Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Inovacijos Lietuvoje

Liudas Vailionis ir tarpukario Lietuvos gamtininkai – idealizmas, padėjęs pagrindus Lietuvos mokslui ir švietimui

2016-12-30 (0) Rekomenduoja   (8) Perskaitymai (597)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Tar­pu­ka­ris Lie­tu­vos moks­lui bu­vo ypa­tin­gas me­tas. Ta­da, po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro po pa­sau­lį iš­si­bar­sčiusi in­te­li­gen­tij­a pa­ma­žu grį­žo gim­ti­nėn, Kau­ne kū­rė­si uni­ver­si­te­tas, su­bū­ręs ži­nių iš­troš­ku­sius stu­den­tus iš vi­sos Lie­tuv­os ir net už­sie­nio, ra­do­si vi­siš­kai nau­jos, Lie­tu­voje ne­re­gė­tos, per­spek­ty­vios mok­slo dis­ci­pli­nos. O nuo­sta­biau­sia, jog vi­sam tam pa­ma­tus su­dė­jo vos sau­je­lė ga­bių, Lie­tu­vai pa­si­šven­tu­sių to me­to in­te­lek­tu­alų.

Ankstesniame serijos straipsnyje jau rašėme apie ypatingą veikėją Lietuvos mokslo istorijoje – Konstantiną Regelį, kurio didelėmis pastangomis Kaune įkūrtas botanikos sodas, jo parinktoje ir įkurtoje vietoje gyvuojantis iki šiol (dabartinis Kauno Botanikos Sodas). Regelis Lietuvoje taip pat plėtojo botanikos mokslą ką tik susikūrusiame Lietuvos universitete (dabar Vytauto Didžiojo Universitetas). Greitai pramokęs lietuviškai, jis prisidėjo prie lietuviškų mokslinių terminų darybos ir, nors kilęs ne iš mūsų krašto, kartais net beprotiškai sunkiomis sąlygomis dirbo Lietuvos naudai.

Šį kartą papasakosime apie savo moksliniu idealizmu Regeliui tikrai nenusileidusį jo artimą kolegą, botanikos mokslo Lietuvoje pradininką, Liudą Vailionį (1886-1939). Vienas iš Lietuvos universiteto kūrėjų, atgimstančios Lietuvos mokslo ir kultūros skatintojų, L. Vailionis nusipelnė tiek lietuvybės išsaugojimui, tiek aukštojo mokslo kūrimui, bei sudėjo pagrindus Lietuvos gamtos mokslams, visa tai pasiekęs dideliu pasišventimu, pareigingumu bei tikėjimu savo ir bendražygių jėgomis.

Po studijų užsienyje – užsispyrimas grįžti į gimtinę ir dirbti Lietuvai

Iš Lietuvos L. Vailioniui teko išvykti gana anksti – tik pabaigęs pradžios mokyklą, 1899 m., jis paliko gimtąjį Dzūkijos kraštą ir išvyko mokslų krimsti į Lodzę, kur įstojo į gimnaziją. Vėliau Lenkijoje liko ir studijuoti.

Nors nemažai prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metu panašų kelią pasirinkusių ir iš Lietuvos pasitraukusių jaunų žmonių taip ir liko svečiose šalyse, ten siekdami tolesnio išsilavinimo, geresnių pragyvenimo sąlygų bei kurdami šeimas (o ši tendencija ryški ir šių dienų visuomenėje), L. Vailionio panašios pagundos neveikė. Net ir Lenkijoje praleistais metais L. Vailionis visada išliko ištikimas Lietuvai, puoselėjo lietuvybę, rūpinosi kitų užsienyje atsidūrusių, dažnai ir sulenkėjusių lietuvių tautiškumo ugdymu.

Savo studijų metus L. Vailionis praleido Krokuvoje, kur įstojo studijuoti filosofiją, ir gana greitai pasuko „gamtos filosofijos“ – gamtos mokslų – kryptimi, su įsitikinimu, kad tik jie gali „atsakyti į esminius filosofijos klausimus“. Vėliau L. Vailionis, įtakingų profesorių vedamas, pasuko augalų fiziologijos keliu, kas vėliau lėmė šios perspektyvios disciplinos atsiradimą ir Lietuvos universitete.

Svarbu, jog svetur studijuojančio būsimojo mokslininko lietuviškasis identitetas tik stiprėjo: „Čia gauna ne tik mokslo žinių, įgyja specialybę, bet ir turi progos bendrauti su to laikotarpio mokslo elitu, įgyti gyvenimo patirties. Susiformuoja pažiūros, subręsta asmenybė, kurios pagrindinis tikslas – atiduoti visas jėgas savo tautos prisikėlimui“ – rašo L. Vailionio dukra, Danutė Vailionytė, savo prisiminimų knygoje („Liudas Vailionis“, 2011).

