Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Inovacijos Lietuvoje

Biotechnologijų bendrovės direktorius: lietuvių potencialas švaistomas indams Anglijoje plauti

2012-12-12 (0) Rekomenduoja   (8) Perskaitymai (1555)
    Share

„Ekologijos nereikia nei kvailiams, nei vargšams. Vargšas neturi už ką aplinkos tvarkyti, o kvailas nesupranta kam tai daryti“, - sako dvidešimt penkmetį kitąmet švęsiančios biotechnologijų bendrovės „Biocentras“ direktorius, profesorius Saulius Grigiškis. Apie tai, kiek taršioje aplinkoje mes gyvename, kokiais būdais teršalai yra valomi ir kokias inovatyvias technologijas kuria lietuviai, portalas grynas.lt kalbino aplinkosaugines biotechnologijas kuriančios įmonės vadovą.

- Saugote aplinką nuo įvairiausių tykančių pavojų - ekologinių katastrofų, išsiliejusių teršalų. Ar Lietuvoje tų pavojų yra daugiau nei kitose šalyse?

- Sakyčiau, kad jų yra mažiau, nes Lietuvoje nebėra gamybos. Paprastai teršalai atsiranda tada, kai žmonės kažką dirba. Lietuvoje likusi sena tarša yra valoma jau 20 metų. Jeigu kaip pavyzdį imtume bendrovę „Orlen Lietuva“, ji jau baigia valyti savo naftos teršalus. Kiti uostai jau irgi yra pasistatę savo naftos teršalų valymo aikšteles. Tokias aikšteles turi Klaipėda, Vilnius.

Šiuo metu madinga buvusius pramoninius gamyklų pastatus perstatyti į gyvenamąsias patalpas. Tada yra daromi tyrimai ir nustatoma, ar yra kokia tarša žemėje, ar nėra, kad paskui pastačius namą ar vaikų darželį, nebūtų ligų ir žmonės nesirgtų. Dabar nauji įstatymai reglamentuoja, kur ką galima statyti, kaip galima pakeisti aplinką, todėl nauja tarša daugiau būna avarinė, kai trūksta vamzdis, ar kas nors nutinka gamyboje. Kita vertus, yra ir pastovi tarša, sakysime, benzino kolonėlių valymas, bet tokių teršalų nėra daug.

Daugiau gal yra teršiamas oras negu žemė, gruntas ir vandenys. Vandens tarša, sakyčiau, kad yra daugiau - mažiau pastovi, nes valymo įrengimus turi beveik visi miestai. Ne visur jie viską išvalo, nors procentai aišku yra dideli - 99 proc. ir pan.

Kalbant apie vandens taršą, jeigu žmonės perka po 5 tonas skalbimo miltelių kasdien, po 5 tonas ir išpila į vandenis. Valymo įrengimai ne visus juos išvalo. Man teko būti įvairiose tarptautinėse konferencijose, kuriose paviršiaus aktyvių medžiagų gamintojai išreiškė susirūpinimą, kad žmonės nenaudotų tos pačios rūšies miltelių. Paviršiaus aktyvios medžiagos, pratekėjusios valymo įrenginius, sutepa upės krantus, daubas ir tada žuvų padėti ikrai neprilimpa prie žemės, juos nuneša srovė, todėl žuvys ten nebesiveisia.

Dar nepilnai sutvarkyti ir seni sąvartynai, iš jų bėga filtratas, vienas Dievas težino, kas jame yra, kiek ten cheminių elementų. Dabar atrodo, kad visi uždaryti ir viskas yra tvarkoje, tačiau kartais būna avarijos prie Vilniaus Kariotiškių, ar dar kažkur, kai teršalai išbėga ir užpila mišką. Daugiau yra paslėptų teršalų, nes buvo laikas, kai jų nevalė, arba tik pradėjo valyti. Dabar jau valoma sistemiškai, bent jau stengiamasi prieiti prie tvarkos.

- Jūsų nuomone, verslas ir aplinkosauga Lietuvoje dažniau draugauja vienas su kitu, ar pešasi? Ar verslui rūpi aplinkosauga, o aplinkosaugai verslas?

