Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Inovacijos Lietuvoje

Česlovas Šimkevičius. Mokslo likimas posovietinėje erdvėje

2010-08-31 (5) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (1206)
    Share

Pastaraisiais mėnesiais žiūrint Rusijos televizijų naujienų laidas apima kažkoks keistas jausmas. Rusijoje kone kiekvieną dieną kalbama apie inovacijas, mokslo vystymą, Rusijos „silicio slėnį“ Skolkove, mokslininkų susigrąžinimą iš užsienio ir t. t. O ar ne apie tą patį tik kiek rečiau rašo mūsų spauda bei kartais kokį reportažą parodo ir viena iš Lietuvos televizijų.

Bet Lietuva yra Europos Sąjungos narė, naudojasi ES struktūrinių fondų pinigais, yra laisva ir demokratinė šalis, priešingai nei vis labiau į autokratizmą krypstanti Rusija. Bet lietuviški ir rusiški siužetai apie mokslą, inovacijas, slėnius, mokslo ir technologijų parkus kažkodėl yra labai keistai panašūs.

Štai pastarųjų mėnesių įvykių mokslo ir inovacijų srityje chronologija Rusijoje:

  • 2010 m. sausis – Rusijos mokslų akademijos (RAN) biudžetas (fundamentiniai tyrimai) mažinamas 11 %, palyginti su praėjusiais metais iki 1,45 mlrd. JAV dolerių (10,4 JAV dolerių vienam gyventojui), korporacijai „Rosnano”, kuri turėtų vystyti taikomuosius tyrimus nanotechnologijų srityje, skiriama 3,75 mlrd. JAV dolerių;
  • kovas – priimamas sprendimas kurti JAV Silicio slėnio analogą Skolkove prie Maskvos ir tam skirti 1,75 mlrd. JAV dolerių;
  • balandis – Skolkovo slėnio kūrimo koordinatoriumi skiriamas milijardierius V. Vekselbergas, o slėnio moksliniu vadovu Nobelio premijos laureatas Ž. Alfiorovas, kuris turi suburti tarptautinę slėnio valdymo grupę, į kurią įeitų užsienio mokslininkai, iš kurių bent trys Nobelio premijos laureatai;
  • gegužė – bendrame RAN narių susirinkime premjeras V. Putinas pareiškia, kad vyriausybė negali finansuoti visų mokslo sričių, o reikia susikoncentruoti į proveržio kryptis, taip pat paaiškina, kad geriausias mokslininko pavyzdys yra matematikas G. Perelmanas, kuris įrodė Puankarė hipotezę negaudamas jokio finansavimo, o dabar už tai jam paskirta Klėjaus instituto (Clay Mathematics Institute) milijono dolerių vertės premija;
  • gegužė – prezidentas Medvedevas pareiškia, kad bus sukurtas specialus įstatymas dėl ekonominės veiklos Skolkovo slėnyje, nurodomas ir terminas – liepos vidurys, deja, įstatymo kūrimas stringa valstybės Dūmoje, ir jis kol kas dar nepriimtas;
  • birželis – prasideda kalbos apie tai, kad RAN institutai dirba neveiksmingai, juos reikia stambinti arba jungti prie universitetų;
  • birželis – prezidentas D. Medvedevas lankosi Silicio slėnyje JAV ir kviečia rizikos kapitalo įmones investuoti Rusijoje ir ypač naujajame mokslo ir technologijų centre Skolkove.

O štai kas vyko Lietuvoje:

