Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Inovacijos Lietuvoje

Birutė Galdikas: baltiškas kraujas Borneo džiunglėse jau penktą dešimtmetį nuo žmonių godumo saugo „miško žmones“ (Video)

2016-12-31 (0) Rekomenduoja   (28) Perskaitymai (2085)
    Share

Ar Lie­tu­va ga­li pa­si­gir­ti įžy­­miais, daug moks­lo ir ša­lies la­bui nu­vei­ku­siais moks­li­nin­kais? Ži­no­ma! Ir tai ne tik, pa­vyz­džiui, ne­se­niai No­be­lio pre­mi­jos ra­da­re pel­ny­tai at­si­dū­ręs prof.­V. Šikšnys. Gar­sių ir sa­vo dar­bui pa­si­šven­tu­sių lie­tu­vių moks­li­nin­kų yra – ir vi­sais lai­kais bu­vo – ir dau­giau, o Lie­tu­vą jie kar­tais gar­si­na to­liau nei ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti.

Šio cik­lo straip­sniuo­se jau pa­­sa­­ko­­jo­­me apie nuo­sta­bius dar­bus nu­dir­bu­sius, ta­čiau ne­pel­ny­tai is­to­ri­jos dul­kė­mis ap­deng­tus lie­tu­vių moks­li­nin­kus: Bronę Pajiedaitę, Konstantiną Regelį, Liudą Vailionį. Te­­mą vai­ni­kuos straipsnis, skir­­tas jau šių lai­kų moks­li­nin­kei, vi­sa­me pa­sau­ly­je Lie­tu­vą gar­si­nan­čiai ir an­tro­po­lo­gi­jos ho­ri­zon­tus ple­čian­čiai Birutei Galdikas.

Baltiška kilmė ir lietuviškos girios, pastūmėjusios tyrimų egzotiškoje šalyje link

Birutė Marija Filomena Galdikas gimė 1946 m. Vokietijoje, tačiau šeimai netrukus pasitraukė į Kanadą, tad užaugo ten. Bet nors ir oficialiai laikoma kanadiete, B. Galdiko tėvai – tikrų tikriausi lietuviai, o ir ji pati savo kilmę aistringai sieja su Lietuva, baltų tauta ir neįžengiamomis senovės Lietuvos giriomis. Šios, jos pačios teigimu, ko gero, buvo vienas iš faktorių, paskatinusių jau ankstyvoje jaunystėje imtis nepaprastos, visą gyvenimą truksiančios misijos Indonezijos tropikų miškuose.

B. Galdikas dabar visame pasaulyje yra žinoma kaip viena įtakingiausių orangutanų tyrinėtojų, o kolegų bei studentų yra vertinama už nepaprastą talentą bendraujant ir prisijaukinant šiuos artimus žmonių giminaičius. Tačiau kelias svajonės link, siekiant studijuoti bei rūpintis orangutanų išlikimu jų natūralioje aplinkoje, buvo vingiuotas bei pilnas lemtingų, nors ir iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nesusijusių detalių.

O iš kur kilo ši, tuo metu daug kam beprotiškai atrodanti svajonė – praktiškai vienai keliauti ir tyrinėti iki tol laukinėje gamtoje neištirtas žmogbeždžiones? Pasak B. Galdikas, prie to prisidėjo ir tie patys, „įgimtieji“ Lietuvos miškai, bei tuo pat metu į juos panaši ir besiskirianti Kanados gamta.

Savo prisiminimų knygoje, „Rojaus atspindžiai“ (angl., Reflections of Eden), kuri 2011 m. buvo išleista ir lietuvių kalba, B. Galdikas rašo:

„Aš gimiau tyrinėti orangutanus. Mano kultūrinis požiūris ir perspektyva kilo iš didžiųjų šiaurės miškų mano protėvių krašte, Lietuvoje, ir mano pačios krašte, Kanadoje. (...) Nors šiuos miškus skiria dideli atstumai, jaučiu, jog buvo neišvengiama, kad aš, baltė, pajusčiau bendrumą, artimumą, giminystę su šiais „miškų žmonėmis“ – orangutanais.“

Pasak B. Galdikas, įgimtasis baltiškasis ryšys su gamta, anksti diegiamas jos tėvų per šeimos savaitgalio iškylas, buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl dar vaikystėje ji pradėjo domėtis gamta, bei tapo „nieko gero nežadančia knygų graužike ir gamtos mylėtoja“. O pirmą kartą apsilankiusi bibliotekoje iš ten parsinešė ne ką kitą, o knygą apie išdykėlį beždžioniuką Džordžą.

Kantrumas, atkaklumas, užsispyrimas

Vis dėlto, didieji proveržiai antropologijos srityje dar tik laukė. Nenuostabu, jog besiekdama savųjų tikslų, B. Galdikas ne kartą pasitarnavo ir jos pačios vadinamieji „baltiškieji“ bruožai: užsispyrimas, atkaklumas bei ištvermė.

