Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Pasaulio paslaptys

Negirdėtos keistos paslaptys, kurioms nėra paaiškinimo

2013-03-22 (3) Rekomenduoja   (9) Perskaitymai (11602)
    Share

Kai kurie įvykiai yra tiesiog nepaaiškinami, paslaptingi, mistiški, arba visiškai keisti. Turbūt dėl to, tokie įvykiai ir yra įdomūs. Listverse.com pristato keletą keistų, paslaptingų istorijų, kurios neturi paaiškinimo.

Maria Talarico – apsėsta numirėlio

1936 metų vasarį po tiltu Italijos Katanzaro mieste buvo rastas Giuseppe Veraldi, pravarde Pepe, lavonas. Jis tariamai nušoko nuo tilto, prasiskėlė galvą į akmenuotą dugną ir nuskendo. Policijos tyrimas nustatė savižudybės atvejį. Giuseppe šeima nesutiko, nematydama jokios priežasties, kodėl jis galėtų norėti nusižudyti.

Po trejų metų, 1939 metų sausį, paauglė vardu M. Talarico ėjo pro tą patį tiltą, po kuriuo buvo rastas G. Veraldi lavonas. Ji prarado sąmonę, ir buvo nugabenta namo. Kai ji pabudo, pradėjo kalbėti žemesniu, grubesniu balsu, panašesniu į vyro balsą. Ji pareiškė, kad jos vardas yra Pepe. G. Veraldi šmėkla pareiškė, kad nori kalbėti su savo mama.

Kol buvo laukiama atvykstančios Catarina'os Verandi, Maria paprašė vyno, cigarečių, kortų kaladės, pakviesdama prisijungti prie žaidimo. Pasak merginos motinos, Maria niekada nežaisdavo kortomis. Aplink ją susibūrusius vyrus mergina vadino Giuseppe draugų vardais. Kai ponia Veraldi atvyko į Talarico namus, ji buvo nustebusi, nes išgirdo savo vyro balsą, sklindantį iš paauglės lūpų.

„Pepe" pareiškė, kad jį nužudė jo draugai, mirtinai apdaužę jį geležine lazda ir numetę nuo tilto. Vos tik iš merginos lūpų nuskambėjo šie žodžiai, Maria staiga išbėgo iš namų, nubėgo iki to paties tilto ir atsigulė į tą pačią vietą, kurioje buvo rastas Giuseppe kūnas. Ponia Veraldi paprašė savo sūnaus, kad jis paliktų Maria'os kūną. Mergina pabudo nieko neprisiminusi apie keistu to vakaro įvykius.

Po 9 metų ponia Veraldi gavo laišką iš Luigi Marchette, vieno iš jos sūnaus draugų, kuris po tragiškų įvykių suskubo palikti Italiją. Luigi prisipažino, kad nužudė jos sūnų, pavydėdamas moters. Trys kiti jų bendri draugai, kuriuos buvo įvardijusi apsėsta Maria, jam padėjo įvykdyti žmogžudystę.

Laiške išdėstytos istorijos detalės sutapo su „Pepe" papasakota istorija. Vienas iš šių vyrų jau buvo miręs, Luigi slapstėsi Argentinoje, tačiau policija sugebėjo suimti kitus du bendrininkus. Jie buvo nuteisti ir atsidūrė kalėjime.

Maria nepažinojo G. Veraldi. Jo nepažinojo nei vienas iš jos šeimos narių, draugų ar kaimynų. Kokiu būdu ji galėjo sužinoti jo mirties aplinkybes? Kai kurie žmonės įsitikinę, kad ją apsėdo nužudyto vyro šmėkla. Ši paslaptis išlieka neatskleista.

Johnas Lee – žmogus, kurio negalėjo pakarti

1885 metų vasarį Anglijoje Johnas Lee atvyko į kartuves. Jis buvo nuteistas myriop už Emma'os Ann Whitehead nužudymą. Tačiau per neįtikėtinų įvykių seriją šis žmogus išvengė bausmės ir netgi sugebėjo išsilaisvinti.