  • 2009 m. gruodis, 2010 m. sausis – pasirašomos slėnių projektų finansavimo sutartys;
  • 2010 m. sausis – mokslo institutų biudžetinis finansavimas mažinamas 32 % palyginti su praėjusiais metais iki 84 mln. litų (apie 31,2 mln. JAV dolerių, – kas sudaro 8,8 JAV dolerių vienam gyventojui);
  • vasaris – premjeras A. Kubilius lankosi JAV Silicio slėnyje ir kviečia rizikos kapitalo įmones investuoti Lietuvoje (reikia pabrėžti, jog apie lietuviškus slėnius ten beveik nebuvo kalbama, matyt, dėl to, kad premjeras nebūtų deramai galėjęs paaiškinti, kas tai tokie 5 „slėniai“ Lietuvoje);
  • kovas – pasirašomos Nacionalinių kompleksinių programų (NKP) projektų finansavimo sutartys (iš anksčiau numatytų 827 mln. Lt numatoma finansuoti sutarčių tik už 177 mln. Lt, pažadant geriausiems skirti dar 159 mln. Lt ateityje);
  • kovas – baigiasi visuotinės dotacijos, skirtos atskirų mokslininkų ar jų grupių mokslinių darbų finansavimui, konkursas – į 40 mln. Lt paramą pretenduoja net 173 pareiškėjai;
  • balandis – skelbiamas konkursas tarptautinei slėnių stebėsenos grupei suformuoti;
  • gegužė – baigiamas mokslo institutų sujungimo ir prijungimo prie universitetų etapas: iš 17 valstybės mokslo institutų ir 18 universitetų mokslo institutų lieka 5 mokslo centrai (I novatyvios medicinos centras, Fizinių ir technologijos mokslų centras, Gamtos tyrimų centras, Lietuvos socialinių tyrimų centras, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras) ir 5 valstybės mokslo institutai (Lietuvių kalbos institutas, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos istorijos institutas, Lietuvos energetikos institutas).

Kadangi tiek Lietuva, tiek Rusija mokslą ir mokslininkus paveldėjo iš buvusios Sovietų Sąjungos, tai grįžkime kokius 30 metų atgal ir pažiūrėkime, kaip mokslas funkcionavo Sovietų Sąjungoje. Fundamentinį mokslą tvarkė Mokslų akademiją, o taikomąjį mokslą –Valstybinis mokslo ir technikos komitetas. Abi šios institucijos turėjo gauti lėšų iš Ministrų Tarybos pagal iš anksto priimtą biudžetą. Biudžeto planavimas vykdavo prieš kelerius metus aršiai kovojant šioms abiem institucijoms, bet tam tikri mokslo finansavimo prioritetai buvo žinomi, ir buvo daugiau ar mažiau finansuojamos įvairios mokslo sritys. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad svarbiausiu prioritetu buvo karinio-pramoninio komplekso užsakymai, kurie dažniausiai būdavo grindžiami tuo, kad „JAV kažką naujo sukūrė ir SSSR taip pat turi tai kuo greičiau pasigaminti“. 1979 m., man dirbant „Ventos“ mokslinio tyrimo institute Vilniuje, kuris projektavo integrinius grandynus (mikroschemas) karinei pramonei ir kosminių programų reikmėms, atsilikimas tarp JAV ir analogiškų SSSR sukurtų mikroschemų sudarė apie penkerius metus.

Toje šalyje mokslininko darbas buvo laikomas prestižiniu užsiėmimu. Ir tai suprantama, nes mokslininkas, skirtingai nuo daugelio kitų kūrybinės veiklos sričių (ypač literatūros ir meno), turėjo gana didelę laisvę. Jis net galėjo skelbti savo darbus užsienio žurnaluose, o kartais net ir išvažiuoti į užsienyje rengiamas mokslines konferencijas. Todėl moksle darbavosi gabiausieji ir vyko nuolatinė atskirų mokslo institucijų konkurencija siekiant pritraukti gabiausius studentus. Taip galėjo kurtis garsios mokslininkų grupės (mokslo mokyklos). Moksliniuose institutuose pleveno disidentizmo ir atsiribojimo nuo marksistinių dogmų dvasia (ypač tai liečia tiksliųjų mokslų institutus, kaip pavyzdį galima pateikti Puslaidininkių fizikos institutą Lietuvoje, kuriame dirbo daug tremtinių vaikų, buvo diegiami lietuvybės daigai, nors institutui vadovavo žinomo tarpukario Lietuvos komunistų partijos veikėjo sūnus).

Suirus Sovietų Sąjungai vienu mostu visa tai žlugo. Pasidarė nebeaišku: kam gi reikalingas tas mokslas? Staiga sumažėjo finansavimas, ir mokslininkų algos tapo kone mažiausios. Tada prasidėjo masinis mokslininkų bėgimas į kitas veiklos sritis (daugiausiai į privatų verslą ir valdžios institucijas), o gabesnieji netgi sugebėjo išvykti į užsienį ir ten neblogai įsitaisyti.