- Didesnis verslas privalo turėti aplinkosaugos leidimus. Yra daugiau-mažiau derinama, kiek taršos leidžiama – yra viršutinė ir apatinė riba. Viršutinė linksta labiau link teršimo, o apatinė – švarumo. Jeigu verslas pataikytų į vidurį, būtų pats tas. Teko mums dirbti su korėjiečiais, jie pasakojo, kad jeigu vystosi gamyba, jie praktiškai į aplinkosaugą nežiūri. Jeigu nori konkuruoti su bet kuo, turi pasiūlyti pigesnę prekę. Kažko turi atsisakyti – arba aplinkosaugos, arba algos žmogui, galbūt žaliavas pigiau pirkti. Visi vis tiek sugeba padaryti tą patį – televizorių, vaizdo aparatūrą, kompiuterius. Tai reiškia, kad kažkur yra teršiama.
Jeigu kalbame apie ekologiją, vienoje pusėje yra žmogus, kitoje – aplinka. Reikia ir žmogų tvarkyti, ir aplinką. Yra toks pasakymas – ekologijos nereikia nei kvailiems, nei vargšams. Vargšas neturi už ką aplinkos tvarkyti, o kvailas nesupranta kam tai daryti. Toks ir yra verslo supratimas. Kol verslas plečiasi ir neturi pinigų, jis į ekologiją stengsis mažiau žiūrėti. Kada pasidaro turtingas ir galingas, žiūri, kaip ilgiau gyventi. Tada susirūpina aplinka ir nori viską susitvarkyti, kad galėtų ilgiau gyventi.

- Tarp jūsų klientų yra daugiau didelių galingų verslų, ar mažesnių, dar tik augančių?

- Visokių yra. Yra ir visiškai naujų, ir tokių įmonių, kurioms seniai dirbame – įvairios degalinės, fabrikai, mėsos kombinatai, kurie anksčiau buvo ir jiems buvo reikalingi valymo įrengimai.

- Jūsų vadovaujamas „Biocentras“ veikia nuo 1988 m. Esate valę naftos teršalais užterštas teritorijas ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Rusijoje. Ar galėtumėte palyginti tas patirtis, kuo jos buvo panašios, kuo skyrėsi?

- Patirtys yra unikalios. Pavyzdžiui, tankeris susidūrė su kitu tankeriu ir pripylė į ežerą naftos. Pakilo vėjas į uolas. Turi galvoti, kaip privažiuoti prie ežero, kaip supilti mikroorganizmus ant teršalų. Buvo atvejis ir su Ispanijos laivu „Prestige“ (2002-aisiais Ispanijoje iš tanklaivio „Prestige“ išsiliejo didžiulis kiekis naftos – aut. past), taip pat važiavome žiūrėti, kaip ten valyti. Mes valėme mikroorganizmais, o ispanai pasitelkė moteris- vienuoles, kurios padėjo valyti rankiniu būdu.

Lietuvoje Klaipėdos naftos terminalas teršė Klaipėdos uostą ir Baltijos jūrą. Terminalo direktorius nusprendė, kad reikia pastatyti naftos teršalų valymo aikštelę. Mes suprojektavome ir su mūsų priežiūra buvo pastatyta užteršto grunto valymo aikštelė. Joje dabar galima tvarkyti naftos teršalus iš viso Klaipėdos regiono. 

Teko dirbti ir Rusijoje, Sibire, su naftos kompanija „Jukos“. Ten naftos verslovėse kiek matai, tiek naftos ežerai. Reikia sugalvoti, kaip valyti. Prieiti negali, nes visur pelkės, reikia sugalvoti, kaip pasidaryti kelius į pelkės vidurį, kaip išpurkšti mikrobais, nes jie patys labai toli nevaikšto. Juos reikia paskleisti, kad galėtų „sugraužti“ naftą. Kad įeitum į vidurį pelkės, reikia pasidaryti kilometrą kelio.

Teko projektuoti specialią naftos teršalams valyti aikštelę „Orlen Lietuva“. Joje naudojamos naujausios valymo technologijos – ne veltui pernai gavome pirmą vietą „Eureka Innovation Award“.

- Kas tai per konkursas ir kokią technologiją jiems pristatėte?