E. Keyse, turtinga pagyvenusi senmergė, gyveno paveldėtuose savo šeimos namuose. Be jos namuose gyveno tik tarnai. J. Lee, virėjos pusbrolis, dirbo jos namų durininkų, tačiau buvo pakviestas į kariuomenę. Tiesa, po medicininio patikrinimo jis buvo išsiųstas atgal, apsivogė ir pusmečiui uždarytas į kalėjimą. Atlikęs bausmę, jis grįžo pas E. Keyse.

1884 metų lapkritį, E. Keyse buvo rasta negyva sudegusiuose savo namuose. Jai buvo nustatyta galvos trauma, jos gerklė buvo perpjauta. Tyrėjams buvo akivaizdu, kad žudikas padegė namą, bandydamas paslėpti nusikaltimą. J. Lee iš karto tapo įtariamuoju. Jis buvo vienintelis vyras iš visų moters tarnų ir turėjo nepaaiškinamą žaizdą ant rankos. Tariamas jo motyvas buvo pasipiktinimas dėl sumažinto atlyginimo dėl nepatenkinamo darbo.

Tačiau įrodymų trūko, ir Johnas tvirtino, kad jis nekaltas. Nepaisant to, teisėjas pripažino jį kaltu dėl E. Keyse nužudymo. Kai atėjo laikas mirties bausmei, J. Lee užlipo ant pakylos. Budelis uždėjo kilpą jam ant kaklo. Tačiau pabandžius įvykdyti mirties bausmę, kartuvių mechanizmas nesuveikė.

Johnas laukė, kol budelis pradėjo apžiūrinėti mechanizmą, kuris iki šiol puikiai veikė. Kai mechanizmas nesuveikė tris kartus, J. Lee buvo nuvežtas atgal į savo kalėjimo kamerą. Vėliau bausmė buvo pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos. Jis praleido 22 metus kalėjime ir 1907 buvo išlaisvintas. Tuo metu jau paplito legenda pavadinimu „Žmogus, kurio neįmanoma pakarti". Dieviškasis įsikišimas ar paprasta mechaninė klaida? O gal tiesiog sutapimas? Galima tik spėlioti.

Poltergeistas Batlerio gatvėje

Batlerio gatvėje Springfilde, Masačiusetso valstija, 1959 metų sausį 80 metų amžiaus ponia Charles Papineau ir jos 13 metų anūkas Wayne'as mirtinai persigando, kai staiga pradėjo be jokios priežastis dužti jų namų langai. Tiek moteris, tiek ir jaunasis Wayne'as tvirtino, kad prieš dūžtant langams, jie girdėjo keistus garsus. Iš viso per savaitę išdužo 39 langai.

Meistras, kuris buvo pasamdytas pakeisti langus, pareiškė, kad visas stiklas atsidūrė namo viduje, todėl akivaizdu, kad langai išdaužti galėjo būti tik iš išorės, tarsi kažkas būtų trenkęs per stiklo vidurį su didžiule jėga.

Policija atliko tyrimą, tačiau jokių pirštų antspaudų, pėdsakų ar kažkokių kitų nusikaltimo įkalčių nebuvo rastas. Į įvykio vietą atvyko Johnas C. Parkeris, savamokslis poltergeisto ekspertas. J. Parkeris, turėjęs architekto išsilavinimą, pasisiūlė atlikti savo šio incidento tyrimą. Jis tikėjosi nustatyti temperatūros pokyčius name, pastatydamas specialius termometrus.

Labiausiai jį domino vonios kambarys, kuriame taip pat paslaptingai sudužo trys langai. Jis taip pat nusprendė ten pastatyti galingą plastikinį langą, kuris negalėtų dužti taip lengvai. Ponia Papineau buvo mirtinai persigandusi, tačiau kaip elgtis nežinojo ir draudimo agentas, iš kurio ponia pareikalavo išmokos stiklų pakeitimui. Agentas buvo visiškai pasimetęs, kai kaip vienintelį paaiškinimo būdą jis galėjo įrašyti poltergeistą.

Tiesa, po savaitės langų daužymas liovėsi. Atsakingas už juos asmuo niekada nebuvo rastas, jokių pėdsakų nebuvo. Nors ponia Papineaus pati netikėjo vaiduokliais, vis dėlto paplito gandai, kad langus išdaužyti galėjo tik jie. Policija uždraudė paviešinti J. Parkerio atlikto tyrimo rezultatus...