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje praktiškai akimirksniu subyrėjus aukštųjų technologijų srities pramonei, taikomasis mokslas tapo nebereikalingas, o fundamentinis buvo remiamas tik tiek, kiek reikėjo lėšų sumažėjusio mokslininkų skaičiaus atlyginimams išmokėti. Svarbus momentas buvo mokslinių tyrimų institutų pavaldumo pakeitimas: iš Lietuvos mokslų akademijos dispozicijos jie buvo perduoti vyriausybei, kuriai atstovavo Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). Dėl to Mokslų akademija prarado savo įtaką moksle ir tapo tik nusipelniusių mokslininkų klubu. Kadangi ŠMM įsivaizdavo mokslą tik aukštojo mokslo personalo kvalifikacijos kėlimo dalimi ir jo visiškai nesiejo su valstybės ekonomikos, socialiniais ir kultūriniai uždaviniais, tai pagrindinis mokslininkų tikslas buvo straipsnių rašymas ir publikavimas prestižiniuose užsienio mokslo žurnaluose. Tai tęsėsi apie 15 metų, kol Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES) prireikė kažkaip įtraukti mokslą į valstybės funkcionavimo mechanizmą.

Panašiai įvykiai klostėsi ir Rusijoje, tik ten fundamentinių tyrimų institutai nebuvo atimti iš Rusijos mokslų akademijos (RAN), o didelė dalis taikomųjų tyrimų institutų išliko, bet labai sumažėjo jų finansavimas: jo didžiąją dalį sudarė tik karinio pramoninio komplekso užsakymai. Beveik visa Rusijos elektronikos pramonė žlugo, ir dabar apie atsilikimą nuo JAV toje srityje net kalbėti neverta – Rusijoje gaminamos tik atskiros kompiuterių mikroschemos, be užsienietiškų elementų iš jų kompiuterio nesurinksi.

Kaipgi taip atsitiko, kad visi mūsų nepriklausomybės šaukliai ir Rusijos perestroikos lyderiai nesuprato mokslo svarbos visuomenėje? Norint suprasti mokslo vaidmenį valstybėje, pirmiausia reikėtų prisiminti garsiąją fiziko R. Feinmano (Richard Feynman) kalbą Nobelio premijos gavimo proga 1963 m., kurioje jis pažymėjo ypatingą mokslo vaidmenį JAV kaip valstybės egzistavime nuo pat jų atsiradimo pradžios, kadangi JAV konstitucija ir Žmogaus teisių deklaracija rėmėsi mokslinėmis racionalistinėmis idėjomis, kuriose ypač buvo akcentuojami priežastingumo, empirizmo ir antiautoritarizmo principai. Dauguma JAV nepriklausomybės kūrėjų buvo mokslininkai mėgėjai, pasiekę apčiuopiamų rezultatų savo srityje. Todėl JAV įstatymai ir valstybės valdymo principai yra racionalūs ir vienareikšmiškai traktuojami.

Lietuvoje ir kitose posovietinėse šalyse naujus įstatymus ir valstybės valdymo principus kūrė „ekonominiai idealistai“, išmokyti sovietiniuose universitetuose, negalėję turėti jokio supratimo, kaip iš planinės socialistinės ekonomikos pereiti į poindustrinę žinių ekonomiką. Labai greitai sumanesnius mokslininkus-ekonomistus (pvz., K. Antanavičių ir A. Buračą Lietuvoje, J. Gaidarą ir G. Popovą Rusijoje) išstūmė buvę komjaunimo ar saugumo struktūrų atstovai, kurie puikiai suprato „prichvatizacijos“ ir visuomeninio turto perskirstymo galimybes savo arba savo grupės asmeninių interesų tenkinimui.

