutrikimų, arba jie paprasčiausiai visai nebūtų guldomi į ligoninę. Pavyzdžiui, Jutos valstija epidemijas skirsto į fazes. Pradžioje ligoninės pritaikytų pacientų "pagalbos skubumo nustatymo", arba kitaip „rūšiavimo“ – metodiką psichinius sutrikimus gydančioms įstaigoms, senelių slaugos namams, kalėjimams ir įstaigoms, prižiūrinčioms žmones su fizine negalia. Jei epidemija sustiprėtų, tos pačios taisyklės būtų taikomos ir likusiai populiacijai. Valstybės pareigūnų teigimu, tikimybė, kad JAV ligoninių intensyvios priežiūros skyriai bus kada nors taip perpildyti, yra labai maža, tačiau tokią galimybę jie vis gi linkę įvertinti.

Pagalbos skubumo nustatymo planai kol kas pritraukia mažai visuomenės dėmesio. Pavyzdžiui, Niujorkas savo rekomendacijų projektą pateikė 2007 metais, o planui kritikuoti buvo paliktos 45 dienos. Tiesa, nuo to laiko nebuvo padaryta nei vieno pakeitimo. JAV Sveikatos departamentas surinko 90 puslapių komentarų tik tada, kai buvo gautas nurodymas išaiškinti, ar šis planas nepažeidžia kitų valstijos įstatymų.

Mary Buckley-Davis, jau 30 metų dirbanti kvėpavimo takų terapeute, savo laiške pareigūnams rašėk jog „gatvėse kils maištas“, jei ligoninės pradės atjunginėti kvėpavimo palaikymo įrangą. „Tam, kad nuraminti nuo respiratoriaus atjungto ir mirti palikto asmens šeimą, nepakaks nei viešųjų ryšių "apsukų", nei viso pasaulio visuomenės informavimo šaltinių", teigė moteris. Valstybės ir valstijų pareigūnai gina formalų žmonių „rūšiavimą“ teigdami, jog tai būtų paskutinis žingsnis, kurio būtų imtasi siekiant taupyti turimus resursus ir juos panaudoti taip, kad visuomenė pasiektų geriausią rezultatą. Jie teigia, jog tokius sprendimus geriau iš anksto suplanuoti, nei tiesiog palikti viską spręsti patiems į krizę patekusiems ir apgulties sąlygomis dirbantiems medikams. „Jūs pakeičiate save mąstymo perspektyvą, nukreipdami dėmesį nuo pavienio paciento ir susitelkdami ties visa pacientų bendruomene“ teigia Sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamente (Department of Health and Human Services) dirbanti atsargos admirolė Ann Knebel.

Tačiau kai kurie medicinos specialistai abejoja, ar rūšiavimo taisyklės yra teisingos, efektyvios, etiškos ar nors kiek įmanomos. Dauguma egzistuojančių pagalbos teikimo pirmumo nustatymo planų yra sukurti masiniam mirusiųjų skaičiui suvaldyti. Pagal juos, nukentėję yra rūšiuojami į pirmumo kategorijas pagal jų medicininių poreikių skubumą ir potencialius šansus išgyventi, kai gydymui turimi tam tikri konkretūs resursai. Daugiausia ginčių dėl planų sukelia du papildomi kriterijai. Tai yra „pašalinimo kriterijus“, pagal kurį tam tikrų kategorijų pacientams katastrofos atveju nebūtų teikiamos standartinės medicininės paslaugos, bei „minimalių šansų išgyventi“ kriterijus, pagal kurį ribojami vienam pacientui galimų skirti išteklių kiekį. Pasiekus nustatytą ribą, būtinasis gydymas būtų nutraukiamas tiems pacientams, kurių būklė negerėja, o ištekliai skiriami tiems, kurie turi didesnę galimybę išgyventi.