„Vaikystėje gal dvejus metus lankiau baleto pamokas,“ – paklausta apie tai, kas padėjo siekti užsibrėžto tikslo, nepaisant sunkumų, technologijoms.lt atsakė B. Galdikas. „Mano baleto mokytoja buvo sena rusė balerina, kuri kartais dar pasirodydavo ant scenos. (...) Paprašiau mokytojos įrašo į mano prisiminimų knygelę. Ji parašė: „Kantrumas, atkaklumas ir užsispyrimas tau padės pasiekti tikslo, ir taip puikiai įgyvendinsi viską, ką pradėjai“. Aš visada buvau kantri, visada buvau atkakli, ir visada – užsispyrusi.“

Iš tiesų, gija po gijos narpliojant šios žymios mokslininkės kelią Indonezijos miškų, o ten – antropologijos mokslo ir orangutangų išsaugojimo proveržių link, šios B. Galdikas savybės darosi akivaizdžios.

Savo darbus Indonezijoje B. Galdikas pradėjo dar 1971-aisiais, ir ten darbuojasi iki šiol, taigi jau 45 metus jos vykdomi orangutanų tyrinėjimai, vieni ilgiausių kada nors atliktų tęstinių žinduolių tyrinėjimų, jau spėjo tapti gyva legenda. Tačiau kelio pradžia buvo sunki.

Studijų Kalifornijos universitete, Los Andžele, metais B. Galdikas labai domėjosi antropologija, o žurnale išvydusi „raudonosios beždžionės“ – orangutano – nuotrauką, šių gyvūnų buvo tarytum pavergta. Netrukus pasiryžusi vienaip ar kitaip išvykti į Borneo salą, kur laisvėje dar gyveno orangutanai, B. Galdikas pradėjo siuntinėti laiškus įvairioms institucijoms, valdininkams bei profesoriams, ieškodama bet kokio būdo atvykti tyrinėti šiuos mažai suprastus gyvūnus.

Tačiau lemtingu postūmiu tapo susitikimas su Louisu Leakey – žinomu antropologu, po kurio „sparnu“ tada jau buvo dvi primatologijos horizontus plečiančios mokslininkės – Jane Goodall, studijavusi šimpanzes, ir Dian Fossey, studijavusi kalnų gorilas. Nebuvo tik kam studijuoti paslaptinguosius orangutanus.

B. Galdikas kaip mat pasirinko L. Leakey, o šis – ją, kaip savo „įpėdinę“ orangutangams studijuoti, nors šio sprendimo iškart ir neišdavė. Netrukus L. Leakey pradėjo ieškoti finansavimo ir siekti leidimų B. Galdikas tyrimams, o B. Galdikas su vyru – mintyse krautis daiktus taip ilgai lauktai kelionei į Aziją. Tačiau laukti teko dar ilgai:

„Buvau kantri,“ – dabar sako B. Galdikas. „Turėjau laukti trejus metus, kol Indonezijos vyriausybė išdavė man leidimą studijuoti orangutanus.“

Vis dėlto, savo prisiminimuose B. Galdikas atskleidžia, jog tai buvo itin sunkūs laukimo metai: „Keista nežinomybės gaubiama nerealybė, tarsi jau būtum Pietryčių Azijos atogrąžų miškuose, bet dar ne.“

Minimaliomis lėšomis įkurta tyrimų stotis, bei nuolat tykantys džiunglių pavojai

Pagaliau gavusi leidimą atlikti tyrimus Indonezijoje, bei pirmąsias darbų finansavimo dotacijas, B. Galdikas leidosi į savo gyvenimo kelionę. Tuomet B. Galdikas jau buvo tyliai apsisprendusi: grįžti atgal ji neketino.

Vis dėlto, fondų skirtų bei savo turimų lėšų pakako tik labai kuklioms gyvenimo sąlygoms. Pirmąja B. Galdikas tyrimų stotimi Borneo saloje tapo maža lūšnelė medžių žievių sienomis ir palmių žievių stogu. Šiai stovyklą B. Galdikas iš karto davė „Leakey“ vardą. Leakey stovykla (angl., Camp Leakey) gyvuoja ligi šiol. Čia vis dar vykdomi B. Galdikas ir jos pirmojo vyro Rod Brindamour įsteigto Tarptautinio orangutanų fondo tyrimai bei veikia iš nelaisvės grąžintų orangutanų reabilitacijos programa.

Tačiau pačioje pradžioje B. Galdikui su vyru, bei keliais pagalbininkais teko gyventi išties apgailėtinomis sąlygomis. Žinoma, jog tuo metu Borneo džiunglėse, ir dar apleistoje miško lūšnelėje, nebuvo jokių patogumų. Reikėjo pasitenkinti ir skurdžiomis maisto atsargomis, dažniausiai ryžiais su sardinėmis bei saldinta arbata. O netrukus savo maistu ir lova B. Galdikas jau dalinosi ir su augančia orangutanų „šeima“ – iš nelaisvės atgautais našlaičiais orangutanukais, kuriems ji dažnai visokeriopai atstodavo mamą.

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(28)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(28)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Eglė Marija Ramanauskaitė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
36(0)
30(0)
28(2)
22(0)
21(0)
20(6)
20(0)
Savaitės
101(19)
100(0)
82(0)
69(2)
Mėnesio
147(2)
147(13)
146(3)
142(12)
138(22)