- Konkursas vyko Izraelyje, nes buvo minimas programos EUREKA dvidešimtmetis. Buvo atrinkti geriausi projektai visoje Europos Sąjungoje (ES), Kanadoje, Izraelyje ir Korėjoje. Mūsų pristatyta technologija sudaryta iš kelių technologijų – mikroorganizmų auginimo, jų taikymo užteršto grunto valymui ir visiško užteršto grunto išvalymo naudojant augalus. Tai yra kompleksinė technologija, taikoma naftos teršalų valymui. Tokiu pagrindu yra pastatyta Klaipėdos, Mažeikių ir Vilniaus naftos teršalų valymo aikštelės. Jos išvalo 10-12 tūkst. tonų teršalų per metus. Šitos technologijos taikomas stacionariam teršalų valymui.

Šiuo metu esame parengę naują projektą, kaip valyti avarinius išpylimus kai, pavyzdžiui, išpilamas mazutas ar kiti angliavandeniliai, kurie gali užteršti labai didelius plotus. Tada naudojame sorbentus, kurie sugeria teršalus į save. Į patį sorbentą pridedame visokių mikroorganizmų, trąšų, kad mikroorganizmai galėtų ten gyventi ir neleistų teršalams niekur išplisti. Tada galima užsodinti augalais. Baigus šį mokslinį projektą, mums leista jį komercializuoti.

Turime ir naujus norus – mikroorganizmus patalpinti į kapsules (apvalkalus) taip, kad jie išliktų gyvybingi. Dabar yra parengta programa, kurią mes vystome naudodamiesi ES struktūrinių fondų lėšomis. Reikia nusipirkti aparatūrą ir mokytis, kaip padaryti kapsules. Tada jau galėsime valyti ir jūras.

- Kaip jūs įvertintumėte lietuvių sukurtas aplinkosaugines technologijas taikomas mūsų šalyje su kitų šalių praktika?

- Dabar yra toks pusiau verslo ir mokslo mišinys. Anksčiau buvo taip – jeigu yra gamykla, ji neturi jokių mokslininkų. Dabar atvirkščiai – gamyboje gaunamas pelnas daugiausiai investuojamas į verslo vystymą. Jeigu naudosi 5-erių metų senumo kompiuterį – nelabai padirbsi, jis bus senas, lėtas, programos pasenusios.

Lygiai taip pat ir versle. Jeigu nepavejame arba neiname priekyje su naujovėmis, niekam mes nereikalingi. Visi turi idėjų, visi moka ir daro vis geriau. Jeigu nepadarysi kažko naujo, neišeisi į priekį, tave iš karto nukonkuruos. Jeigu ateini su nauja idėja, tave kitos šalys gali tik prijungti prie savęs. Jeigu stovi priekyje, tada kiti prašo bendradarbiauti. Tokia situacija buvo su mūsų „Biocentru“ 2002 m., kai tik įstojome į ES. Tam, kad patektumėme į projektą, reikėjo eiti beveik keliais. Tačiau buvo ir geranoriškų žmonių, kurie vos ne už rankos pavedžiojo – po to buvo lengviau.

Imkime kaip pavyzdį amerikiečius. Visą mokslą pas juos daro universitetai, o rezultatai vėliau perkeliami į mažesnes gamyklas. Taip ir lipama aukštyn.

Lietuva dar tik pradeda suprasti, kad reikia mokslo, kurio naujovės būtų įgyvendinamos versle. Pagrindinis dabartinio mokslininko įvertinimas vyksta per jo parašytus straipsnius, kokiuose žurnaluose jie publikuoti. Įvertinti, ar jis sukūrė naują technologiją, ar dalyvavo programose, kur sukūrė naują daiktą – šitai yra dešimtoje vietoje nuo visų pagrindinių vertinimų.

Man teko būti Korėjoje, ten labai įdomiai vyksta gabių vaikų mokymai. Nuo šešerių metų atrenka protingiausius vaikus, perrenka juos 10, po to 12-kos metų, paskui 16-kos metų. Po to 16-mečiai vaikai eina į mokyklą, kuri būtų kaip atitikmuo mūsų Gedimino technikos universitetui. Baigia jie mokyklą su daktarų laipsniais. Tada eina dirbti į „Daewoo“, „Samsung“ ar kurią kitą iš didžiųjų kompanijų, kurios ir moko. Pavyzdžiui, chemijos paskaita vyksta chemijos fabrike. Tai reiškia, kad žmogus nuo mažens sėdi fabrike ir žino (jeigu jam patinka chemija), kurioje vietoje jis dirbs ir ką reikės dirbti. Tada yra lengviau visą technologijų procesą suvaldyti, dėl to Korėja ir pirmauja pasaulyje.