Lietuvos konstitucija ir įstatymai nepasižymi nei moksliniais kūrimo principais, nei racionalumu, nei logika. Galima prisiminti kad ir Konstitucijos 41 str., kuriame sakoma „... Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.“ Dėl tokio straipsnio formulavimo prireikė net kelių Konstitucinio Teismo posėdžių, skirtų išaiškinti šią formuluotę. Deja, po tokių išaiškinimų kilo dar daugiau klausimų. Įstatymų priėmimo ir jų dažno keitimo sistema Lietuvoje aiškiai parodo, kad valstybėje nėra jokio supratimo apie mokslinius valstybės valdymo principus. Užuot kūręs nuolatos taisomą „Baltojo cukraus virškvočio mokesčio įstatymą“ ar „Augalų sėklininkystės įstatymą“, Seimas turėjo iš pat pradžių priimti „Sveiko proto ir logikos taikymo Seimo darbe įstatymą“ arba „Racionalaus įstatymų kūrimo įstatymą“. Įsivaizduokite situaciją, kai kokiame nors mokesčių įstatyme priimamas dviprasmiškas pakeitimas, ir tada tūkstančiai įmonių darbuotojų gaišta be reikalo savo laiką kelias dienas, kad suvoktų, ką norėjo pasakyti tie 75–100 seimūnų, kurie priimdami pataisą net nesistengė įsigilinti, ką jie priima arba pasikonsultuoti su mokslininkais. Tokia situacija yra visuose valstybės gyvenimo srityse: energetikoje, žemės ūkyje, sveikatos apsaugoje ir t.t. Maža to, net mokslo valdymas, jo tikslų ir uždavinių formulavimas yra beveik visiškai atiduotas į ŠMM biurokratų rankas.

Lygiai taip pat buvo kuriama ir beveik visų posovietinių valstybių valdymo sistema. Todėl, matyt, ir atsirado daugybė panašumų tarp mokslo tvarkymo Rusijoje ir Lietuvoje. Štai Lietuvoje nusprendžiama kurti integruotus mokslo ir verslo slėnius, nacionalines kompleksines programas, kuriose būtų kompleksiškai derinami mokslo, studijų ir verslo vystymo klausimai. Tačiau berengiant šiuos projektus, kurie turėjo būti daugiausia finansuojami iš ES struktūrinių fondų lėšų, paaiškėjo, jog trikampio „Mokslas-studijos-verslas“ nepakanka: turi būti keturkampis „Mokslas-studijos-verslas-valdžia“. Kas lieka iš geriausių užmojų, jei jie neparemti tinkama įstatymų baze, parodė slėnių ir NKP kūrimo epopėja, kurioje iš labai gražių tikslų liko tik banali universitetų mokslinių ir mokomųjų laboratorijų atnaujinimo programa. Neliko tose projektuose nei verslo, nei kompleksiškumo, nei pagaliau sveiko proto.

Paaiškėjo, kad krizės sąlygomis, kai reikia mažinti biudžeto išlaidas, labiausiai nukenčia mokslas, nesvarbu, ar tai vyksta autoritarinėje Rusijoje, ar demokratinėje Lietuvoje. Dar vienas ypatingas bruožas: visos reformos nuleidžiamos iš viršaus be jokių konsultacijų su mokslo visuomene. Rusijoje jau atvirai kalbama apie RAN mokslo institutų tinklo optimizavimą. O Baltarusijoje toks „optimizavimas“ vyko prieš kelerius metus: buvo sujungta keliolika mokslo institutų į kelis mokslo centrus, deja, jokio proveržio neįvyko ir netgi atsirado net tam tikras regresas, nes jungimo metu neišvengiami dalis mokslininkų atsidūrė už borto. Kitas požymis: nuolatinės kalbos apie ypač didelį mokslo finansavimo išaugimą (Rusijoje – tai Skolkovo slėnis ir „Rosnano“, Lietuvoje – slėnių programos ir NKP bei visuotinės dotacijos priemonė iš ES struktūrinių fondų lėšų). Tačiau jau baigiasi rugpjūtis, bet mokslininkai nė vieno lito ar rublio 2010 metais iš tų programų negavo, nes visi projektai realiai nepradėti finansuoti. Sumažėjęs finansavimas mažina ir taip mažas mokslininkų algas, o tai dar labiau didina jaunų gabių studentų norą išvykti į užsienį. Taip prarandamas intelektinis kapitalas, kurį atkurti yra nepaprastai sunku. Dar viena ypatybė: noras išpūsti slėnių veiklą iki tarptautinio lygmens: Lietuvoje tam kuriama tarptautinė slėnių stebėsenos grupė, o Rusijoje – tarptautinė Skolkovo slėnio Mokslo taryba. Visa tai rodo, kad vietiniai biurokratai nėra užtikrinti savo veiksmų teisingumu, o nori vėliau, kai paaiškės, jog pinigai išleisti neracionaliai, suversti kaltę tarptautiniams ekspertams.