Tokio plano pagrindiniai bruožai buvo iškelti viename medicininiame žurnale, kuris siūlė įvairius būdus, kaip efektyviausiai padėti aukoms, patyrusioms didelio masto bioteroristinę ataką. Autorius, Frederick‘as Burkle‘as teigė, jog aprašydamas šias idėjas nemažai rėmėsi savo patirtimi, sukaupta dirbant pagalbos skubos nustatymo pareigūnu Vietname ir Persijos įlankos kare, taip pat rėmėsi dar Šaltojo karo metais Didžiosios Britanijos sukurtu planu potencialaus branduolinio smūgio pasekmėms likviduoti. Daktaras Burkle‘as neslepia, kad Persijos įlankos karo metu jam kartą yra tekę liepti chirurgams sustabdyti operaciją ir gydyti kitą pacientą, kuris turėjo daugiau šansų išgyventi. Chirurgai pirmuoju pacientu pasirūpino vėliau. Burkle‘o idėjos buvo priimtos kaip pagrindas Ontarijo nutarimui, pasirašytam Kanadoje po SARS epidemijos, siekiant išvengti skaudžių paukščių gripo ar kitų galimų pandemijų pasekmių. Šį bei dar vieną gydytojų grupės iš Minesotos sukurtą planą modifikavo ir sau pritaikė panašias strategijas sudarinėjančios JAV specialistų komandos.

Šiuose planuose buvo svarbių skirtumų. Daktaro Burkle‘o originalus darbas nenumatė visiško pacientų gydymo nutraukimo ir buvo pagrįstas medikamentų peržiūrėjimu kas dieną ar kas valandą, atsižvelgiant į situaciją, siekiant užtikrinti geriausią įmanomą pacientų priežiūrą. Tačiau kai kurių valstijų nurodymai yra labai griežti ir numato tam tikrą kriterijų rinkinį, kuris būtų pritaikomas sunkioje pandemijos stadijoje. Toks požiūris neramina Burkle'ą. „Aš pasakiau savo žmonai, kad, regis, būsiu sukūręs pabaisą“, pasakojo daktaras.

Naujausi tyrimai paryškino sistemos trūkumus. Daugumos valstijų pandeminiai planai numato nutraukti kvėpavimui palengvinti skirtų aparatų naudojimą, jei žmogaus būklė nepagerėja praėjus 2-5 dienoms. Tuo tarpu tyrimai rodo, kad žmonėms, sunkiai sergantiems H1N1 tipo viruso sukeltu gripu, specialių respiratorių reikia vieną ar net dvi savaites. Taip pat ginčytina tai, kokiomis vertybėmis arba etiniais principais remiantis turėtų būti priimami pirmumo teisę užtikrinantys sprendimai, kaip įtikinti visuomenę ir kiek savo esme skiriasi gyvybės palaikymo nutraukimas ir paprasčiausias atsisakymas gydyti. Normaliomis sąlygomis, gyvybingo paciento atjungimas nuo gyvybę palaikančių įrenginių prieš jo šeimos norą būtų prilygintas žmogžudystei. Niujorko Presbiterionų ligoninės darbuotojai, kurie dalyvavo straipsnio pradžioje aprašytame eksperimente, sakė, kad jie netaikytų tokių priemonių, kol jų sprendimui nebūtų suteikta teisinė apsauga. Jie taip pat nesumąstė, ką tektų daryti su hipotetiniu pacientu, kuris prieš atvykdamas į ligoninę jau turėjo savo nuosavą respiratorių. Idėja yra tokia ginčytina, kad kol kas niekas net nebando aptarinėti tolesnės tokių scenarijų eigos. 

Verta skaityti! Verta skaityti!
(1)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (17)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Evaldas Greičiūnas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
76(1)
48(3)
45(1)
44(1)
31(5)
27(0)
26(7)
22(0)
18(3)
18(3)
Savaitės
100(5)
88(6)
79(0)
75(6)
Mėnesio
157(0)
134(27)
127(0)
112(5)
111(0)