Johnas ir Adeline Santosai – vizitai iš anapus

Kiekvieną vakarą, 19:30, 16-metė A. Santos ir jo 13-metis brolis Johnas patekdavo į transą primenančią būseną ir tvirtindavo, kad nuo 90 minučių iki 3 valandų bendrauja su dvasiomis savo namuose Santa Klaroje, Kalifornijos valstijoje, 1925 metais. Šios paslaptingos „sesijos" prasidėjo sausio mėnesio pradžioje, kai Adeline pareiškė, kad ją aplankė „Baltai apsirengusi dama", buvusios jos mamos darbdavės, mirusios prieš penkerius metus Havajuose, vaiduoklis.

Johnas pareiškė, kad jis buvo užburtas nežinomo barzdoto vyro. Niekas, išskyrus brolį ir seserį, jų matytų vaizdinių nematė, tačiau kai vaikai patekdavo į keistą transo būseną, jie pradėdavo kalbėti ne savo balsais, tarsi būtų apsėsti dvasių.

Jų istorija akimirksniu sukėlė didžiulį susidomėjimą. Išgirdę apie fenomeną, daugiausia iš portugalų sudarytos vietinės bendruomenės atstovai nusprendė patys pamatyti vaikus, ar jie sako tiesą. Vaikų tėvai buvo sunerimę, kai jų namuose aplink Adeline ir Johną susibūrė daugybė kaimynų. Išgirdę apie fenomeną, daugiausia iš portugalų sudarytos vietinės bendruomenės atstovai nusprendė patys pamatyti vaikus, ar jie sako tiesą.

Vaikų tėvai buvo sunerimę, kai jų namuose aplink Adeline ir Johną susibūrė daugybė kaimynų. Kai vaikai vėl pateko į transo būseną, jie pradėjo šokį, skirtą nuvyti dvasias. Vaikus stebėjęs psichiatras pareiškė, kad tai yra apsėdimas, sukeltas religinės karštligės arba isterinio sutrikimo.

Po savaitę trukusio reguliaraus pasinėrimo į transą, abu vaikai buvo nuvežti į vienuolyną. Tėvai tikėjosi, kad vienuoliai sugebės apsaugoti Adeline ir Johną nuo nuolatinių „vizitų". Motina tikėjo, kad jų vaikai patyrimai yra autentiški. Tėvas nebuvo užtikrintas. Tačiau šioje vietoje Santosų šeimos istorija nutrūksta. Neaišku, kas nutiko po to, kai vaikai buvo nuvežti į vienuolyną. Neaišku ir tai, ar vaikai nebuvo paprasčiausi melagiai.

Greitauno garsai

1867 metų kovą visa Karališkojo pašto laivo Danube įgula, įskaitant kapitoną Reeksą, bei visi laivo keleiviai buvo tiesiog pašiurpę, kai išgirdo keistą iš jūros sklindantį garsą, kai laivas buvo prie Greitauno kranto (dabartinė Nikaragva). Tiesa, panašius garsus toje vietovėje jau buvo girdėję ir kiti jūreiviai.

Vėliau paaiškėjo, kad fenomenas buvo pastebimas tik metaliniuose laivuose, o ne mediniuose, ir tik naktį, nors ir ne kiekvieną. Garsas buvo garsus, cypiantis, metalinis, su monotonine vibracija, kuri keliaudavo metaline laivo danga. Garsas galėjo būti girdimas iki kelių valandų, kol staiga dingdavo.

Garso šaltinio nustatyti nepavyko niekam. Buvo įvairiausių spėjimų – nuo ryklių, aligatorių, vėžlių, oro srovių, vandens drebėjimų, iš po vandens besiveržančių dujų iki dar nežinomos elektros formos ar netgi paslaptingo gyvio. Paslaptis taip ir liko neatskleista.
.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(33)
Neverta skaityti!
(4)
Reitingas
(9)
Komentarai (3)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
22(0)
19(0)
18(0)
17(0)
15(3)
14(1)
12(0)
10(0)
Savaitės
111(24)
98(0)
74(0)
71(8)
63(0)
Mėnesio
151(47)
145(15)
116(0)
111(0)
98(0)