Kaipgi kūrėsi Silicio slėnis prie Stenfordo universiteto (Stanford University) JAV? Svarbiausias momentas šioje istorijoje yra tai, kad jis kūrėsi tuo metu, kai puslaidininkinė elektronika ir informacinės technologijos išgyveno neregėtą vystymosi tempą ir populiarumo bumą. Tokios firmos kaip Apple, Oracle, Intel, Sun Microsystems, Cisco Systems, Logitech, Netscape ir kitos buvo sugalvotos ir įkurtos kelių jaunų entuziastų, kurie suprato mikroelektronikos ir informacinių technologijų galimybes. Kitas svarbus aspektas yra Kalifornijos valstijos valdžios lankstumas taikant nuolaidas žemės, nekilnojamojo turto bei įmonių veiklos mokesčiams naujai susikūrusioms mokslo rezultatus diegiančioms įmonėms. Greta aukštųjų technologijų įmonių pradėjo kurtis įvairios finansines paslaugas teikiančios struktūros, tarp kurių ir svarbų vaidmenį vaidinantys rizikos kapitalo fondai, kurių paramos siekia Rusijos prezidentas D. Medvedevas bei Lietuvos premjeras A. Kubilius.

Akivaizdu, kad situacija nuo 1970–1980 m. visiškai pasikeitė, ir dabar vargu ar iš viso tikslinga koncentruoti verslą ir mokslą vienoje vietoje, kadangi informacinės technologijos leidžia visai kitaip organizuoti atskirų įmonių sąveiką, negu tai buvo prieš 30–40 metų. Be to, bandyti pakartoti tai, kas vyko moksle tuo metu, dabar nėra jokių galimybių, todėl, pvz., nanotechnologijas kuriančių mokslo įstaigų ir įmonių sąveika šiuo metu vyksta visai kitaip – kuriami klasteriai, kurie tik idėjiškai, bet jokiu būdu ne fiziškai, sieja atskiras struktūras.

Objektyvumo dėlei riekia pasakyti, kad Rusijos valdžia geriau suprato savo vaidmenį tame procese ir bando nors kažką daryti (minėtas specialus įstatymas dėl Skolkovo slėnio funkcionavimo). Tuo tarpu Lietuvoje situacija nesikeičia. Štai vienas pavyzdys. ES struktūrinių fondų priemonės, kuria finansuojami atskirų mokslininkų tyrimai (visuotinė dotacija), projektus vertino užsienio ekspertai. Jų išvados buvo galutinės ir neskundžiamos, net jei projekto autoriai matė, kad ekspertai visai jų nesuprato ir savo išvadose rašė aiškias nesąmones. Taip nepagrįstai buvo atmesta nemažai projektų. Rusijoje 2008 m. buvo pradėta finansuoti tyrimų programa „Molekulinė ir ląstelių biologija“. Joje taip pat finansuojami atskirų mokslininkų projektai. Vertinimo metu, kuriame dalyvauja ir užsienio ekspertai, projektų autoriai turi galimybę sekti „on-line“, kaip vyksta jų projektų vertinimas, ir atsakyti į ekspertų klausimus bei pastabas, o tai neabejotinai leidžia gerokai objektyviau negu Lietuvoje įvertinti visus projektus.

Pabaigai galime konstatuoti, kad posovietinėje erdvėje mokslas funkcionuoja iš inercijos. Jo ateitis miglota, o valstybės politika nesudaro jokių galimybių kurtis naujoms stiprioms mokslininkų grupėms, kurios galėtų vykdyti avangardinius tyrimus. Galimas variantas, kad po kokių 20 metų mokslas liks tik universitetuose, o aukštųjų technologijų pramonė beveik visai sunyks. Taip gali nutikti, nes tai, kas dabar yra „aukštųjų technologijų pramonė“, po 20 metų tokia nebebus ir bandymas vystyti tik tas kryptis, kurios yra aktualios dabar, atves prie dar didesnio technologinio šių šalių atsilikimo. Jokie ES struktūrinės paramos milijardai litų ar iš naftos ir dujų sukaupti trilijonai rublių nepadės sukurti esminio proveržio moksle, jei ir toliau bus remiamasi kažkieno sugalvotomis schemomis ar 30 metų senumo patirtimi, o ne realaus gyvenimo keliamomis problemomis.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (5)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Česlovas Šimkevičius
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
48(0)
28(4)
19(0)
15(0)
14(0)
13(0)
12(1)
11(1)
10(1)
Savaitės
108(1)
89(0)
88(4)
Mėnesio
150(27)
147(12)
142(22)
106(0)
101(19)