Krokuvoje L. Vailionis su bendraminčiais įkuria „Paramos“ draugiją, padedančią gauti pašalpas vargingai lietuvių jaunuomenei – studentams, dažnai neturintiems net minimalių pragyvenimui reikalingų lėšų. Nors ir pats dažnai dienas leisdamas pusbadžiu, L. Vailionis savo nuomojame bute – „gurkoje“ – glaudžia studijuoti atvykstančius lietuvius, čia renkasi vietinė lietuvių bendruomenė, „verda politinės diskusijos, svarstomos idėjos, meno klausimai“. Taigi, L. Vailionis Krokuvoje nuolat sukasi lietuvybės bei kultūrinio tapsmo sūkuryje.

Krokuvoje įpusėjęs doktorantūrą, L. Vailionis galiausiai palieka pradėtus darbus, ir 1919 m. šiaip ne taip gavęs leidimą, sugrįžta į gimtinę. Deja, čia jį pasitinka kruvinas konfliktas su lenkais ir gudais dėl Vilniaus krašto. Ilgai netrukus L. Vailionis vyksta į Kauną, jau tapusį Lietuvos laikinąja sostine. Čia ir prasideda svarbiausi L. Vailionio darbai Lietuvos atkūrimo ir atgimstančios valstybės švietimo labui.

Nuo vargingos gamtos tyrimų stoties iki Augalų fiziologijos katedros Lietuvos universitete

Atvykęs į Kauną, L. Vailionis netruko susipažinti su kitu, vėliau kartu gamtos mokslų pagrindus Lietuvoje dėsiančiu inteligentu – Tadu Ivanausku, nors visai ne moksliškais takais, o per tuo metu besiburiančią Šaulių sąjungą, buriamą ginti atsikuriančios Lietuvos nepriklausomybę.

T. Ivanauskas – gamtosaugininkas, zoologas – vos prieš kelis mėnesius, tais pačiais 1919-aisiais, Kaune jau buvo įkūręs kuklią gamtos tyrimų stotį, į kurią botaniku dirbti pakviečia ir L. Vailionį. Čia, pasitenkindami dviem kambarėliais ir „kažkur senamiesčio palėpėje“ rastais keliais baldais, abu mokslininkai pradeda tyrimus, o „laboratoriniams darbams vandenį abu gamtininkai nešasi kibirais iš Nemuno“. Tačiau sunkias sąlygas padeda įveikti optimizmas Lietuvos ateities, jos kultūros klausimais.

Netrukus šie du bendradarbiai gamtininkai pradeda bendrauti ir su Zigmu Žemaičiu, tuo metu jau direktoriaujančiu Kauno komercijos mokykloje. „Mes kalbame apie pradžios mokyklą, gimnazijas, mokytojų seminarijas, bet mano pašnekovo savijauta ypač pagerėja, kai užeina kalba apie aukštąją mokyklą,“ – rašo T. Ivanauskas.

Taip trijulė po truputį vysto universiteto kūrimo idėjas, o jau 1919 m. rugsėjį visi trys pasirašo ir pateikia „Memorandumą vyriausybei dėl aukštųjų kursų kūrimo“. Nors tuometinės valdžios visapusiško palaikymo sulaukti pavyksta ne iš karto, ryžto kurti aukštojo mokslo pagrindus trijulei tai neatima. Tuojau pradedami organizuoti kursai, renkamos lėšos. Tiek kursų iniciatoriai, tiek būsimi dėstytojai sutinka dirbti pusvelčiui. 1919 m. gruodžio pabaigoje, Auštųjų kursų steigimą pagaliau patvirtina ir švietimo ministras.

Aukštųjų kursų pradžia taip pat buvo sudėtinga – paskaitos vykdavo vakarais, po pamokų ištuštėjusioje dabartinėje „Aušros“ gimnazijoje: „Preparatai prieš laboratorinius darbus būdavo atvežami, o vakare vėl išvežami, kad patalpose dieną galėtų vykti pamokos“. Vėliau kursai kėlėsi, patalpos pamažu plėtėsi.

Po truputį vystėsi ir botanikos sritis. Nors pradinis išsikeltas L. Vailionio vadovaujamos srities tikslas buvo sudaryti Lietuvoje augančių augalų herbariumą, netrukus su Amerikos lietuvių pagalba įsigyjama ir prietaisų augalų fiziologijai, ilgainiui paruoštas sodelis, būtinas augalams tirti, nusipirkta mikroskopų, knygų, vitrinų egzemplioriams ir kitų reikalingų priemonių. Taip Lietuvoje gimė augalų fiziologijos mokslas.

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(8)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(8)
Visi šio ciklo įrašai:
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Eglė Marija Ramanauskaitė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
65(0)
43(0)
31(0)
22(0)
22(2)
19(4)
15(5)
Savaitės
102(0)
101(19)
69(2)
Mėnesio
148(2)
148(13)
146(3)
142(12)
138(22)