- Jūs galvojate, kad Lietuvos potencialas kurti galėtų būti dar didesnis, jeigu būtų sudaromos reikiamos jam sąlygos?

- Potencialas yra geras, tik jis neišnaudojamas. Jis panaudojamas indų plovimui Anglijoje. Tai yra blogiausia. Žmogus baigia universitetą ir važiuoja į Angliją užsidirbti, nes ten daugiau uždirba indus plaudamas negu čia būdamas mokslininku. Žmonės pagrindines savo pajamas gauna maždaug nuo 25 iki 50 m., t.y. pati didžiausia darbo jėga, o išvažiuoja į užsienį nuo 25 iki 40 m. Jau pusės milijono neturime. Turime tokią situaciją, kad vieni seni, o kiti - visai vaikai. Jeigu vaikas labai gerai mokosi, jam pasiseka, išeina į didžiąsias įmones ir ten gali dirbti. Bet kur dėtis kitiems vaikams? Sakysime, universitete programą baigia 50 žmonių, o darbo vietų jiems tiek nėra.

Tekę būti Dubajuje pas šeichą. Jo žmona aplinkosaugos ministrė. Jie irgi nori valyti naftą, nes šalyje daug jos yra siurbiama ir eksportuojama. Jie numatė, kad reikia vystyti biotechnologijas. Skyrė 40 ar 50 ha žemės, nutiesė kelius, įvedė komunikacijas, pastatė tris namus tokio dydžio kaip mūsų savivaldybė ir įrengė 168 laboratorijas, aplinkui paliko vietos gamykloms. Vieną pastatą skyrė produktų legalizavimui, antrą – kompanijoms, kurios kuria produktus, trečiame pastate įrengė viešbutį.

- Ar tokia vizija iš finansinės pusės žvelgiant galėtų būti įgyvendinta Lietuvoje? Esame maža šalis, kuri neturi didelių resursų.

- Jeigu apie 50 mlrd. Lt būtume neišleidę pravalgymui, už tokią sumą dabar gyventume kaip nežinau kas. Jeigu neinvestuoji į mokslą, į gamybą, kur dėsis žmogus? Kam jis čia bus reikalingas? Jeigu mes nieko nedarome, ką daryti jaunimui? Tokias pačias problemas dabar sprendžia ir Ispanija, Graikija.

- Kokią jūs regite Lietuvos ateitį aplinkosaugos ir technologijų kontekste?

- Ateityje turėtų būti daugiau jungtų kompanijų. Ir dabar, kai dirbame, dirbame ne vieni. Yra lietuvių-ispanų, lietuvių-vokiečių projektai. Nepavadinčiau to tik investicija, nes tai reikštų, kad užsienio kompanijos atvažiavo, pastatė fabriką ir įdarbino žmones, kurie dirba, o pelnas eina į motininę kompaniją. Tokiu atveju lietuviai yra juodadarbiai, nes jie dirba šeimininkui, kuris gyvena kitoje šalyje.

Reikėtų kurti variantą, kai abiejų pusių indėlis būtų mažų mažiausiai lygus... Šito, ko gero, siekia ir ES savo programomis. Pirmame etape susijungia mažos kompanijos į vieną, samdo mokslinę dalį, o technologinę dalį įgyvendina pačios. Jeigu šitaip mums pavyktų susivienyti, įvyktų spartus progresas, nebereiktų mokslininkams, specialistams po visą Europą išvažinėti ir plauti indus Anglijos bare arba Ispanijoje skinti pomidorus.

Ačiū jums už pokalbį.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(8)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(8)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Rūta Levickaitė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
33(2)
29(1)
28(1)
24(0)
22(0)
16(1)
15(2)
14(8)
13(0)
Savaitės
84(1)
Mėnesio
149(2)
148(15)
146(3)
143(12)
138(22)